Dies Irae Tapinensis arba į Soborą įžengia žengiantis

Ilgą laiką jaučiausi bjauriai, nieko nerašydamas apie pirmąją Andriaus Tapino knygą, kuri, kaip visi pamename, vadinosi “Vilko valanda”. Ši pajauta nebuvo tiesiog, šiaip – mat Andrius apžvelgė mano “KGB vaikus”, bet aš niekaip nesiryžau rašyti apžvalgos jo knygai. Tam buvo keletas rimtų priežasčių: pirmoji, “VV” mane nuvylė. Ir nuvylė gan stipriai, nes nesitikėjau, kad Andrius gali taip susimauti: na, kur matyta, kad bičiulis fantastas rašytų taip, jog turėjau 5 kartus atidėti knygą į šalį, ir tik persiritus į antrą pusę, pagaliau atsirado noras pabaigti? Antroji priežastis – apie “VV” rašė visi, “VV” sukėlė furorą, “VV” tapo metų knyga; mano balsas tiesiog buvo nereikalingas – Lietuva kuriam laikui stympanktelėjo. Trečioji – nenorėjau, kad mano kritiška recenzija (o ji būtų buvusi kritiška) atrodytų kaip specialus konkurento peikimas (nors konkuruoti su Tapinu – tai tas pats, kaip stoti Nakties sargų broliu, neturinčiu valyriško kardo, prieš Baltažengį), kai tuo pačiu metu, deja, sukosi ir mano knyga.

Taigi, “Vilko valandos” taip ir neapžvelgiau. Dabar irgi prie jos daug neapsistosiu – tik pasakysiu, kad knygai kenkė nepaprastai ilga ekspozicija ir patrauklaus pagrindinio veikėjo trūkumas. Ironiška, bet Andriui puikiai sekėsi kurti visokius šalutinius tipažus, kad ir kriminalinio Vilniaus valdovą, bet tas Sidabras – vajė vajė, beveik negyvas vaikščiojo, it koks Stevenas Seagalas. Aišku, kai kurie epizodai net ir iš pirmosios, tos vangiosios pirmos knygos dalies, buvo puikūs – pavyzdžiui, dirižablio šturmas. Ir aš labai tikėjausi, kad Andrius padarys išvadas po “VV”, ir “Maro diena” bus kitokia.

Neapsirikau. “Maro diena” tikrai truputį kitokia, ir man, skirtingai nuo daugumos, ji labiau patinka už “Vilko valandą”. Kodėl? Pirmiausia, ji visą laiką išlaiko įtampą (na, nebent Stambule vaikomasi kiek per ilgai ir ilgokai užtrunka techninis paslapties atkodavimo išaiškinimas). Nuotykiniam romanui gebėjimas pririšti skaitytoją – didžiulis privalumas. Intriga taip pat išlaikoma labai vykusiai – nuo pačių pirmųjų puslapių, iki savotiškos viršūnės, kur kažkas paskelbia, kad jis “…Alive and in…”. Tad ekspozicija – trumpa, ryški, gerai sukaltos dviejų pagrindinių veikėjų linijos ir tvarkingas, kovingas finalas.

Daug geresnis balansas tarp “pasaulį seną išardysiu iš pamačių pačių ir tuo naujai pasaulį pastatysiu” ir to, kas šiame pasaulyje vyksta. Taip, “VV” vienas iš veikėjų buvo stympankinis Vilnius, daug ką būtent jis ir sužavėjo (vien navigatorių bokštas ir Viščigavo orlaivių uostas ko vertas). Čia stympankinio Kauno nėra (nepasisekė Kaunui…), yra stympankinis Stambulas, truputį stympankinio Londono, bet tam negaištamos tokios milžiniškos pastangos – ir, sakyčiau, netgi gerai, kad nepersistengiama. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir šioje, yra tiesiog savaime puikių epizodų, šįsyk – plaukimas iš Vilniaus į Kauną. Ir nors Andrius sakė, kad ši dalis – bene arčiausiai realybės, bet būtent tas kokteilis tarp tikrų Neries rėvų, vytinių, prietaringų valstiečių ir fantastinių baidyklų, mane veikė taip pat maloniai kaip “Žalios devynerios” + “Coca-cola” 1:3 (nereikia nei plakti, nei maišyti, tiesiog supilti).

Veikėjai irgi ūgtelėję: nors vargšas Sidabras, net ir po priešistorės gilinimo, nelabai įgavo spalvų, bet jo bičiuliai samdiniai, ypač – visa margaspalvė Kauno Respublikos gvardija – pakankamai žavi. O kam patinka istoriniai žaidimai, kaip “Basanavičius – alchemikas”, čia taip pat ras savų pyragėlių. Maras, gavęs daugiausia ekrano, t.y. – puslapių, laiko, taip pat nekliūva – jis jau protagonistas, su kuriuo norisi tapatintis; ir puiki Čiurlionio linija, ir pati jos mintis didinga, simfoniali tiesiog!

Bet visgi, yra vienas didelis šaukštas deguto, susijęs su begaline mano, kaip skaitytojo, nuoskauda: knygos anonsas skelbė, kad bus “erotinė scena virš debesų”. Dar daugiau (spoileris!) – erotinės scenos veikėja(s) – sukubas! (Nežinantiems: sukubas – Rytų mitologijoje kūniškai atkaklus, nepasotinamas demonas, su kuriuo neverta eiti nei obuliauti, nei į žvalgybą). Bet toji scena, nors ir virš debesų – toks pšššš, kad net “Emanuelė” atrodytų hardcore’as, o sadomazo iš “Vilniaus plovo” – iš viso, pornografinių daiktų platinimas (taip, LR baudžiamajame kodekse yra toks straipsnis!). Andriau, kaip tu nuvylei! Kaip galima taip sumenkinti sukubą, man tiesiog nesuvokiama…

Trumpai tariant, jeigu skaitydamas “Vilko valandą” aš niurzgėjau ir dūsavau, tai “Maro dieną” skaičiau pasimėgaudamas. Trečios knygos, kurios pavadinimą žinau (ir jį sužinos kiekvienas įdėmesnis skaitytojas), lauksiu taip pat.

Ščiaaaaa!

Įrašas paskelbtas temoje Knygos, Literatūra. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *