Gina Viliūnė. Karūna be karūnos: senojo Vilniaus trileris (Tyto alba, 2012).
Gerai, kad lietuvišką knygą nebijoma aiškiai pavadinti „trileriu“. Juolab, kad trileris dar ir istorinis. Aš visada buvau nuotykinių knygų mėgėjas, tad buvo įdomu susipažinti ir su šiuo kūriniu.
Nemeluosiu: įspūdis labai dviprasmiškas.
Viena vertus, parašyta tikrai sklandžiai ir daug nesicackinant nei prie meninių priemonių, nei prie herojų „vidinio gyvenimo“ – paprasta. Siužeto vyksmas greitas, sudėliota ir suraišiota normaliai, nors vėliau apgalvojant baltų siūlų rasti nesunku. Persiskaito lengvai, apie norą mesti šalin – vėliau. Iš karto prašosi palyginimas su D. Browno ir panašiais davinčio kodais: istoriniai paminklai, kiek mistifikuotos paslaptys, istorinės asmenybės, neaiškūs blogiečiai, slaptosios draugijos. Man labiausiai patiko istoriniai intarpai – ypač, pvz., apie Radvilas ar senąjį bibliotekininką. Truputį pasistengus, vien iš jų buvo galima išvežti kūrinį. Bendrai, susipažinti su kai kuriais istoriniais etapais ir asmenybėmis bei objektais be didesnių pastangų.
O trūkumai… Kadangi, kaip sakiau, parašyta paprastai, o tas paprastumas neretai liūdina. Visas veiksmas, vykstantis šiais laikais, man, fantastui (pabrėžiu), buvo klaikiai neįtikinamas. Gal filme tai atrodytų ir pusė velnio – toks lietuviškas Indiana Jones ir krištolo kaukolė variantas: kai herojui nuo mįslės iki sprendimo maždaug vienas objektas ir viena mįslė – tad knygoje kas antrą sceną šaukiau „netikiu“, nervinausi ir verčiau kitą puslapį. Veikėjai itin schematiški (darboholikė moteraitė ir moksliukas vyriškis, kadais anąją mokykloje mylėjęs, spėkite, kaip jiems viskas baigsis?), kai kur pabrėžtinai klišiški (blogietis su astmos inhaliatoriumi). Dialogai vietomis net vaikiški (bet pagarba už pasiryžimą ir ištkimybę gimtajai kalbai – mano veikėjai tokiose situacijose jau varo didžiąja galingąja). Neapleidžia įspūdis, kad autorė rašė pasidėjusi vadovėlį „kaip parašyti bestselerį„.
Ir vis dėlto, tai nepalyginamai geriau už tokias pretenzingas lit.nelaimes kaip V. Normano/R.J. Nabus „Nostradamo kapas“. Čia bent jau tavęs neapgaudinėja ir siužetą išrišia naiviai, bet sąžiningai. Žinoma, apie tunelį po Trinitorių bažnyčia – atskira kalba.
Reziumė: paaugliams kaip tik, prieš imantis, pvz., „Silva Rerum“, bent jau sužinos, kur kuri bažnyčia Vilniuje ir kokios asmenybės jas statė. Plačiajam skaitytojui – greitam skaitymui. Amato broliams – susipažinimui. Bet tobulėti dar tikrai yra kur.
P.S. Juokingas riktas: leidyklos puslapyje knygos viršelio failas vadinasi „karalius be karūnos“ 🙂
