Publikuota bernardinai.lt
Šį pasvarstymą paskatino parašyti praėjusio penktadienio (10.14) įvykiai. Kaip daug kas turbūt žino, tą dieną laikraščiui „Lietuvos rytas“ priklausantį portalą http://www.lrytas.lt vienai dienai patikėta redaguoti režisierei Daliai Ibelhauptaitei. Jos pagrindinis sumanymas, kaip pažymėti savo redaktoriavimą, buvo dirbtinė nuolatinio lrytas.lt vyr. redaktoriaus Rimvydo Valatkos pagrobimo istorija.
Portalo rubrikoje „Kriminalai“ buvo išplatintas neilgas pranešimas ir mobiliu telefonu filmuotas vaizdo siužetas, kaip portalo redaktorių pagrobia kažkokie asmenys. Ši naujiena tuoj pat pasklido po socialinius tinklus, o, paaiškėjus, kad tai – tik apgavystė, netruko įsiplieksti diskusijos ir ginčai.
Aš, pastebėjęs šią naujieną ir dar nežinodamas, kad tai – apgavystė, pirmiausia pagalvojau – čia jau blogai. Nesu didelis R. Valatkos gerbėjas ir manau, kad jis – vienas iš žmonių, kuris labai prisidėjo prie chamiškos kalbėjimo ir rašto manieros viešumoje (o man tai itin nepatinka). Bet kėsintis į žurnalisto, juolab – redaktoriaus laisvę, jį pagrobti – tai baisus signalas, kad vėl suįžūlėjo nusikalstamas pasaulis.
Manau, daugelis nepamiršo, kad „Lietuvos ryto“ redakciją prieš keliolika metų mėginta sprogdinti, o ką jau bekalbėti apie mafijos susidorojimą su žurnalistu Vitu Lingiu. Tiesa, tai buvo kiti laikai, bet pati pirmoji mintis – negi ir vėl? Ir kai sužinojau, kad tai – banali apgavystė, žmogaus, siekiančio šokiruoti visuomenę, išdaiga, kad tai, rengėjų supratimu, humoras, švelniai tariant – nustebau.
Šokiruoti visuomenę, siekiant jos dėmesio – menka naujiena. Dabartinė rinkodara, taip pat ir projektų, kuriems vadovauja Dalia Ibelhauptaitė, nuolatos naudoja šį metodą. Turbūt pamenate, kai televizijos eteryje kvailai šypsojosi „lakštingalų“ apdergtas laidos vedėjas E. Jakilaitis. (Prisimenant apdergimo kontekstą, gali kilti klausimas – ar rengėjai tuo norėjo parodyti, kad „bohemiečių“ trupė skraido mums virš galvų (matyt, perkeltine prasme) ir ant mūsų, atsiprašau, kakoja (tikėsimės, taip pat perkeltine prasme)?Arba estetizuotais kanibalizmo įvaizdžiais paremta miuziklo „Svynis Todas“ reklama.
Bet, žinoma, jeigu žvilgtelėtume plačiau, visuomenės šokiravimą naudoja ne tikreklameriai. Visuomenės šokiravimu užsiima ir teroristai, nes kitaip jie savo tikslams visuomenės dėmesio negauna. O dabartinis anarchistų ir jiems pritariančių judėjimas „Okupuok Wallstreet‘ą“ taip pat yra visuomenės šokiravimas.
Galbūt šokiruoti visuomenę yra gerai – ji pajuda, joje prasideda susidomėjimas, imamasi kažkokių veiksmų („bohemiečių“ atveju tai atveda klausytojus, teroristų – visuomenė susirūpina savo saugumu arba išrenka į valdžią, pvz., Vladimirą Putiną, nes jis pažada teroristus „mirkyti išvietėje“). Tačiau visuotinai žinomas dėsnis, kas per daug – tas nesveika, veikia ir čia.
Nuolatos šokiruojama visuomenė atbunka, ir tada šokiruotojams tenka it žuvims išmestoms į krantą vartytis, kad tik sugalvotų dar naujesnių, dar geresnių ir šokiruotesnių šokiravimo būdų. Tačiau visuomenė taip pat turi instrumentus gintis nuo šokiruotojų, kurių pokštai peržengia tam tikras ribas. Esu įsitikinęs, kad mokinukas, paskambinęs į policiją ir pranešęs, kad chemijos kabinetas užminuotas, galvoja, kad labai gerai papokštavo. Kaip ir jo bendraklasiai: aha, pamoka nevyksta, mokytojai laksto pametę galvas, sulėkė policija, kaukia sirenos, atbėgo žurnalistai… Kaip lygiai taip pat vykę pokštai A. Valinskui pasirodė bomba per jo draugo Žilvino Žvagulio vestuves arba Vilniaus tarybos nario Juro Požėlos pajuokavimas apie užminuotą lėktuvą. Ir mokinuko tėvams, ir A. Valinskui, ir Vilniaus tarybos nariui tai baigėsi berods piniginėmis baudomis.
Nes yra ribos, kai visuomenės šokiravimas iš „pokšto“ virsta baudžiamuoju nusižengimu ar nusikaltimu. Tas ribas nustato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Tad ir nusprendžiau pasvarstyti, ar teisiškai D. Ibelhauptaitės „pokštas“ galėjo peržengti šokiravimo ribas, ar tiesiog derėtų, žurnalisto R. Staselio liudijimu, pasukioti pirštą prie smilkinio ir garsiai nusikvatoti, kaip tai padarė premjeras A. Kubilius, sužinojęs tikrąją „pagrobimo“ istoriją.
Atsivertus baudžiamuosius įstatymus į akis krenta dvi normos: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 285 straipsnis:
285 straipsnis. Melagingas pranešimas apie visuomenei gresiantį pavojų ar ištikusią nelaimę
1. Tas, kas melagingai pranešė ar paskleidė žinią apie visuomenei gresiantį pavojų arba didelę nelaimę, jeigu dėl to kilo žmonių sumaištis ar buvo padaryta didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas melagingai pranešė ar paskleidė žinią apie visuomenei gresiantį pavojų arba didelę nelaimę, jeigu dėl to buvo iškviestos specialios tarnybos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
(išskirtas tekstas – J.Ž.)
Taip pat BK 236 straipsnis:
236 straipsnis. Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą
1. Tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
(išskirtas tekstas – J.Ž.)
Deja, BK 236 straipsnis greičiausiai būtų netinkamas – nors ten yra formulavimas „pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą“, bet, bent jau pagal Baudžiamojo kodekso komentarą, toks pranešimas vis tiek siejamas su straipsnio pradžioje minimomis įstaigomis ar pareigūnu, kurie turi teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą. R. Valatkos „pagrobimo“ atveju pranešimas buvo išplatintas tik per žiniasklaidą. Žinoma, LR BK komentaras yra tik doktrininis šaltinis, realiame bylos nagrinėjime juo remtis tiesiogiai nebūtų galima, bet būtent toks aiškinimas labai tikėtinas.
Taigi, lieka BK 285 straipsnis, kuris, iš pirmo žvilgsnio irgi sunkiai pritaikomas. Nes jeigu mėgintume taikyti pirmąją dalį, reikia pasekmių – kilusios žmonių sumaišties, didelės turtinės žalos – to, ačiū Dievui, nebuvo. Tuo tarpu kvalifikuojant D. Ibelhauptaitės sumanymo veiką pagal antrąją dalį užtenka specialiųjų tarnybų iškvietimo. O jos tikrai atvyko – pasirodžius publikacijai, į „Lietuvos ryto“ būstinę prisistatė du policijos ekipažai, jiems buvo paaiškinta, kad čia žmonės juokauja, kad viskas gerai ir jie išvažiavo toliau vykdyti savo funkcijų.
