Karo liūdesys be grožio


#Knygos

Perskaityti Peterio Eglundo knygą „Karo liūdesys ir grožis“ buvau nusitaikęs jau tada, kai prieš metus ar porą apie ją perskaičiau „The New York Times“, ir paskui nustebau, kad lietuviai greitai išleido. Išleido „Obuolys“ (vertė Virginija Jurgaitytė), ir, net maloniai nustebau, išversta be didesnių kliurkų.

cdb-9786094034923-Karo-liudesys-ir-grozis-z1-600x315Kuo ypating ši knyga tarp kitų, apie Pirmąjį, ar bet kurį kitą karą? Ji tiesiog kitaip sugalvota: istorikas Peteris Eglundas paėmė 19 šiame kare dalyvavusių žmonių prisiminimus, dienoraščius, ir jais remdamasis pasakoja Pirmo pasaulinio karo istoriją. Bet pasakoja labai fragmentiškai, ir pasirinkto žmogaus akimis (nors ne pirmuoju asmeniu), tai taip pat nėra dienoraščių rinkinys – jie cituojami, bet pasakojama trečiuoju asmeniu (pvz., Edvardas Miuslis sėdi forte). Taigi, visos veikėjų pajautos, viena vertus, perpasakotos, bet – autentiškos.

Autentiškumas ir yra didžiausia vertybė – viskas arti, ir tuo pačiu viskas labai kasdieniška, paprasta – nuostaba, pasibjaurėjimas, nuovargis (labai, labai daug nuovargio), neviltis. Čia nėra beletristikos, čia nėra specialiai akcentuojamų emocijų, tiesiog labai daug karo kasdienybės: ant rankų miršta vaikas iš prieglaudos, nes nebeturėjo jo kuo maitinti (Vokietija), avantiūristas – samdinys joja pro kalną, nuklotą armėnų lavonais vakarieniauti inteligentiško turko – gubernatoriaus, visa tai prižiūrėjusio, viloje (Osmanų imperija), ANZACo kariai laipinasi Galipolyje, medicinos sesuo ieško detalių automobiliui (Serbija), sušaudo panikierių (Austrija), pilotas kyla į oro mūšį (Belgija), politikas klauso, ką kalba žmonės apie karą (Prancūzija)… Kaip jau supratote, knyga keliauja per visus karo teatrus, ir net visas pajėgų rūšis – juk dažnai pamirštama, kad karas vyko ne tik ten, Vakarų fronte. Driekėsi Rytų frontas, Afrikos frontas, mūšiai jūrose…

O grožio, nors jis ir žadamas pavadinime, čia nėra. Aš netgi mėginau jo specialiai ieškoti ir dažnai savęs klausiau – kur, kur tas grožis, kas čia gali būti gražaus? Neradau. Bet nesakau, kad knyga – depresyvi, ne. Ji – tikroviška.

Tikrai įdomus skaitinys. Nesakau, kad sužavėjo, bet rašymo sumanymas įdomus. Rekomenduoju.

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *