(Ką planavau tiksliai šnekėti Studfeste‘2016, nors negaliu prisiekti, kad pasakiau visus čia surašytus žodžius)
Sveiki, bičiuliai. Aš esu Justinas Žilinskas, teisininkas ir rašytojas, dėstytojauju Mykolo Romerio universitete, ir man žiauriai smagu būti čia, Studfeste!
Bet tuo pačiu… Man baisu kalbėti prieš tokio dydžio auditoriją, nors auskarų ir neturiu (matote, organizatoriai įspėjo auskarų nesisegti, kad netrukdytų mikrofonui, tad teko skubiai išsisegti), bet pirmoji baimė, kuri visada ištinka atsistojus prieš auditoriją – tai baimė, kad auditorija negirdės. Tiksliau – neišgirs. Nematyti auditorijos – labai skirtinga nuo to, ką darau gyvenime, tai yra – bendrauju, gyvai bendrauju su studentų auditorija, kuri būtinai tave mato (ir tu ją matai, o aš jūsų – šiuo momentu nematau)*.
* – šitas gabaliukas buvo suplanuotas, kad auditorija manęs nematys. Bet auditoriją mačiau, todėl kalbėjau kažką kitą… Berods, sakiau, kad Andrius Užkalnis kadaise mane troliavo, jog jo parašytą komentarą palaikins daugiau žmonių, nei kada nors apsilankys mano dainuojamosios poezijos koncerte, o dabar aš jam galėsiu sakyti, kad kalbėjau daugiau žmonių (5, 6 tūkstančiai?), nei prie jo straipsnių rašo neapykantos sklidinus komentarus.
Aha… SVEIKI dar kartą! Ir – žinot – man regis, kad teisininkui labai svarbu matyti matyti, su kuo jis kalba. Ir tam, kuris kalba svarbu matyti, kaip gi jo tas teisininkas atrodo. Žinote gi – 75 procentai informacijos – neverbalinė. Štai ir dabar aš sklaidysiuos prieš jus verbaliai ir neverbaliai, kojos paremia žemės rutulį, galva įremta į saulės kamuolį, teisininkas, žmogus!
Nes teisė – tai pirmiausia santykis tarp žmonių. Ne tarp žmogaus ir kompiuterio, kuris, prisipažinkime, neretai irgi tampa geriausiu draugu, su kuriuo ir kalbėtis tenka, ir iškeikti kartais, ir patapšnoti, bet visgi – tarp žmonių – iš kūno, kraujo, prakaito, šlapimo, emocijų, žodžių – ir viso kito. Nes pati teisė – labai žmogiškas dalykas, reiškinys, išradimas – ar kaip bepavadinsim. Taip, dabar sakoma, kad kompiuteriai atims iš teisininkų darbą, ir žinau, kad JAV studentas sukūrė kompiuterinę programą, kuri bylinėjasi dėl paskirtų automobilio stovėjimo baudų, bet tai dar labai toli iki, kaip dainuoja jums turbūt jau negirdėta, bet kadaise žymi roko grupė “ELO” – “Ten Eurotechnicians were today sentenced by the justice computer to be banished for life to the prison satellite Penal One…„
Gal aš jau senamadiškas, bet man atrodo, kad žmonės vis tiek dar ilgai nepasitikės mašinomis, ir, juolab, nepasitikės jų teisingumu. Žinote, kodėl? Nes jos – ne žmonės (ne žmonės, Deivai!) Net jeigu programas ir rašo žmonės. Pažvelkime, kad ir į šiuos rinkimus. Kas galbūt atskleidė rinkėjų duomenis? Programa. O kas kaltas? Kaip visi sako – Vyriausioji rinkimų komisija ir jos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Kompiuterio niekas neapkaltino. Ir būtų kvaila, ar ne?
Čia ir prasideda teisės įdomybės – tik pagalvokite, teisėje mes pirmiausia ieškome objektyvumo, kalbame, kad įstatymas vienodas visiems, kad visi turi tas pačias teises ir pareigas, pykstame, jeigu yra kitaip, visaip bandome atsieti teisę nuo emocijų ir jausmų. Čia ypač garsūs vokiečiai – jų kodeksai – milžiniški, siekiantys sureguliuoti viską, vos ne kaip popieriniai kompiuteriai: pateikei užduotį ir gavai tikslų atsakymą.
