(papildyta)
Kai Gintarinių akinių kolektyvas man pasiūlė parašyti apie “Geriausius 2015 metų albumus”, aš tariau: baikit, vyrai, praėjo tie laikai (o gal jų niekad nebuvo), kai galėjau sudarinėti topus, kai sekiau muziką nelyg merginą nuo troleibuso stotelės iki pat jos laiptinės, kad žinočiau, kur kitą kartą laukti.
Bet gi neatsojo – sako, tu tiesiog apie muziką parašyk, pasidalink. Dalintis – visada. Nes, gi žinome, sharing is caring, dalyba – naujosios ekonomikos pamatas, pagaliau, padalinus vieną Duginą į tris dalis, gausime maždaug 3 Laučius, oi, čia juk ne apie muziką! Beje, ar žinote, kad aš, aš parašiau ilgiausią “Gintariniuose akiniuose” publikuotą recenziją, net su išnašomis? Tad štai kas jūsų laukia, pasiryžus perskaityti šią rašliavą. Pradėsiu.
Muzika mumyse gyvena. Tai – jėga, jungianti visas gyvas būtybes, visą galaktiką į vieną visumą. Viduramžiais (ankstyvais) autoriui net nebuvo padoru pasirašinėti ant kūrinio – nes Dievas mumyse jį sukūrė, mes tik užrašėme. 2015 metais pamačiau “Brit Floyd” pasirodymą ir pagalvojau – kiek visko pakeitė muzikos įrašas, kaip jis efemerišką, midichlorijų lygio reiškinį pavertė fiksuotu, paminkliniu reiškiniu.
Įsivaizduokit, kaip būtų įdomu, jeigu Robbie Williamso dainas mes galėtume žinoti tik iš to, kaip jas dainuoja Mantas. Jeigu matytume tik “AC/DC” natas, tik partijas – štai čia gitara, čia bosas, čia – mušamieji, čia – vokalas, o dabar sėsk, atkurk, Noreika – “She’s got the Jaaaack!”
Kaip matote, 2015 metai mane nuteikinėjo filosofiškai. Ir visa tai tik iš to, kad aš neturiu, neturiu ką parašyti apie 2015 metų albumų topą! Nes ir tų albumų perklausyta – turbūt ant rankų suskaičiuosiu. Ir ne viskas 2015 matuojama – juk ir iki tol buvo visokių nepastebėtų dalykų, kuriuos džiaugeisi atradęs. Todėl – išduosiu – mano muzikinė paletė labai skurdi. Ir, tiesą sakant, nusišikt man ant tų 2015. Tai – tik metai, man svarbesnė pati muzika. Kuri lydi, kuri saugo. Taigi, ką aš klausiau 2015 m.?
NEIL FINN – DIZZY HEIGHTS. Naujosios Zelandijos / Australijos singinimo/songwritinimo (liet. Dainarašystės) pažiba, jeigu girdėjote “Crowded House” arba prisimenate iš Hobito “The Lonely Mountain song”, arba tikrai girdėjote “Don’t Dream its Over” – tai čia jis. Jo albumas kaip nutūpė į mano playlistus, taip ir niekur nesitraukia. Tai – tiesiog labai geros dainos grynąja prasme, čia net daugiau eksperimentų, nei Finnui būdinga. Beje, dainuoja netgi apie “Game of Thrones”. Ko dar daugiau reikia… Pasirodė 2013? Kaip greitai bėga laikas…
EDITORS – IN DREAM. Kaip paklydėlis, “Editorius” pažinau iš “The Weight of Your Love”. Buvo užvežę – bet štai vėl išvežė. Dainų albume nėra – nors “Marching Orders” žadėjo, kad bus gerai, bet buvo vangiai. 10 kartų persukau ir išplaylistinau.
JEFF LYNNE’S ELO – ALONE IN THE UNIVERSE. Apie albumą jau pasakiau savo ilgiausioje recenzijoje (su išnašomis ir įžanga) – tai vienas geriausių dalykų nutikęs šiemet. Išmokau mintinai, neprašykit, nedainuosiu, jūs tik džiaugsitės. O kaip norėtųsi… Beje, 2015!
BRUCE SPRINGSTEEN – HIGH HOPES, WRECKING BALL, LIVE IN NYC. Netikėtai užkibau ir vis dar užkibęs ant Boso, nors anksčiau į jį žvairavau. Tiesa, ryšys jau po truputį trūkinėja – ima atsibosti, tikrai daug jo kūryboje sviesto sviestuoto sviestu sviesto. Bet vis tiek, kartais supranti, kodėl stadioninis rokas kadaise valdė. Galėtų atvažiuoti, bet ne, Mariah Carey atveža, tarsi kas nors į ją eitų.
THE LIBERTINES. Šviežias atradimas, kad yra toks “Pulp” (oi, kaip aš juos mėgstu!!!) ir net “The Beatles” su dar kažkuo mišinys. Ir tas paskutinis albumas geras, tik dar mažai klausytas. Bet verta, tikrai verta. Kartu – “Chinawoman” – o, brolyti, patinka man toks truputį patamsintas stilius.
MUMFORD & SONS. O “Mumfordo su sūnumis” kaip nesudievinau su “Babeliu”, taip ir nesudievinu ir 2015 m. – užtat vėl prisiminiau, kad man ir bluegrass’as nemaišo gyventi. Netgi padeda kartais.
JOHNNY CASH. O! Kaimas! Johnny Cashas – ir sugalvok, kad 2015 m. staiga atrasiu tai, ką kiti jau seniai atradę. Toje pačioje aukštoje pakelėje – ir Kris Kristoffersenas, bet “Konvojaus” ančiukui toloka iki “Man in Black”. Keista – rodos, nei čia rimtų autostradų, nei motelių, nei svilinančios kaitros, o ta paprasta bastūnų muzika, from Kentucky coal mines to the California sun – veikia.
TANITA TIKARAM – CAN’T GO BACK. Ak, toks balsas, tokia atlikėja, bet naujoje kūryboje štai toks – dusto pojūtis. Geriausi metai kažkur praeityje, tik tas balsas, vis dar paslaptį žadantis, ir apmaunantis – drink the rainbow? Vangiai, nors vis dar maloniai, 2016 metais žada kažką naujo. Kas kita SUZAN VEGA – keturi diskai iš naujo pergrotų dainų (“Close-Up” Vol. 1-4), dainuojamoji poezija iš Niujorko, truputį ne Cohenas, bet vis tiek – prie puikumos. Beje, LEONARDAS COHENAS, ir irgi 2015 m. “I Can’t Forget” – Souvenir of the Grand Tour” – turbūt tik fanams, nes ar daug kam dar be mūsų įdomus 80metis, surengęs grandiozinį turą, ir kai kuriuos naujus gabalus, nepatekusius į studijinį, užfiksavęs tik albume? Bet čia su amžium, su amžium ateis.
BRYAN ADAMS – GET UP! Irgi 2015 m. Baisiai keistas reikalas, kuris dar kartą įrodo, kad kai genijus prisiliečia prie pusgenio, arba atsiranda nauja kokybė, arba genijaus kopija. Taip, tai ir vėl Jeff Lynne, suprodiusavęs groover from Vancouver, senokai neišstenantį nieko geresnio (nors tuo nesakau, kad anksčiau buvo kažkas labai gero). Ir – nu ou my gad, koks keistas rezultatas! Bryanas išlaikė savo balsą, bet Jeffas nukniso beveik visa kita (nors oficialiai koloboravo vos 1 dainoje). Ir visgi, yra vienas gabalas, kur Jeffas ir Bryanas sudaro santuoką: “We did it all”. Tai – albumo puošmena, visa kita… Lynnai, Lynnai, kodėl tavo įtaka tokia stipri?!
FLORENCE + THE MACHINE. Daug kas gyrė naują „Florence + the Machine“. Kadangi negirdėjau seno, klausiau iš karto naują. Negirsiu. Balsas geras, muzika – nekabina. Apskritai, šiemet (vajė), iš tų 2015tinių, neišgirdau nieko, kas taip paimtų už rankos ar kurios kitos vietos ir nusivestų: sėsk, klausyk. Nors ne –
ERIC WHITACRE. Išgirdau jį prieš kelias dienas, choro “Bel Canto” kalėdų šou. Ir visą kitą dieną gyvenau su jo opusais. Ne, tai – ne populiarioji muzika, ar bent jau populiarioji – rimtoji. “Deep Field” griežtai rekomenduoju perklausai. “Aleliuja” ir “Sleep” – taip pat. Nežinau, kiek čia 2015, kiek kiti – bet jau sakiau savo požiūrį? Nesikartosiu.
SUFJAN STEVENS – CARRIE & LOWELL. Labai visi išgyrė, puoliau šviestis. Tikrai gerai, tikrai gražu, tarp Cat Stevenso ir Paul Simono. Tuo pačiu prisiminiau ir DAMIEN RICE’ą, jo “My Favourite Faded Fantasy”, nors ir nepateko į topus, taip pat buvo labai, labai gražu, o žodžiais jis už Sufjaną – kietesnis.
