Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“
Oi, kaip smagu, kad rašydamas apie pažįstamo žmogaus knygą, gali ją daugiau girti nei peikti! Kad jūs žinotumėte, kaip yra nemalonu, kai reikia sakyti karčius žodžius įvairiems pažįstamiems autoriams… Be to, su Kristina Gudonyte mane sieja vienas kuklus ryšys: vaikystėje aš buvau trumpam patekęs į jos dramos būrelį „Pionierių rūmuose“, taigi ji man – ne šiaip autorė, ji man – dar ir vadovė. Iki šiol dar atsimenu to vienintelio spektaklio, kuriame suvaidinau, įvadinius žodžius: „Iš nepaprasto metalo padarytas mano kūnas / O laki vaikų vaizduotė davė vardą man – Žydrūnas. Davė man sparnus – ne juokas, aš turiu jų vertas būti / Kaip jūs manote, į žvaigždę ar galėčiau aš pakliūti?“ (V. Palčinskaitė, „Juodanosės“). Ir štai, aš atsiverčiu vadovės knygą. Ir, kad mane kur šešetas, knygą apie Vilnių. Negana to – knygą apie Vilnių paaugliams! Turbūt jau supratote – žinia, kad neprabėgus ir metams po Mano Vilnius mano pasirodymo pasirodžiusi nauja knyga paaugliams apie Vilnių, man turėjo sukelti šoką. Lengvą.
Vos tik gavęs progą nučiupti knygą, žinoma, puoliau skaityti. Netrukus supratau, kad Kristinos Gudonytės užmojis nėra toks, kaip mūsų (t.y. visos „Mano Vilnius mano“ komandos*) – ji tiesiog parašė smagią nuotykinę istoriją, siejančią šiuos laikus ir renesansinį Vilnių, Žygimanto Augusto epochą. Veikėjai – pažįstami iš legendų (ir iš „Vilko valandos“ taip pat) – magas Tvardovskis, pats Žygimantas Augustas, Bona Sforza. Ir trys dabartiniai paaugliai – Berta, Žygis ir Augis. Žinoma, kelionė laiku, žinoma, Vilniaus legendos, žinoma, nuotykiai. Kristina Gudonytė rašo smagiai, gyvai, šmaikščiai, istorinių detalių taip pat žeria negailėdama, na, o senelis, vaišinantis paauglius naminiu vyneliu vertas atskiro paminėjimo – vai vai, tai kaip čia tie paaugliai dar liko neparūkę? Į antrą pusę knyga pilnai įsibėgėja ir virsta „puslapverčiu“**, man ypač patiko epilogas. Ypač.
Ko truputį pasigedau? Galbūt – labiau įtraukiančios pradžios (dukra štai pradėjo ir atidėjo, nors ir konkurecija buvo rimta – Haris Poteris) ir draminių momentų. Na, jeigu jau knyga pristatinėjama kaip „ypatingai šiurpi“, tai duokit to šiurpo. Jeigu jau veda kalinį kankinti – duokit kalinio baimės, panikos, juolab, kai jis iš šių laikų. Bonos šnipų intrigoje aš būčiau dėjęs daugiau apsiausto ir durklo, juolab, kad jis lyg ir buvo žadėtas. Ir dar, grynai techninė detalė – moteris arbaleto be specialaus įtempiklio neužtaisytų. Bet čia – jau berniukų daržas.
Ačiū!
* – mūsų tikslas buvo papasakoti visą Vilniaus istoriją.
** – angl. pageturner.
