Tautos balsas į dangų (n)eina arba ar reikia Vilniuje uždaryti įvažiavimą į Senamiestį?

Kaip suprasite iš teksto, rašinys – senokas. (Verslo klasė, 2012 m., Nr. 10, „Negi tautos balsas į dangų eina“), bet ir vėl aktualus. 

Jau netrukus rinksime naująjį Seimą. Ir ne tik – po ilgos pertraukos Lietuvos rinkėjai bus pakviesti ir į referendumą. Vieną iš retų atvejų Lietuvoje, kai tiesiogiai prašoma jų nuomonės – nors ir šįsyk tik konsultacinės.

Atrodo, paskutinį kartą tokią nuomonę reiškėme prieš stodami į Europos Sąjungą, taigi, aštuoneri metai prabėgo… Bet pastaruoju metu apie referendumus kalbama vis daugiau – štai viena partija nori referendumo, kad sumažintų Seimo narių skaičių, kita – kad nestatytume naujos atominės elektrinės, dar neseniai svarstyta apie referendumą dėl šeimos sampratos…  Neabejoju – referendumų iniciatyvų atsirastų.

Bet aš pradėsiu nuo kelių tikriausiai daugeliui žinomų dalykų apie referendumus Lietuvoje. Pirmiausia – mūsų Konstitucijoje parašyta, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Antra, numatomas dvigubas referendumo paskelbimo mechanizmas: Seimo sprendimu arba 300 tūkstančių rinkėjų parašais (specialus Referendumo įstatymas dar sako, kad galimi ne tik privalomi, bet ir konsultaciniai referendumai, bet čia – smulkmenos). Lietuvos istorijoje Seimo skelbtų referendumų yra vykę, tačiau, atrodo, nėra buvę nė vieno, paremto 300 tūkstančių iniciatyva – jos žlugdavo nesurinkus reikiamo skaičiaus parašų. Matyt, dėl nuolatinio „populiariųjų“ iniciatyvų žlugimo jau ne viena partija ar kandidatas deklaravo, kad sieks mažinti referendumo inicijavimo ribą. Kiek gi gali valdantieji nereaguoti į tautos interesus, kodėl tauta nušalinta nuo valstybės reikalų sprendimo? Argi tai – demokratija?

Juodmedis ir dramblio kaulas

Atrodytų, viskas teisinga, juk negražu tautai neduoti spręsti, kai tokią teisę tauta įsirašė Konstitucijoje… Kita vertus, tam tikras paradoksas dėl tautos sprendimo „teisingumo“ glūdi pačioje referendumo sąvokos kilmėje. Žvilgtelėkime į tarptautinių žodžių žodyną ar dar vieną kitą šaltinį, apibrėžiantį, kas yra referendumas…  Ką perskaitysime? Referendumas – tai lotyniškos kilmės terminas – „pateikti svarstymui“, jo alternatyva – plebiscitas. Pleb… Ei, taigi čia ir vėl lotynai / romėnai, tarp kur būta ir plebėjų. O plebėjai – tai tie, kuriuos dabar mėgstame pavadinti varguoliais. Tai jie Romoje plebiscitu savo plebso susirinkimuose spręsdavo reikalus… Bet juk dar Romoje buvo ir patricijai – tas sluoksnis, nuo kurio priklausė Romos karalystė, respublika, imperija.. Jie posėdžiavo senate ir į visokius plebiscitus žiūrėjo geriausiu atveju įtariai. Be to, ilgą laiką plebėjai sprendė reikalus sau, patricijai – sau. Gerai, galbūt per daug iš karto neriu į istoriją, juk vis dėlto laikai pasikeitė. Pirmiausia, dabar demokratija yra visiems ir vienoda. Tai jau šis tas.

Pratęsiu vadovėline tiesa: demokratija gali būti įgyvendinama dviem būdais: tiesiogiai ir per demokratiškai (sic!) išrinktus atstovus. Šiais laikais įprastinis būdas – antrasis. Mes renkame: Seimą, Europos Parlamentą, savivaldybių tarybas. Suteikiame vadinamąjį mandatą – t. y. įgaliojimą spręsti už mus. Pirmasis būdas – tai koks nors visuotinis piliečių susirinkimas agoroje, večėje, o vėliau – jau ir referendumas, plebiscitas, kai pati didžiausia rinkėjų masė (NB! Ne žmonių, o būtent rinkėjų!) pasisako vienu ar kitu klausimu.

Kaip galėtume apibūdinti referendumo ir atstovaujamosios demokratijos santykį? Mano supratimu, idealiame politiniame pasaulyje referendumas ir atstovaujamoji demokratija turėtų sugyventi kaip toje sero Paulo McCartney ir Stevie Wonderio dainoje „Juodmedis ir dramblio kaulas“: nelyg fortepijone, šonas prie šono, tobuloje harmonijoje – na, kažkas panašaus į laimingą santuoką.

Ir iš tiesų – tokių sugyvenimo pavyzdžių yra. Kiekvienas, prabilęs apie referendumus, tiesiog negali nepaminėti narsios kalnų valstybės – Šveicarijos. Ten žmonės tiesiogiai reiškia valią ne tik dėl tokių tikrai ginčytinų ir kultūriškai jautrių temų, pavyzdžiui, minaretų statybos, bet ir, tarkim, ar reikia nustatyti fiksuotąją knygų kainą (įsivaizduojate, koks triukšmas kiltų dėl tokio referendumo Lietuvoje? „Laisvarinkiai“ užjuoktų negyvai)? Arba – kiek regione gali būti vasarnamių? Ir panašiai. O kur dar įvairūs referendumai kantonų lygiu (pavyzdžiui, ar reikia Ciuriche steigti sekso aikšteles, kad jose pelningo elgesio merginos galėtų ramiai rinktis klientus?). Šveicarijos referendumo kultūra negali nesižavėti, kaip ir visu jų šalies paradoksalumu. O juk kadaise tai buvo karų plėšomas kraštas ir geriausių Europos karo samdinių ugdykla. Tad gal referendumo kultūrą galima išugdyti?

Sunku kalbėti apie tokį ugdymą, kai Lietuvoje referendumų būta vos kelių. Bet dabar darosi panašu, kad mūsuose kuo toliau, tuo labiau referendumai pradedami matyti kaip panacėja nuo atstovaujamosios demokratijos trūkumų, kaip toji vienintelė tikroji demokratija, tas vox populi, vox dei (iš lot. k. – liaudies balsas, dievų balsas. O juk tikėtina, kad romėnai šį posakį vartojo ironiškai, – mat Romos plebsą reikėjo kaip nors numaldyti ir patenkinti, paprastai duona ir žaidimais. O kai jau gavo duonos ir žaidimų, gali ir voxpopulinti, dažniausiai – duonos ir žaidimų dalintojo naudai, ir kažkaip nepamenu, kad labai būtų į plebso interesus atsižvelgiama…).

Taigi, dabar mūsuose referendumas suprantamas ne kaip Šveicarijoje, ne kaip atstovaujamosios demokratijos papildymas, o turbūt labiau kaip Romoje. Nes (kai kurios) apačios nebenori gyventi pagal tai, ką viršūs stumia!..

Vox populi vs. vox experti

Gerai, priimkime mums dabar aiškiai siūlomą poliarizaciją: tauta nuo sprendimo nušalinta, viską sprendžia tingus, nekompetentingas, korumpuotas (… – trūkstamą įrašykite patys) Seimas, sistema, klanas (… – trūkstama įrašykite patys). Bet čia susiduriame ne tik su tokia, mano supratimu, dirbtine opozicija. Čia apskritai susiduriame su socialine opozicija, mano stebėjimais, ji buvo sukonstruota Rolando Pakso nušalinimo metu: būtent tuomet kažkas apibūdino R. Pakso priešininkus kaip elitą (o gal antipaksininkai save tokiais pasiskyrė – kas dabar atsimins…), o R. Pakso šalininkai tuomet tą žodį ėmė plačiai vartoti ironiškai. Paskui „elitu“ tapo ir vieno gausiai iliustruoto nuotraukomis žurnalo gyventojai – galiausiai pačios sąvokos tikrosios prasmės nebeliko… Bet vis tiek – kad ir kurią sąvokos „elitas“ prasmę imtume, aišku tai, jog referendumas yra populiarinamas kaip tikrasis tautos balsas, o politinės partijos – tai balso uzurpatorės.

Kol kas nesiginčykime su šia nuomone, ją tiesiog išgirskime.  Ir sutikime, kad vis tiek, kad ir kokia visuomenė būtų, joje yra mažiausiai dvi žmonių grupės, pagal vieną labai taiklų anekdotą: tie, kurie ritina pasaulį, ir tie, kurie bėga šalia ir rėkia: „Kur, po velnių, šis pasaulis ritasi!“ Konfliktas ir tam tikras nesutarimas tarp jų neišvengiamas. Tie, kurie ritina pasaulį, paprastai mano, kad jie turi didesnę teisę tai daryti – mat jie išsilavinę, kultūringi, turtingi, su kašmyriniais megztukais ir pan. Ir nuo pat Charles’io Montesquieu „Visuomenės sutarties“ laikų tai tarsi ir atrodo logiška: visuomenė sudaro sutartį su sumanesniais, pavadina juos valdžia ir taip jai patiki tam tikras sprendimo galias, kuriomis pati savaime nelabai galėtų naudotis, nes pati tauta to… nesugeba. Pagaliau tam mes ir turime profesionalius politikus, kad jie dirbtų mums. Juk politikas – tai irgi profesija (kad ir kaip mums kai kurie jos atstovai nepatiktų)…

