Nepasakyta padėkos kalba* knygai “Kaukas Gugis ir Kerų karas” gavus Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus “Antrąją premiją”, kaip geriausiai 2017 m. knygai paaugliams.
* – ir gerai, kad nepasakyta, nes labai ilga
Ši premija mane labai nustebino – pirmiausia turbūt dėl to, kad antruoju Gugio nuotykių tomu tikėjau gerokai mažiau negu pirmuoju. Su pirmąja knyga aš galvojau verčiąs pasaulį, aš tikėjau, kad kuriu kažką originalaus lietuvių jaunimo literatūroje, ko iki tol nelabai buvo (mitologinė fantasy, įžūlokas mitologijos ir istorijos peržaidimas), ir nors ji nemažai pasiekė (tos pačios IBBY debiuto premija*, patekimas į “Metų knygų” penketuką – tiesa, atkakliomis interneto pastangomis), susilaukė pagyrų ir ištikimų draugų, bet to man buvo dar per maža (taip, aš godus). Juk tai buvo viena iš pirmųjų knygų turėjusi, ir tebeturinti savo interneto svetainę (gugis.lt) (ačiū LunaticLT (Emilis Dambauskas), Kliaksai, Klaustux (Eimantas Va), Gediminui ir visiems kitiems), plakatus (ačiū Egle Zioma), reklaminę kampaniją, kurią pats ir dariau (su draugų pagalba), ir kuri ne tik džiugino, bet ir erzino žmones (nebuvo dar ant jų Tapino, nebuvo). Tai buvo (ir yra) puiki knyga, patikėkite, tai – tiesa!
* – ypač buvo smagu, kai dar skaityta.lt komentaruose kažkoks neprisistatęs anonimas(-ė) pakomentavo: “taip, davėm debiutą – bet kad nebuvo iš ko rinktis”. Ak, kokie tie žmonės nuostabūs, jie visada suranda gerą žodį ir postūmį įkvėpimui! Šiemet, jeigu žiūrėti jaunesniųjų + vyresniųjų paauglių kategoriją, rinktis buvo galima berods iš šešiolikos knygų.
Iškeliavęs į pasaulį Gugis gyveno ir toliau, kažkokiu būdu prasmuko prie mokykloje rekomenduojamų knygų, šmėstelėjo vienam kitam vadovėlyje, buvo suskaitmenintas ir įgarsintas, vis atrandamas iš naujo ir primenantis – aš čia, mes dar nebaigėme!
Bet antroji dalis visą laiką kabojo damoklo smeiguoliu, ir pirmieji juodraščiai, nors ir atsirado gal prieš penketą ar šešetą metų, bet nesirašė su tokiu goduliu ir džiaugsmu, kaip gimė pirmosios istorijos. Juolab – atsirado “KGB vaikai” ir didysis užmojis “Mano Vilnius mano”, kuris, nors ir sąlygiškai sėkmingas ir, mano manymu, labai vertingas, vėlgi, pasaulio neapvertė. Tad pagrindinį tęsinio postūmį visgi davė vidurinys sūnus, mūsų vargo vakarienė dėl knygų skaitymo, mat jam skaityti patiko “tik tėčio knygas”. Ir pažadėjau jam parašyti, bet pažado išlaikyti nepavyko – pažadas tapo tikrove tik dar po metų, kai prie sūnaus prisidėjo ir leidykla: sutarėme leisti (nes gi reikia kažką leisti, rašytojas aš, ar kur?!), ir teko užgulti tekstą. Nors ir pabaigęs nebuvau aš juo patenkintas – kažko trūko, turbūt trūko to, ką turėjo pirmasis Gugis – lengvumo? Taip, istoriją sąmoningai kūriau gerokai tamsesnę ir gerokai suaugesnėmis problemomis – melas gimdantis naują melą, meilė, pastumianti į nedorybes, galia ir jos trauka, ištikimybė savai bendruomenei ir teisingumas. Viskas lyg ir buvo savo vietose, bet nedžiugino. Ir aš nustebęs, net su skepsiu, klausiau pirmųjų komplimentų: pirmiausia, redaktorės Neringos (ir pirmojo Gugio iliustratorės), paskui – bičiulių, kurie šiaip jau mano kitai kūrybai gana kritiški (“geriausia tavo knyga”, na, gerai…), net ir Kęstučio Urbos mestelėtas “puiki knyga” buvo kažkoks “Hm, nejaugi?”. Bet kažkokią netikėjimo sieną turbūt labiausiai pramušė Juozas Žitkauskas – pakvietęs į savo projektą, jis staiga man tiek gerų dalykų prikalbėjo apie knygą, ir ne tik man – pristatydamas vaikams, pasakė: “vaikai, kai perskaitysite šią knygą, būsite perskaitę savo gyvenimą pirmąjį tikrą romaną”. Ir aš tarsi atsibudau – o gal tikrai ji tokia gera?! Gal aš pats kažko nesuprantu, gal aš kažko reikalauju iš savęs, ko net nereikia reikalauti. Ir štai – premija: antroji, bet su prierašu “Geriausia knyga paaugliams”, o “Rubinaityje” (žurnalas apie vaikų literatūrą) – “ko gero, brandžiausias lietuvių magiškosios fantastikos kūrinys” (G. Skabeikytė – Kazlauskienė). Aš nežinau, ar paaugliai su tuo sutiks – čia vienas iš Gugio prakeiksmų: cha, kaukai, aitvarai, čia gi pasakos kažkokios, argi paaugliai skaitys pasakas? Bet orientacinis knygos skaitytojo amžius: 10-13 metų, gali ją skaityti ir gerai skaitantys jaunesni, ir, žinoma, vyresni. Ir ne pasakos čia, čia fantasy, gana rimta fantasy, bet dar tarpinė – ne “Žiedų valdovas” ir ne “Ledo ir ugnies giesmė”.
