Akys danguje

Iš: Justinas Žilinskas. Akys danguje. Verslo klasė, 2010, Nr. 6.

Akies danguje metafora, taip pat ir simbolis, toks dažnas religijoje, anaiptol nežada ko nors gero – nuo Dievo žvilgsnio niekur nepasislėpsi. Nuodėmingas žmogau – viskas bus pasverta, viskas bus išmatuota! Visko matymas visada buvo didžiausios galybės dalis. Jeigu aš apie tave žinau viską – tu esi pažeidžiamas.

Pamenate, kaip dainavo Stingas: „Bet kurį tavo kvėptelėjimą, bet kurį tavo judesį, bet kurį tavo žingsnį aš seksiu.“ Jums tai patiktų? O tam tikrose transformacijose (pvz., George`o Orwello „Didysis brolis“) visa matančio ir visa girdinčio metafora įgauna visai šiurpinantį pavidalą. Nors ir labai įdomu būtų pasamprotauti ir pasidomėti, kodėl žmogui reikalingas privatumo jausmas ir kodėl jis jaučiasi nemaloniai, kai yra stebimas (ar tik ne pirmykščiai instinktai – jeigu stebi, tuoj ir puls?), tačiau šio straipsnio tema kiek kita. Mat yra tam tikra kategorija žmonių, kuri turbūt kas dieną melstųsi, kad tik jų „akys danguje“ išliktų.

Technikos stebuklai

Tai – kariškiai. Tokias „akis danguje“ jiems suteikia pirmąjį dešimtmetį bebaigią technikos stebuklai, apibendrintai vadinami „dronais“, bepiločiais arba nepilotuojamaisiais orlaiviais. Žodis „dronas“ žinių kasdienybėje suskambo ne taip jau ir seniai – ilgą laiką apie naująją žvalgybos ir kovos techniką daugiau šnekėjo specialistai. Nors bandymų kurti tokius mechanizmus būta jau seniai, tik pastaruoju metu techninė branda leido juos taikyti itin plačiai. Todėl nieko keista, kad šiuo metu dronų ir kitų žmogaus nevaldomų (nors tai ir ne visai tikslu) aparatų tema jau tapo populiari. Apie ką gi šnekama? Paprastai pradedama nuo techninių aspektų, jie, žinoma, labai įdomūs, bet dar įdomiau pagalvoti ir apie filosofinius, etinius, pagaliau – teisinius tokių ginklų naudojimo aspektus. Taip, dabar dronai jau tarnauja ir taikiems tikslams. Bet vis dėlto daugiausia diskusijų sukelia ginklai.

Apie technines dronų savybes daug nepasakosiu. Norintieji plačiau gali paskaityti „Iliustruotojo mokslo“ (2010 Nr. 4) straipsnyje, tik trumpai paminėsiu, kad „dronu“ čia vadinu mašiną, kuri arba gali būti valdoma per didelį nuotolį, arba veikti visai autonomiškai, net turėti galimybę savarankiškai nuspręsti dėl mirtinos jėgos (angl. lethal force) naudojimo. Beje, didžioji dauguma aviacijos dronų yra pusiau automatizuoti (todėl ir apibūdinimas „bepilotis“ nėra iki galo tikslus), kadangi jie valdomi iš valdymo centrų, tačiau šie centrai gali būti labai toli nuo aparatų naudojimo vietos. Pavyzdžiui, britai savo Afganistane skraidančius orlaivius pilotuoja iš Kričo karinės bazės Nevadoje, JAV.

