Sprangus „Vilniaus plovas“

Rašyti apie pažįstamo, net jeigu toji pažintis tik virtuali, knygą ar kūrinį – visada sudėtinga. Iš karto norisi kažką atleisti, kažką nutylėti, neversti žmogaus jaustis nemaloniai, ir pačiam nesijausti nemaloniai, kai turi rašyti nemalonius dalykus. Aišku, šįsyk rašysiu apie priešininką, bent jau pastaruosius du sezonus, kuris labai nori matuotis viskuo – nuo intelekto iki puslapių. Kitaip tariant – Regimantai, peiksiu. Ir peiksiu žiauriai. Kol kas tamstą tik atsargiai pakritikavo Gintautas Ivanickas, kiek aiškiau pasisakė pristatymo metu Rimvydas Valatka ir net Haroldas Mackevičius, viską vilkęs į humorą. Aš gi išjungsiu stabdžius – kiekviena knyga privalo turėti sudirbančią recenziją, o ši tokia ir bus. Bet, kaip ir dera džentelmenui, be to, jaunesniam pagal žilę, pradėsiu nuo pagyrų.

Giriamoji dalis

Surinkta, išstudijuota ir apibendrinta daug istorinės medžiagos, kuri plačiajai visuomenei (taip pat ir man) nebuvo žinoma. Yra keletas vykusių beletristinių epizodų, įdomių pastebėjimų.

Peikiamoji dalis.

Na, o dabar ženkime prie svarbiausio. Kaltė čia pasiskirto įvairiai – kai kur pats tamsta esate kaltas, kai kur – leidykla, čia jau atsirinksite patys. Pradėsime nuo to, kad knyga pozicionuojama trijų apgavysčių pagrindu: romanas, Diuma, Vilnius.

ROMANAS. “Vilniaus plovas” – joks romanas. Ilgai sukau galvą, su kuo palyginti šią knygą, ir pagaliau, vakar naktį atėjo mintis: mūsų sovietinėje praeityje buvo tokia serija “Siluetai”, kurioje leistos grožinės visokiausių žymių veikėjų biografijos. Kai kurios – tokios truputį beletristinės, su grožinės literatūros užuominomis (pvz., apie Michelangello). True Flax tamstos knygą pavadino “labai ilgu “Verslo klasės” straipsniu”, irgi tinka: žodžiu, iiiiilga dokumentinė apybraiža su beletristikos elementais. Tai, kas galėjo būti romanu, t.y. – Sigito linija, liko neišplėtota, o pabaigoje iš viso numeditavo į mentalinį astralą. Ne tik aš likau nesupratęs – KAM to reikėjo, jeigu taip buvo suvedžiota ir pamesta, ko tuo siekta? Jau nekalbėsime apie tai, kad šioje linijoje tamsta panaudojote šiek tiek medžiagos iš “Gyventojo stebėtojo memuarų”. Kodėl gi Vitkevičiaus istorija ne romanas? Ogi dėl to, kad ten, išskyrus porą erotinių scenų ir keletą caro valdininkų pasikalbėjimų, daugiau nėra nieko romaniško, nesvarbu, kad kiek kartų tvirtinsite, kad rašote “rimtą istorinį romaną”. Paimkite bet kurį istorinį romaną: Dickensą (nelaimei, kaip tik prieš “Vilniaus plovą” pabaigiau skaityti “Pasakojimą apie du miestus”, tad ėmiausi tamstos knygos su tikro romano skoniu mintyse), Mitchell, Waltari, Tolstojų, Bulgakovą, Akuniną ar net Vienuolį. Romane, net ir panaikinus istorines aplinkybes, lieka dar kažkas – žmogiškieji santykiai, veikėjai, kokios nors dramos. Lieka pasakojimas apie gyvus žmones. Tamstos knygoje (atmetus Sigito liniją) viso to nėra. Veikėjų nėra – tik anketos. Neįmanoma su jais susitapatinti, neįmanoma įsijausti, neįmanoma už juos sirgti. Sakysite – tai čia reikia būti tikru vyru, kad tokius suprastum. Nė velnio – Bondas, kad ir kiek jis būtų “svetimas” savo licence to kill būdu kai kuriems (pvz., tokiems žolėdžiams, kaip aš), vis tiek įtraukia, pagauna, sudomina, už jį sergi. Sergi už riterį Griežę. Sergi už Tyrioną. Sergi už d’Artanjaną. Sergi už Skarlet. Už Vitkevičių – ne. Apie Zaną iš viso tyliu, nes jo nėra. Jo knygoje tiesiog nėra, beviltiškai nėra (o vis lauki – na, kada pasirodys, na, kada, kada, kur ta šnipų romano įtampa, kur tas sąmokslas, kur?!?). Tiesą sakant, kai veikėją rado nužudytą (iš tiesų, nesijaučiu niekuo nusikaltęs spoilindamas, tai – irgi simptonas), aš ne tik nepajaučiau nieko – aš net nemačiau ėjimo į dramatinę akimirką, nuo kurios kažkiek šiurptum, kurią nujaustum, bet to nenorėtum, ir galiausiai sunkiai atsidustum – et… Ne, man buvo visiškai dzin, man nusibodo tas Herato šturmas ir vėliau grįžimas į Peterburgą. Booooooring. Užvažiavote ant “stympunkerio” – tačiau jo stympankas yra gerokai gyvesnis nei tamstos istorinė publicistika (nors su veikėjais anas irgi turėjo problemų, bet apie tai – kitur ir kitą kartą). Siužeto, išskyrus “judėjo iš taško A į tašką B”, tamstos knygoje, galima sakyti, taip pat nėra – pilnaverčio, sodraus siužeto. Man kartais skaitant norėjosi graužti nagus, kiek išvaistėte puikių minčių (na, kad ir tokia – paralelinti pasakojimą su A. Mickevičiaus “Konradu Valenrodu”, kuri būtų sąmokslą pakylėjusi į visai kitą lygį! “Kaip jis su Vytautu slapčia derėjos – man pranešė šnipai kiekvieną žingsnį jojo!”)…

DIUMA. Nemėgstu, kai leidykla nori skaitytoją apgauti. Šiuo atveju apgavystė yra įžūli ir visiškai neadekvati. Dima nėra Diuma net 10 procentų, dar suprasčiau, jeigu jis būtų rinkodarinamas kaip “unikalus autorius, vaikščiojanti istorinė enciklopedija” arba kokia nors “antisabaliauskaitė” (down with rafinuotas seilėjimasis!). Dabar gi – vargas tam Diumą skaitytojui, kuris atsivers Dimą, ir ten ieškos Diumos, net su žiburiu. Diuma visgi rašė romanus. Dima kol kas romanų nerašo, Dima verda plovą.

VILNIUS. Knygoje apie Vilnių kaip miestą, išskyrus nuolat kartojamą Vilniaus universiteto šlovę (šlovė jam, ir tegul taip bus per amžius – čia rimtai), išugdžiusią tokius vyrus, kurie moterį maunasi kaip pirštinę (tiesiogine fiziologine prasme, tai – autoriaus metafora), nėra daugiau nieko. Tad doras pavadinimas būtų bent jau “Vilniečių plovas”, nors Vitkevičius gi iš viso – Pašiaušė ir Kražiai. Dabar gi – aliuzija turbūt į Gavelį, dar vienas rinkodaros ėjimas, po kurio skaitytojas jaučiasi paprasčiausiai apgautas. “Gyvenimo stebėtojo memuaruose” Vilniaus buvo daug daugiau. Dabar Vilnius – net ne scenografija, tik aidas, kurio jeigu prievarta nekartotumėte – nebūtų; ir niekas jo nepasigestų.

Sakėte, kad parašėte knygą per pusmetį – tai labai matosi. Ji neišnešiota, ji gimusi anksčiau laiko. Labiausiai man įsiminė keli pasamprotavimai bei gastronominių produktų aprašymai. Taip, trumpų formų tekstai tamstai sekasi puikiai, tačiau kol kas tik jiems demonstruojate talentą. Stambiai formai – ne.

Ar rekomenduoju skaityti knygą kitiems? Taip, galima, tačiau – tik tinkamai nusiteikus, nesitikint grožinės literatūros, nesitikint romano bei intrigos. Net tai, kas galėjo užgimti kaip romanas buvo užmušta pačiame tekste. Bet – taip – sužinosite daug vardų, pavardžių, kas yra štuceris (jeigu neskaitėte “Vinetu”), truputį apie Aziją, jos istoriją, papročius bei Rusijos imperijos pretenzijas į ją.

(O dabar lauksiu padėkų – nes po tokios recenzijos jūs skaitysite knygą nusiteikę blogiausiam, o toks skaitymas, kaip žinia, visada atneša ką nors geresnio, nei skaitant su dideliais lūkesčiais).

NeRomanas. NeDiuma. NeVilnius.