Žinoma, gal kam kyla klausimas – o koks tas jausmas likus vienu žingsneliu iki viršūnės, t.y. gavus “sidabrinę” premiją? Ar daug nusivylimo, nepasitenkinimo? Atsakymą irgi turiu: pirmiausia, sąlygiškas tas “sidabras”, mat “Sibiro haiku”, laimėjusi “auksą”, yra ne įprastinė knyga, o grafinė novelė, t.y. kiek kitas žanras. Vadinasi, iš knygų, kurios pasakoja būtent tekstu, ir turiu auksą! O dėl apmaudo – žinoma, šiek tiek nustembi, kai per LRT Panoramą išvardija visas premijas, o maniškę (ir premiją, ir knygą) – užmiršta, bet, kaip sakė Alma Valantiniene, aš gi turėjau visas 45 minutes per LRT kažkada (ačiū nuostabioji Birutė Rutkauskaitė!), tad ką čia labai apmaudausi.
Na, ir pagaliau – pagaliau tikrosios padėkos. Jų bus daug, nes knygos ateina per gyvenimą.
Saviems:
Algirdui, pirmąjį Gugį išklausiam tiek kartų, kad jau prašydavau išjungti, laukusiam tęsinio ir sugaudžiusiam daugiau klaidų, nei spėjau ištaisyti.
Giedriui – mano neskaitovui, kuriam buvo pažadėta knyga, “šita – sudėtingesnė, todėl taip lengvai nesiskaito”.
Rusnė Žilinskaitė – mano skaitytojų skaitytojai, kuriai dar reiks išmokti ne tik skaityti, bet ir kalbėti apie knygas.
Ramunė Žilinskienė – kai kurių esminių knygos sprendimų bendraautorei, ir tai, kuri turėjo kantrybės klausyti apie kūrybinio proceso užvartas bei padėdavo jas perkopti.
Netolimiems:
Gintautas K. Ivanickas – nuolatiniam mano rašymų beta testuotojui, bičiuliui ir broliui fantastikoje.
Kulikauskų šeimynai – Gediminas Kulikauskas už tai, kad yra suradęs pačią didžiausią antrojo Gugio problemą, Lina Kulikauskienė – už netikėtą įvertinimą, Daumantui – už kultūringai išreikštą nuomonę 
😉
Aistė Kliševičiūtė – tai ji sukūrė tą nuostabųjį Gugį, kurį visur tampausi ir labai ryškiai fotografuojuosi!
“Aukso žuvų” tvenkiniui:
Sigita Pūkė – už pasitikėjimą, tikėjimą ir entuziazmą ne šiaip leisti knygas, o kurti knygas kaip įvykius.
Inga Migunaite – už kruopščią antrojo Gugio priežiūrą, akylumą ir reiklumą.
Jūratė Mackevičiūtė – už Gugio kelionių planavimą ir koordinavimą.
Ir tiems, kurie lydėjo Gugį kelyje, ne tik antrą, bet ir pirmą – Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Rasa Dra, Mirmekai Albai, Egle Bo, Neringa Dangvydė, Aušra Stanaitytė-Karsokienė, “Tyto albos” leidyklai, išleidusiai pirmąją nuotykių dalį, ekspertui Marius Čepulis, padėjusiam išvengti gamtos pažinimo klaidų, Neringa Vaitkutė, apšvietusią, ką gi maumas išsitraukė iš pelkės, Gediminas Skyrius, nupiešusiam tamsesnį mažųjų giminių pasaulį (ne, čia – ne hobitai!)
IBBY ekspertams, skyrusiems premiją. Net ir pasakiusiai: “aš buvau griežtai prieš, kad jūs gautumėte Praną Mašiotą” (t.y. „auksą“). (Ne, nesu piktas, bet atmintis nebloga, t.y. tikiuosi įsiminti visas pastabas, kurias pasakysit 
).
Dėkoju ir savo universitetui – kad supranta, palaiko ir nepeikia už tokią gausią užauditorinę veiklą.
Tad dar kartą ačiū visiems Gugio draugams (labai atsiprašau, jeigu ko nepaminėjau), ir kol kas galvoju, kad Kaukašlaičio pasakojimuose padėjau kablelį, ne tašką. Bet kol iš kablelio išsirita nauja knyga, gali prabėgti daug laiko.
Beje, netrukus turi pasirodyti antrojo Gugio garsinė knyga. Žinoma, pranešiu!
** – dar apie kalbų ilgį ir kodėl gyvų ilgų kalbų nereikia. Renginio metu buvo teikiamos ne tik IBBY, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijos premijos. ŠMM premiją teikė viceministras, kuris daug mums papasakojo apie save ir ministeriją, kad jų premija – pati svarbiausia. Pačioje pabaigoje pasakė ir kam įteikiama premija – Ilonai Ežerinytei, tik štai nei jos knygų, nei nuopelnų nepaminėjo. Užtat tikrai žinome, kad ŠMM jaunimo literatūra rūpinasi. Labai. Ačiū jiems už tai. Kaip gerai, kad turime ministeriją!