Dažniausiai dronai atlieka žvalgybos ir taikinių nustatymo funkcijas, tačiau kuo toliau, tuo dažniau jie naudojami ir smogiamiesiems veiksmams. Ir nors paprastai kalbant apie dronus pirmiausia turimi omenyje nepilotuojamieji orlaiviai, tačiau, pavyzdžiui, tarp Izraelio ir Palestinos teritorijų jau patruliuoja dronai-automobiliai. Pastarieji tiek gudrūs, kad gali savarankiškai aptikti ugnies tašką ir jam duoti atkirtį. Ir tai jau šiek tiek primena buvusio Kalifornijos gubernatoriaus užsiėmimą „Terminatoriaus“ filmuose. JAV jūrų pakrantes saugo dronai-laivai. Ir kariškiai tokių mašinų nori vis daugiau. Jų noras suprantamas, nors, pavyzdžiui, orlaivis „Predator“ kainuoja apie 4,5 mln. JAV dol., jam prižiūrėti reikia maždaug 100 žmonių, o šiuos reikia ir apmokyti, ir mokėti atlyginimus už darbą. Ar tai brangu? Na, klasikinis ir jau senstelėjęs pilotuojamasis naikintuvas F-16 kainuoja apie 75 mln. JAV dolerių. Tačiau tai, kad dronų skaičius, ypač ėmęs didėti po 2001 m., kai JAV pradėjo Afganistano kampaniją, nesustoja ir vis daugiau valstybių naudoja juos savo ginkluotose pajėgose (ir net nelabai turtingos – pvz., Gruzija), matyt, įrodo, kad kaina verta teikiamų pranašumų. O pliusai – akivaizdūs. Tokie orlaiviai danguje gali budėti daug ilgiau nei įprasti žvalgybos lėktuvai. Ir net jei priešas turi galimybę (dažnai – tik teorinę), jis gali pasiekti tik pačią mašiną, bet pilotui ar vairuotojui  nieko nenutiks. Taigi, bent brangiai kainuojantys įgūdžiai niekur neprapuls. (Štai ir pats nepastebėjau, kaip nuo techninių detalių perėjau prie karinių).

Dronai bent iš dalies padeda spręsti ir dar vieną nuo karo neatsiejamą problemą – tai civilių žūtys. Civiliai visada būdavo karų aukos, bet tik XX a. antroje pusėje žūvančių civilių skaičius ėmė itin smarkiai gausėti, o Antrojo pasaulinio karo metais jau 10 kartų viršijo žūvančių kovotojų skaičių (paradoksas – būti kareiviu buvo saugiau nei civiliu). Ir viena iš pagrindinių civilių aukų didėjimo priežastis – karo aviacija, tiksliau , bombardavimas. Tik XX a. pabaigoje sukurti preciziški ginklai – pvz., lazeriu valdomos bombos. Dabar, pasauliui smarkiai pasikeitus, civilių žūtys šiuolaikiniuose karuose, kuriuose dalyvauja demokratinės valstybės, – tai irgi pralaimėjimas ir kartais net svarbesnis nei priešų nukovimas. Todėl dronai tampa priemonėmis ir rengti, ir vykdyti itin kruopščias ir preciziškas atakas.

Ir vis dėlto, atmetus visas liaupses, skirtas dronams kaip sąlygiškai pigiam, efektyviam ir naudingam ginklui, yra ir tamsesnė pusė.

Negarbingas ginklas?

Štai vienas pažįstamas filosofas man pasipiktinęs pareiškė: „O tarptautinė teisė tokius žudymus leidžia? Tai taip negarbinga!“ Kas, jo požiūriu, negarbinga, man abejonių net nekelia. Kaip mes vadiname žmogų, kuris puola kitą iš pasalų, neįspėjęs? Tikrai ne riteriu. Tokį paprastai išvadinsime niekšu, pasalūnu… Ne veltui romanai kelis šimtmečius į galvas kalė, kad garbingas kovotojas prieš puldamas šūkteli: „Ginkitės, mesjė!“, pagaliau, net ir žaisdami šachmatais mes nekertame karaliaus, o pirma tariame: „Šachas!“ O tai ir reiškia – susikaupk, ginkis, mėgink išnešti sveiką kailį. Tai tarsi patvirtina – garbinga kova yra tik tada, kai kaunamasi lygiosiomis. Visi kiti atvejai – negarbingos žudynės. Skerdynės. Bet ką išgirsta „žemė-oras“ raketos „Hellfire“, iššautos iš drono „Reaper“, auka? Nebent švilptelėjimą. Ironiška, bet sakoma, kad garbingos, riteriškos kovos kultas paskutinį kartą buvo atgimęs Pirmojo pasaulinio karo oro mūšiuose. Pilotai, valdantys „skraidančias etažeres“ – lėktuvus, kurių konstrukcinių medžiagų didžioji dalis – vien drobė ir medis, savo mašinas pažymėję asmeninėmis emblemomis, stodavo į kovą vienas prieš vieną. Tiesa, angliškai toji kova vadindavosi ne taip jau ir garbingai ar romantiškai: „dogfight“ – „šunų kova“. Tačiau nepaprastai sparčiai tobulėjant aviacijai „asmeninės“ dvikovos netruko nunykti – kovos užduotys tapo daug svarbesnės už asmeninių pergalių rinkimus, nors bent jau propagandos tikslais „asų“ kultas kurį laiką liko.

Taigi, smūgis per saugų nuotolį. Anksčiau, nei priešas tave pasiekė. Anksčiau, nei priešas spėjo pagalvoti, kad jam kilo pavojus. Kaip jau kažkada su Kastyčio Beito pagalba svarsčiau straipsnyje „Žvėris mumyse“ („Verslo klasė“ 2008 Nr. 11), ne veltui šiuolaikinė karyba vystėsi ta linkme, kad priešas vis labiau toltų. Kad kuo mažiau matytum priešo reakcijų, kad įveiktum tą tikriausiai natūralią baimę atimti kitam gyvybę. Teko skaityti, kad net Antrojo pasaulinio karo metais, karo, kuris dažnai buvo ne šiaip karas, o priešo totalinio naikinimo veiksmas, kareiviai dažniau šaudydavo virš galvų, o ne tiesiai į priešą.  Rašoma, kad net ir dujų kamerų „išradimas“ koncentracijos stovyklose buvo ne tiek žudymo efektyvumo tikslas, kiek noras psichologiškai palengvinti žudikų užduotis. O grįžtant prie pokalbio su kolega – filosofu… Deja, nebuvo laiko paberti klausimų: dronai – negarbinga? O kaip tada apskritai dėl bombardavimo? Kiliminis bombardavimas, padegamosios bombos, napalmas, „Agent Orange“ – čia garbingiau? Pagaliau, priešą visada buvo stengiamasi nugalabyti kuo mažesnėmis sąnaudomis ir anksčiau, nei jis pats smogs, – tai juk pradinis bet kurio karo stratego mąstymo atspirties elementas. Trumpai tariant, Sun Tzu mano kolegos turbūt irgi nesuprastų.

Taigi, ką padaro tokių nuotolinių ginklų naudojimas? Pirmiausia – apsaugo puolėjo gyvybę. Galime priimti tezę, kad taip elgtis – negarbinga. Ir vis dėlto – kodėl? Kodėl negarbinga saugoti savo kario gyvybę? Ar garbingiau elgtis taip, kaip SSRS maršalo Žukovo tradicijų kariauna – banga gena bangą, ir vokiečių apkasai paplūsta krauju? Ar negarbinga vengti mirties už tėvynę?

„Nors visi žadėjom mirti už Tėvynę / liko netesėti mūsų pažadai“, – šias eilutes aš gal net per dažnai cituoju, bet būtų gerai, kad jų nepamirštume, taip rašė Jonas Aistis apie Lietuvos „taikų“ atsidavimą Sovietų Sąjungai. O anot istoriko Erico Hobsbawmo, viena iš greito Prancūzijos pralaimėjimo Hitleriui priežasčių buvo kruvinos Pirmojo pasaulinio karo pamokos, kai iš pažiūros normalios, demokratinės valstybės staiga savo piliečius sumetė į tokią beprasmę kraujo vonią, kad dauguma suprato mirštą ne už tėvynę, o balažin už ką. Bet ir susikūrus „gerovės valstybei“ mirti už tą gerovę pasidarė visai nebepopuliaru. Juolab kad vis labiau ėmė ryškėti karų asimetriškumas – „gerovės karių“ rankose koncentravosi vis didesnė techninė galia, vis labiau mažinanti žūties tikimybę. Ir iš tiesų – kodėl valstybė neturėtų kuo labiau rūpintis savo karių gyvybėmis? Juk jie ne tik moka mokesčius, bet ir gali žūti. Todėl moderniose kariuomenėse vos ne kiekvieno kario žūtis dabar jau ne karo kasdienybė, o nemalonus atvejis, dėl jo tenka aiškintis ne tik vadams, bet ir visuomenei.