KEITH RICHARDS – CROSSYED HEART (irgi 2015). Užrodė Domantas Razauskas, nes apie „The Rolling Stones“ legendinio gitaristo solinę kūrybą nebuvau itin daug girdėjęs, anei jos klausęs. Domantas paprastai prastų dalykų nerodo, tad tikrai labai mielas albumas, rodos, sukurtas vienu iškvėpimu, rokas, bliuzas, regis, rythm’n’blues, country, visko ten rasite, viskas ten gerai sakyčiau, albumas tiesiog alsuoja klasikinio roko išmintimi. Vis labiau džiaugiuosi su kiekvienu nauju klausymu!
Dar vienas albumas, vėlgi, senesnis, bet labai mane lydėjęs 2015 metais – tai SON OF ROGUE’S GALLERY: PIRATE BALLADS, SEA SONGS AND CHANTEYS, arba – senovinės piratų, jūreivių dainos, perdainuotos visokiausių garsių vardų: Iggy Popo, Tomo Waitso, Macy Gray, Michael Stipe. Nuostabus rinkinys – tai dar kartą įrodo, kad roko šaknys – liaudies muzikoje, toje, išjaustoje tikrovėje, tarp darbų, rūpesčių ir velniavų. Net nežinau, kodėl mano, sausumos žiurkės sielai, šis albumas toks artimas?
(Matot, kaip viskas nuobodu ir girdėta. Bet įspėjau – o dar gali ir išnašos prasidėti).
Kas gi nešiojausi iš geltonai-žaliai-raudonos padangės? Ten kiek priblėso “Colours of Bubbles” žvaigždė, kai (ne)geras žmogus užrodė “Arctic Monkeys”. Bet vis tiek patinka – ir tas albumas geras. Ir naujas gal bus geras. Laukiam, tikimės.
“Garbanotas bosistas” – daug triukšmo aplink, gyventi netrukdo, ir nerėkia – aš vaikus irgi ant Bitlų auginu, bet jie vis tiek jau One Direction klauso. Visgi – kryptis gera, tik to įsimintinumo daugiau norėtųs.
Vidas Bareikis – tėėėti, paleisk. Vaikučiai mieli, jūs gi nesuprantate, kad “Klounai kartais verkia” yra visiškai nelinksma daina. Šalia Vido dar reikėtų paminėti ir vieną jauną dainuojamosios poezijos atlikėją, kuris šiais metais pats įrašė savo dainų albumą „Nestabilus dangus“, nežinau, platino jį kur nors, ar tik draugams. Dainuojamosios poezijos ar bardų scenos žinovams Juozapas nėra naujiena – tai malonaus balso vaikinas, rašantis tikrai geras dainas, svarbiausia – jį klausantis man visada patinka tai, kad aš negaliu taip lengvai atrinkti įtakų (pvz., newKernagis, antrasRazauskas). Bet štai suguldytos į albumą jos prarado pusę, gal net 2/3 energijos ir šviežumo, nežinau kodėl. Todėl, kad ir kaip mėgčiau Juozapo dainas klausyti gyvai, albumas kaip visuma nedžiugina.
Alina Orlova – “88”. Kodėl niekas neįstrigo? Per mažai, per trumpai? Užvakar supratau: per mažai dainų. Daug kompozicijų, bet dainų – nėra, O jos buvo tokios!!!
Andrius Mamonotvas – “Deg…”, atsiprašau, pamiršau ištrinti – taip blogai dar niekada nebuvo. Monika Linkytė „Walk With Me“ – tiesiog, radau, paklausiau. Lietuviškos dainos fe, pirmiausia – dėl beviltiško teksto, Monika, keisk speechwriterį. Angliškos – ai, na, tiesiog. Tarkim – ne mano muzika.
Tomas Sinickis – “Mylimas tėvas ir sūnus” – kažkas tarp susižavėjimo ir pagirių. Labai gerai klausėsi anksčiau, bet gan greitai įkyrėjo ir kažkaip nebesinori sugrįžti. Visgi, Tomas yra roko singeris-songraiteris Nr.2 ant populiarios Lietuvos. Labai gaila, kad per “MAMA” jam neleis dainuoti “Lūkesčių ir pasiekimų”, tikiuosi, kad bent karstą* į sceną įtempti galės?
Skylės “Vilko vartai”, irgi kaip rašiau, žavi užmoju ir nervina perkrautumu, bet viską galite paskaityti puikioje ((c) Gintariniai akiniai) recenzijoje.
* – bent viena išnaša juk turi būti. Kodėl prie karsto? Regintis – supras.
(Gal kol 2015 metai nesibaigė vis papildysiu, nes vis ką nors prisimenu 🙂