Bet geriau pagalvojus, turbūt labiau norėtumėme, kad mus teistų teisėjas – žmogus, nei teisėjas – robotas? Čia panašiai, kaip su Paskutinės dienos teismu – jeigu jis vyktų, turbūt norėtumėme, kad Aukščiausiasis ne tik banaliai sudėtų ant svarstyklių mūsų gerus ir blogus darbus, bet taip pat dar ir atsižvelgtų į tai, kad tądien, kai padarėme kažką blogo, buvome pervargę nuo darbų, išsekę, persimokę, nemiegoję… Čia netgi kažkas panašaus su Jamesu Bondu paskutiniame filme – “Spectre” – pamenate tą momentą, kai naujas žvalgybos vadas išdidžiai pareiškia, kad jis pasitiki dronais, kuriems duoda leidimą žudyti ir jie tikrai garantuotai nurodymą įvykdys, o ne kažkokiais pasenusiais agentais. Tuo tarpu agentas jam atkerta, kad leidimas žudyti taip pat reiškia ir leidimą nepaspausti nuleistuko, pažiūrėjus žmogui į akis. Surašyk taisyklių kiek nori, bet galiausiai sprendimą priima žmogus žmogui. Gali būti ir kitas kraštutinumas – JAV atsiradusi “realistinė teisės mokykla”, kuri apskritai mano, kad teisė tam tikrais atvejais gali būti supaprastinta iki biologijos, nes teisėjo skiriamas nuosprendis gali priklausyti ir nuo to, ką teisėjas valgė pusryčiams ir ar jam pasisekė tuos pusryčius suvirškinti… Jeigu viskas buvo gerai – kaltinamasis gaus švelnesnę bausmę, o jeigu teisėjui blogai – tai ir kaltinamajam nepavydėkim…
Taigi, teisė – tai labai, labai žmogiška. Pagalvokite patys – kada pirmą kartą pajutote teisės poreikį? Ar tik ne tada, kai brolis, sesuo, o gal draugas paėmė jūsų saldainį. Jūsų saldainį! Tą, kurį geroji teta ar dėdė parvežė jums lauktuvių! Tas saldainis buvo jums, buvo jūsų ir niekieno kito! Ir tai buvo neteisinga, neteisinga, buvo žiauriai neteisinga! Ne veltui sakoma, kad teisingumo jausmas mums – įgimtas. Ir, beje, kiekvienas, kiekvienas nori jaustis teisus, net ir patys didžiausi nusikaltėliai – nuo Escobaro iki Putino – nori jaustis teisūs, nori pasiteisinti, nori įsiteisinti. Štai kokia begalinė teisės jėga mūsų prigimtyje! Nėra visuomenės be teisės, nėra žmogaus be teisingumo jausmo!
O žinote tokį posakį – “Nomen Est Omen”? Kadangi čia susirinkę – turbūt geriausi, tai net neversiu į lietuvių kalbą. Ar išversti? Tebūnie: “Vardas yra ženklas”.
Tad pažiūrėkime į patį “teisė” žodį. Ir padarykime eksperimentą – sukeiskime i ir e vietomis. Ką turime? Ogi tiesė. Kas yra tiesė? Tiesi linija tarp dviejų taškų, ar ne, miela mano geometrijos mokytoja, ačiū! Nuo tiesės – jau netoli tiesa, kitaip tariant, mes, lietuviai, teisę labai aiškiai siejame su tiesumu, nors posakis “tiesus žmogus” tikrai ne visada yra komplimentas, bet mums tas tiesumas – matyt svarbu. Gal dėl to, kad esame tauta iš miškų, o geras medis medis auga kaip? Teisingai, tiesiai. Iš kreivo medžio – mažai naudos – nei lentų išsipjausi, nei strėlių…
Ir tai vėlgi yra labai įdomu, nes, pvz., rusai, anglai, prancūzai teisę sieja su… dešine! Ne, tai ne kokia nors rinkimų agitacija – bet tiesiog jų kalbose teisė kažkodėl nusakoma žodžiu, kuris reiškia dešinę: pravo, right, droit. Kodėl taip yra? Neturiu žalio supratimo, gal dėl to, kad dauguma žmonių – dešiniarankiai ir dešinė ilgą laiką simbolizavo normalumą, įprastumą?
Kaip ir mūsų žodis “įstatymas“. Aš ir jūsų klausiu – o čia kas kam ką “įstatė”? Valdžiažmogiai tautai? Ir apskritai – kodėl čia “statymas”, kodėl “statyba”? Turiu tam tikrą teoriją – ar tik ne dėl to, kad teisė – tai yra tam tikras cementas, surišantis mūsų bendrų namų – visuomenės – plytas? Jūs galite nemėgti teisės ir teisininkų (nebūsite tokie pirmi), prisigalvoti apie juos visokiausių dalykų, bet be teisės… Juk turbūt žinote, graikai labai aiškiai skyrė chaosą, kur tvyro netvarka, beprotiška gyvenimo skuba, brauno dalelių judėjimas ir visos kitos blogybės nuo kosmoso – kur planetos juda aiškiai nulemtomis orbitomis, kur saulė pateka rytuose ir leidžiasi vakaruose, kur po žiemos ateina pavasaris, na, ir taip toliau. Ir – tikrai nesiginčiju – kartais žiauriai smagu pabūti chaose, o kai kam chaosas netgi yra kopėčios, bet – ar ilgai ten ištversi?
Vis tiek reikia kosmoso, vis tiek reikia tvarkos nuspėjamumo, reikia prigesinti per stiprų, užtikrinti sąlygas silpnesniam, ir taip toliau, reikia teisės. Reikia susitarimo susitarimo, kaip gi gyvensim, kaip suderinsim aibę ne taip lengvai suderinamų dalykų? Zoon politicon yra žmogus, visuomeninis gyvūnas, ir be teisės – kiek toli nuvažiuosi Štai Niujorke sutikau taksistą iš buvusios SSRS, Uzbekistano, Taškento, kuris baisiai piktinosi, kad jeigu jis apskaičiuoja klientą, ir šis – pasiskundžia, iš karto teismas, iš karto – bauda, ir jis, taksistas kenčia finansiškai, ir stipriai! Mafija, jis sako, taip, kaip Rusijoje, baisu! Ne, tiesiog toji visuomenė susitarusi, kad sukčiauti – blogai, ir už sukčiavimą – rūpesčiai, dideli rūpesčiai. Ir nesvarbu, iš kur teisę kildintume – iš visuomenės susitarimo, iš aukštesnės, transcendentinės būtybės (dievo), iš valdovo ar valdančios partijos valios – teisė visur yra tam tikrų ribų nubraižymas, kad milijonai interesų nesikirstų taip smarkiai (dabar nekalbėkime apie interesų primetimą), kad chaosas transformuotųsi į kosmosą.
Ir, tikiuosi, visi pripažįstame, kad reikia ne totalitarinės, ne autoritarinės, reikia teisinės valstybės. Ir ne šiaip valstybės, kuri tiesiog paremta įstatymu, įstatymų prirašyti galima visokių – ir tokių, kaip Šiaurės Korėjoje, bet reikia valstybės, kuri paremta teisės viešpatavimu viešpatavimu – visi prieš įstatymą lygūs, visi turi nekaltumo prezumpciją, visi turi teisę į gynybą, viską nusprendžia teisininkai… Ne ne, juokauju, teisininkai – vieni iš tokios valstybės piliečių, atliekantys savo funkciją: kaip vyndariai, filosofai ar asenizatoriai. Bet teisės viešpatavimas juk daug kam nėra savaime suprantami dalykai, pasaulyje pilna valstybių, kur to nerasite. Ir tokiose, gerose valstybėse kaip mes gyvenantys žmonės, kartais atrodo kaip iš kito pasaulio – ar žinote, ką vienas amerikietis paklausė lietuvio, kuris jam pasakojo apie sovietinius trėmimus? Ogi – “kodėl jūs nekvietėte teisininko?”
Taip, valstybėse, kuriose teisė – viešpatauja, tokius dalykus net suprasti sunku! Laiminga ir sėkminga toji valstybė, kur teisę kuria visa bendruomenė, ir taip pat kur toji bendruomenė pasirengusi gyventi pagal teisės nubrėžtas taisykles. Pabūsiu kaip Ostapas, kurį neša nevaldoma mintis, bet – tos valstybės, kurios turėjo modernias, vykusias teisės sistemas, visada buvo sėkmingos. Jos vystė prekybą, jos statė miestus, jos kūrė civilizaciją. Juk žinote, ant ko laikosi Vakarų civilizacija? Graikų filosofijos – platonai ir aristoteliai, žydų monoteizmo religijos – vienas Dievas tėvas, o jeigu sūnus – tai jis taip pat kaip ir Dievas, ir dar šventoji dvasia, ir Romos teisės tradicijos – čia gal jums mažai ką sakys, bet yra tokia vardai Justinianas, Ulpinianas, ir tai, patikėkite, ne komiksų herojai, jie teisės ieškojo!