Be to, ar esate kada nors domėjęsi, kiek kainuoja žmogaus gyvybė? Vidutiniškai? Paspėliojote? Tarptautinėje praktikoje skaičiuojama, kad vienas žmogus vertas maždaug šimto tūkstančių JAV dolerių. Kaip nustatoma suma? Ogi tiek potencialiai vertybių jis galėtų sukurti per gyvenimą. Bet, deja, neverta it kokiam Karlsonui skubėti pretenduoti į savo šimtą tūkstančių penkiaerėmis. Žinoma, konkretus įvertinimas labai priklauso nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, kai per klaidą Ukrainos ginkluotosios pajėgos numušė virš Juodosios jūros į Izraelį skridusį Rusijos keleivinį lėktuvą, aukų artimiesiems buvo išmokėta vos po kelis tūkstančius dolerių. Na, o kai kurių valstybių teismuose žmonės sugeba dar ne tiek prisiteisti net ne už gyvybę, bet už sveikatą. Todėl nieko keisto, kad apie žmogaus gyvybę ir jos išsaugojimą labai rimtai svarsto ir kariuomenės. Juk Irako karo įkarštyje jau buvo žinių, kad JAV turi sunkumų komplektuodama savo karinį kontingentą. Mat viena kovoti už savo žemę, savo moterį ir savo vaikus, o visai kas kita – kai „keturiasdešimt šilingų ant būgno tam… kuris panorės keliauti toli toli už kalnų“ (Napoleono karų laikų britų karių daina). Taigi, kalbos apie negarbingumą, sakykite ką norite, truputį kvepia saugiu civilio idealizmu. Arba… Jeigu priešai metą į kovą vaikus  savižudžius, tai ir mums reikia daryti tą patį, tada bus lygu ir garbinga? Kita vertus, dėl nuotolinio puolimo gali kilti kiek kitų rūpesčių.

Gausybė klaustukų

Pavyzdžiui. Tai, kad dronai yra valdomi iš toli esančių centrų, yra patogu ir saugu. Bet ką daryti, kai reikia spręsti tokių „pilotų“ atsakomybės už jų veiksmus klausimus? Juk, tarkim, jeigu operaciją vykdo pilotuojamasis orlaivis, labai aišku, kas prisiima atsakomybę: pilotas ir tas, kas jam davė įsakymus. Šiuo metu pilotai netgi turi technines galimybes pastebėję klaidą atsisakyti neteisingo sprendimo. Pavyzdžiui, pilotas, neretai akimis matantis taikinį, iššovęs lazeriu valdomą bombą ar raketą, ne tik gali ją tiksliai nukreipti į taikinį, bet ir sunaikinti nepasiekusią taikinio. Todėl, tarkim, paleidus raketą į tiltą ir pastebėjus, kad juo važiuoja keleivinis traukinys, dar yra galimybė atitaisyti klaidą. Dronų pilotai už tūkstančio mylių paprastai to padaryti negali. Jie absoliučiai priklausomi nuo duomenų, kuriuos gavo per ryšių kanalus, todėl – jeigu suklydo žvalgyba arba labai staigiai pasikeitė aplinkybės – klaidą ištaisyti daug sunkiau. Be to, neretai dronų operatoriai yra net ne kariškiai, kurie privalo išmanyti tokių sudėtingų operacijų subtilybes, o, pavyzdžiui, inžinieriai. Neretai pasitelkiamos privačios karinės ar saugumo kompanijos, o dėl jų darbuotojų atsakomybės taip pat daugiau klausimų nei atsakymų. Ir – taip – neretai dronų atakos nusineša ir civilių gyvybių. Idealių ginklų nebūna.

Dar sudėtingesni klausimai kyla, kai pradedama svarstyti apie visiškai autonomiškai veikiančias mašinas. Tarkime, dronas turi galimybę pats nustatyti pavojaus šaltinį (ugnies tašką) ir jį sunaikinti. Bet ar drono kompiuteris galės nustatyti, pvz., kad tas snaiperis yra įsitaisęs, pavyzdžiui, mokykloje ir apsistatęs mokiniais kaip gyvuoju skydu? Juk bet kuris karo vadas, prieš priimdamas sprendimą pulti, privalo įvertinti, kiek jo antpuolis nusineš „papildomos žalos“, dažniausiai – civilių gyvybių, ir ar tokį praradimą gali pateisinti konkretaus karinio objekto sunaikinimas? Gal kai kam ir pasirodys, kad taip nebūna ar kad tai per daug keista. Ir vis dėlto. Man teko susipažinti, kokias kruopščias taikinių parinkimo procedūras atlieka, pavyzdžiui, britų kariškiai vykdydami karines operacijas, todėl niekaip neįsivaizduoju, kad tą patį patikimai galėtų daryti kompiuteris. Ir vėl kyla atsakomybės klausimas. Jeigu per įprastines karines operacijas nebuvo tinkamai vykdomos vadų ir karių pareigos, galima juos traukti atsakomybėn. O kas atsakys už drono-roboto klaidą? Programuotojas? Į misiją aparatą išleidęs inžinierius? O jeigu virusas? O jeigu drono valdymą perima priešai? Beje, toks atvejis jau buvo, kai programišiai, pasitelkę nemokamą atvirojo kodo programą, sugebėjo perimti dronų siunčiamą informaciją, kurios kariškiai net nebuvo užkodavę!

Tačiau turbūt svarbiausia priežastis, kodėl šių ginklų naudojimas sukelia tiek daug aistrų, tai dronų arsenalų šeimininkės – didelės ir galingos šalys. O metami jie prieš valstybes, kurios gali nebent cyptelėti prieš neteisėtą jų naudojimą, bet imtis kokių nors veiksmų yra bejėgės. Kad ir, pvz., Pakistanas. Formaliai jis – JAV sąjungininkas kovoje su Talibanu, bet vieša paslaptis, kad vadinamasis genčių regionas yra Talibano, o ne Pakistano vyriausybės rankose. Tad dronai ten ne tik „žvalgosi“, bet kartkartėm vis trinkteli raketomis. Dažniausiai – nesuderinę su Pakistano valstybės institucijomis. Tai formaliai tarptautinės teisės pažeidimas, bet jis paprastai teisinamas karine būtinybe: kad informacija nenutekėtų į to paties Talibano rankas. Dar sudėtingesni reikalai, kai dronai pasitelkiami kovai su terorizmu. Tada jau nurodymus duoda ne karinės pajėgos, o Centrinė žvalgybos valdyba. Neseniai tarptautinės teisės ekspertai nusprendė, kad dronų naudojimas naikinimo operacijoms nevykstant  ginkluotam konfliktui beveik niekada nebus teisėtas. Tačiau…

Turbūt ir jums, ir man tai akivaizdu. Problema yra ne patys dronai – ar visai, ar pusiau robotizuoti. Problema esame mes, žmonės. Juk teisėtai arba neteisėtai galima naudoti kiekvieną ginklą. Bet kuo daugiau ginklas teikia galių, tuo stipresnis noras mėgautis galia. Guodžia bent tai, kad net ir kariniai išradimai anksčiau ar vėliau pasitarnauja ir kitur. Bet apie tai skaitykite „Iliustruotajame moksle“.