Bet čia slypi ir tam tikri spąstai: ar dėl to, kad žmogus yra politikas ar išsilavinęs, jis tikrai geriau žino, ko reikia? Iš tų laikų, kai teko dirbti su politikais, atsimenu, kad kai kada tiesiog būdavau apstulbęs, kai ateidavo supratimas, jog tie žmonės, kuriuos įvairi žiniasklaida įtardavo įvairiausiais Lietuvos pardavimo scenarijais, staiga savo veiksmais įrodydavo, kad jiems Lietuva rūpi. Ir dar kaip rūpi!.. Tik štai – kokia ta Lietuva jiems rūpi? Ir kiek jų Lietuvos vizija sutampa su maniške? Taip, politikas, gavęs iš tautos sprendimo teisę, tampa kitų žmonių vedliu. O vedlys, kaip žinote, gali būti ir Pėdsekys Odinė Kojinė, ir Ivanas Susaninas.

Kitaip tariant, politikas – tai socialinis inžinierius. Jo rankose – kitų žmonių likimas.  Ir, kaip irgi žinome, kartais tais likimais užsižaidžiama… Kaip toks užsižaidęs politikas žiūrės į referendumą? Žinoma, su nuostata „ką gi gali išmanyti žmogus iš gatvės?“ Dar blogiau – ką gali išmanyti ne šiaip žmogus iš gatvės, ką gali išmanyti minia, kad atiduotume jai sprendimo teisę (dar Platonas baisėjosi ochlokratija – minios valdžia)? Tad profesionalus politikas į referendumo idėją turėtų žiūrėti įtariai (nebent ji jam palanki). Politikų kaip ekspertų požiūryje tikrai yra logikos: pavyzdžiui, ar gali būsimos branduolinės elektrinės statytojai kiekvienam rinkėjui išaiškinti AE pranašumus ir trūkumus? Ypač jeigu reikės kalbėti ir su tokiu, kuris supranta, kas yra branduolinė sintezė, ir su tokiu, kuriam turbina yra kažkas, kad variklis trauktų. Tad kuo remdamasis balsuotų vidutinis rinkėjas? Ogi – daugiausia emocijomis. Ten, kur iš tiesų reiktų ekspertinio žodžio. O emocijos juk toks nepastovus dalykas! Bet taip mąstant referendumas iš viso netenka jokios prasmės. Juk turbūt bet koks klausimas, keliamas į referendumą, vis tiek turės ekspertinę sudedamąją, kurią vieni išmanys, o kiti – ne, net jeigu tai bus „šeimos samprata“ (na ką gali išmanyti apie tai viengungis, a?). Taigi, ir vėl grįžtu prie tezės: atstovavimas ir referendumas turi sugyventi sklandžiai, tebūnie – „kaip Šveicarijoje“.

Ar mums dar toli?

O taip, vis dar toli. Gal net ir rimtai nepradėjome to kelio. Kaip jau sakiau, Konstitucijoje parašyta: „Svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Koks gi tas svarbiausias klausimas? Ši sąvoka, kaip sako teisininkai, yra vertinamojo pobūdžio. Žinoma, pirmiausia tai bus klausimai, kuriuos Konstitucija leidžia keisti tik referendumu – pavyzdžiui, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, kokia vėliava ir koks himnas ir kokia kalba. O kiti? Sakykim, ar bus svarbiausias klausimas Seimo narių skaičius? O gal – ir minimalusis atlyginimas? Parama grįžtantiems iš emigracijos? Jaunimo įdarbinimas? Kaip tai nustatyti? Juk kiekvienas rinkėjas svarbumą supranta savaip.

Atrodo, pati Konstitucija ir sako, kad svarbumą galime nustatyti pagal dar du kriterijus: jeigu taip nuspręs Seimas kaip tautos atstovai (ekspertai žino!) arba jeigu be Seimo tai palaikys 300 000 rinkėjų. Daug ar mažai? Žiūrint, kaip ir ką skaičiuosim. Ne, tai nėra 1/10 Lietuvos gyventojų, kaip norėtųsi pagal „3 milijonus“, nes kalbame tik apie rinkėjus. Tai – greičiausiai koks penktadalis, gal kiek mažesnė dalis. Tad klausimas tikrai turi būti gan svarbus, kad mobilizuotųsi tiek žmonių. Neretai dūsaujama, kad tai – nežmoniška, kad taip – neįmanoma, todėl reikia mažinti bent jau iki 100 tūkstančių. Pasišnekėjęs su įvairiais rinkėjais ir ne tik, surinkau įvairių argumentų: pavyzdžiui, politikos apžvalgininkas (ir kandidatas į Seimą, savo programoje įrašęs tokią nuostatą) Tomas Viluckas mano, kad 300 tūkst. barjeras buvo logiškas pradiniame Nepriklausomybės etape, kai visi buvo politiški, nebuvome tarptautinių sąjungų nariai, o dabar metas kartelę  nuleisti. Verslininkas Vytautas Vakrina taip pat mano, kad toks sumažinimas gal atgaivintų politinį gyvenimą, o programuotojas Mantas Puida svarsto, kad iš esmės, kol neįteisintas elektroninis balsavimas, toks parašų skaičius, nors ir skirtas visuomeninei iniciatyvai, padaro ją neįmanomą, todėl būtent dėl to – kad ji iki šiol nepasiteisino – reikėtų mažinti. Teisininkas Tada Žukas, beje, gyvenantis Šveicarijoje – iš viso nusiteikęs radikaliai. Jo manymu, tam tikro klausimo biudžetinis įvertinimas turi automatiškai nuspręsti referendumą, ir, žinoma, kuo sumanymas valstybei brangesnis, tuo jis labiau „referendabilus“. Pagaliau, per radiją girdėjau istoriko Vygando Vareikio komentarą – jeigu teisingai supratau, jam buvo pikčiausia dėl emocinio momento: na, kaip valdžia gali spręsti neatsiklaususi, kodėl ji mus įžeidinėja?! Taigi, mažinti verta dar ir dėl to, kad būtų paglostyta tautos savimeilė… Neretai pabaksnojama ir į kaimynų praktiką – štai Vengrijos naujojoje Konstitucijoje (o Vengrijoje gyvena 10 milijonų!) – referendumui reikia tik 100 tūkstančių, o nuo 200 tūkstančių parašu – referendumas privalomas!

Bet visų šių entuziastingų „mažinimo“ projektų įkvėpėjams lengva atsikirsti. Palaukite, tai ką, dabar mažiau nei dešimtadalis rinkėjų galės inicijuoti referendumus, o juk jie, beje, nepigiai kainuoja? Ir kokių tuomet iniciatyvų sulauksime? Ar tik neteks, kaip pažymėjo prekių ženklų konsultantas Arvydas Urbonavičius, kabinti lentelių: „prekybos ir referendumų agentai nepageidaujami“? Sakote – mus įžeidinėja? O tai ką rinkote, ar žiūrėjote? Ar skaitėte programas? Juk jose surašyta, ką partijos veiks. Ach, jūs nebalsavote iš viso, nes aplink vieni pusglušiai? O dabar – balsuosite? Taigi mes išsirinkome savo daugumą, ir nebandykite mums primesti mažumos valios per kažkokius referendumus. Baksnojate į Vengriją? Brangieji, toje pačioje Vengrijos Konstitucijoje įrašyta, ko negalima referendumu spręsti (kaip rašiau straipsnyje „Dovanotoji konstitucija“, „Verslo klasė“ 2012 m. kovo mėn. numeris): keisti konstitucinių įstatymų, parlamento, savivaldos, merų rinkimų tvarkos ar paleidimo, spręsti dėl biudžeto ar tarptautinių sutarčių. Ar į šią praktiką mums rodo kai kurie veikėjai, taip mėgstantys nekaltą skaičių „88“ ir pezantys apie už alų ir miltelius nupirktą narystę ES?

Tai ką daryti?!

Nežinau. Demokratas manyje sako – reikia lengvinti referendumus. Elitaristas abejoja, kur tai nuves, nes prasmingų iniciatyvų pasitaiko nedaug. Bet pamėginti gal ir būtų jau metas. Beje, dar viena pašnekovų iš interneto – Viliaus Dranseikos – iškelta idėja: jeigu dėl referendumo renkami parašai, gal galima numatyti „kontrrinkimą“, jeigu pasipiltų per kvailos iniciatyvos? O gal reikėtų tuomet pradėti nuo referendumo įstatymo pataisų ir municipalinio lygio referendumų, nes kol kas net tokios galimybės neturime? Pvz., ar reikia Vilniuje kaip Ciuriche sekso aikštelių? Oi, žinoma, juokauju. Labiau gal – ar reikia Vilniuje uždaryti automobilių eismą per senamiestį arba ar nekilnojamojo turto plėtotojai privalo įrengti viešas stovėjimo aikšteles?

Tačiau svarbu ne tik turėti galimybę pateikti klausimą referendumui. Manau, svarbu ir suprasti, kad referendumą galima ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Ir sugebėti su tuo susitaikyti. Nes vargu ar protingas tas, kuris mano, kad referendumas stebuklingai išspręs atstovaujamosios demokratijos problemas, o Šveicarija…

Iki jos komunitariškos visuomenės mums, išėjusiems iš vienkiemių ir apakintiems miesto turtų, dar augti ir augti.

Įrašas paskelbtas temoje Teisė, tinklaraštis, Visuomenė ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.