Be abejo, teisė – žiauriai galingas įrankis. Blogose rankose – ypač. Todėl reikia, kad teisė į blogas rankas nepatektų. Beje, vienas iš pirmųjų bet kurio totalitarinio ar autoritarinio režimo žingsnių – paimti į rankas teisę. Tokie režimai žvelgia į teisę tik vienu aspektu – ne kaip susitarimo, o kaip primetimo, kaip valdymo įrankį. Tokias užmačias pamatyti labai nesunku – apsidairykite po gretimas valstybes ir pamatysite, kur taikomasi paimti teisę, ir, beje, pirmiausia – teisę. Nes “ėmikai” puikiai supranta, kad teisė – tai pagrindas, nuo kurio galima plėsti ėmimą toliau.
Todėl teisę reikia ginti. Netiesa, kai sako – teisininkų – per daug. Teisininkų nebus per daug, o gerų teisininkų visada trūks.
Bet – kuo daugiau visuomenė žinos, išmanys teisę – tuo bus visiems geriau. Kuo daugiau visuomenė naudosis teisės suteikiamomis galimybės – tuo bus geriau. Kuo daugiau išmanysite ir ginsite savo teises – tuo bus geriau. Ginti savo teises – vienintelis kelias, kaip galima įveikti blogų valdininkų ar kitų blogų žmonių savivalę ir piktnaudžiavimą. Ir tai sakau visiškai rimtai, supraskite tokį dalyką, kad mano tėvų ir gal net iš dalies mano karta yra užaugusi teisės baimėje. Teisė simbolizavo jėgą, represiją, bet ne susitarimą. Tuo tarpu dabar teisės nereikia bijoti, teisę reikia pažinti!
O dažnas turbūt retai susimąsto, kiek daug teisės yra aplinkui aplinkui. Vairuoji – teisė – kelių eismo taisyklės, valgai – teisė, maisto produktų saugumas, sportuoji – teisė. Netgi gyveni: tavo asmens dokumentas – teisė, tavo namas turi turėti leidimą statybai – teisė, eini į banką – aibės sutarčių – teisė… Nuo teisės niekur nepabėgsi. Ji – kaip oras – kvėpuoji, bet nematai. O pamatyti – verta!
Norite pačiupinėti teisę? Pilna galimybių! Galit nueiti pažiūrėti, kas dedasi teisme. Dauguma teismo posėdžių – vieši. Nes teisė negali būti slapta, nebent reikia apsaugoti žmogaus privatumą, o teisė į privatumą – irgi teisė! Jeigu į tikrą teismą eiti nelabai norisi, galite apsilankyti literatūriniame teisme (kaip tik organizuojame netrukus ir teisime Žemaitės “Marti” veikėjus. Baisus apsakymas, ar ne? Reiktų jo veikėjams atsakyti pagal nuopelnus?) Mėgsti protmušius ir intelektinius žaidimus, galvoji, kad esi gudresnis už kitus? Pamėginkit nacionalinę teisės žinių viktoriną #TeisėKiekvienam. Kiekvienais metais ji organizuojama pas mus, Mykolo Romerio universitete, ir vis daugiau žmonių, ypač moksleivių, ją išbando. Sako, kad visai smagu!
Galite skaityti Konstituciją. Tai – beveik super teisė, pagrindinė mūsų valstybės visuomeninė sutartis, pamatysit, kiek įdomaus atrasite! Verta ir perskaityti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kad žinotumėte, kokia tarptautines teisės turi, kurios ginamos ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu! O rimčiausiai nusiteikę, galite ateiti į Jaunojo teisininko akademiją – čia jau sužinosite, kas yra toji komercinė teisė, kam priklauso pabėgusios bitės, kodėl girtumas yra sunkinanti, o ne lengvinanti aplinkybė…
Ir, žinoma, galiausiai gali studijuoti teisę. Tik nemanyk, kad bus lengva – kai pamatysi knygų kalną, kurį reikia perskaityti, akys lips iš orbitų. Bet juk negalima ant durniaus elgtis su tokiu svarbiu dalyku kaip teisė?
Na, ir pabaigai – tai kiek reikia teisininkų vienai lemputei pakeisti? Nuvilsiu – užtenka ir vieno. Nes būti teisininku nereiškia, kad nemokėsi kitų darbų. Bet tikrai – pasijuokime… Ateina du teisininkai į kavinę ir išsitraukia po sumuštinį. Pribėga padavėja – “Čia SAVO maisto valgyti negalima!” Teisininkai susižvalgo, apsikeičia sumuštiniais ir ramiai valgo toliau. bet nedarykite to, kol nesate teisininkais! Ir teisininkais būdami to nedarykite, nes čia – jau piktnaudžiavimas teise! Štai kodėl verta teisę išmanyti, štai kodėl teisė reikalinga kiekvienam!
AČIŪ!