Tačiau, kaip liudija R. Staselis, apie „pagrobimą“, dar nežinant jo „pokštiškumo“ buvo pranešta vidaus reikalų ministrui R. Palaičiui. Taigi, kažkas davė nurodymą vykti policijai ir išsiaiškinti, vadinasi, specialiosios tarnybos iškviestos buvo, jos tuščiai gaišo savo laiką (nors galbūt kažkur kitur jos tuo metu buvo reikalingesnės – pvz., tuo pat metu vyko nusikaltimas, kuriam buvo galima užkirsti kelią). Ką jau bekalbėti apie išlaidas kurui, kurio, kiek žinau, mūsų policijai nuolatos trūksta.
Taigi, vieną antrosios dalies sąlyga tenkina. Tačiau lieka dar viena problema – žinia turėjo būti apie „visuomenei gresiantį pavojų“ arba „didelę nelaimę“. Minėtasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras aiškina, kad toks pavojus ar nelaimė galėtų būti, pvz., pranešimas apie pastate padėtą bombą, pastato griūtį, pavojingo lygio radiacijos pasklidimą. Tad aiškinant šias sąvokas tiesiogiai, vargu ar daug visuomenės narių laikytų populiaraus portalo redaktoriaus pagrobimą visuomenei gresiančiu pavojumi arba didele nelaime (internetu sklido ir atvirkštiniai juokavimai).
Tačiau šios sąvokos yra vertinamojo pobūdžio, jų turinys kinta priklausomai nuo aplinkybių. Tad įvertinkime, kas yra R. Valatka ir portalas http://www.lrytas.lt, koks jų vaidmuo ir svarba visuomenėje. Natūralu, kad žmogaus reikšmė visuomenėje skiriasi priklausomai nuo jo atliekamų funkcijų. Pvz., trečiadienio rytą moterį autoavarijoje sužalojęs generalinis prokuroras Darius Valys iš karto pareiškė atsistatydinsiąs. Daugeliui skaitytojų net pakliuvus į analogišką situaciją, to daryti nereiktų – jie neužima svarbių postų. Tuo tarpu Rimvydas Valatka yra populiarus apžvalgininkas, jo redaguojamas portalas – vienas iš skaitomiausių. Taigi, jis yra svarbus viešosios informacijos, kuria naudojamės visi, teikėjas. Jis yra žmogus, kuris užtikrina, kad mūsų teisė į laisvą žodį ir laisvą spaudą būtų įgyvendinama. Jeigu vyr. redaktoriaus pagrobimas būtų tikras, neabejoju, daug kas prisimintų bekompromisę „Lietuvos ryto“ ir lrytas.lt poziciją įvairiausių garsių bylų klausimais (pvz., Kedžio byla), žurnalistinius tyrimus ir kt. Beveik neabejoju, tai būtų įvertinta (ir aš pats tai vertinčiau) kaip sunkų, netgi labai sunkų pasikėsinimą į spaudos laisvę ir žodžio laisvę. O grėsmė spaudos ir žodžio laisvei, mano manymu, yra taip pat ir visuomenei gresiantis pavojus.
Pagaliau, kiek iš skaitytojų suabejotų, kad žmogaus pagrobimas – tai nelaimė, net jeigu šis žmogus būtų „tik“ serviso meistas Petras Kurmelis iš Fabijoniškių (asmenybė išgalvota). Bet pagrobimas asmens, kurį matyt norima nutildyti dėl to, kad jis naudojosi spaudos ir žodžio laisve, ir kuris netgi yra tos laisvės viena iš personifikacijų, mano supratimu, yra didelė nelaimė. Kaip ir pagrobimas teisėjo, prokuroro, Seimo nario ar pan. Juk ne veltui „grobė“ R. Valatką, o ne, pvz., mažiau žinomą žurnalistą V. Saldžiūną.
Garantuoju, tikro pagrobimo atveju būtų Vidaus reikalų ministro, Prezidentės, kitų svarbių pareigūnų pareiškimai, kad pasikėsinta į esmines demokratinės visuomenės vertybes, kad valstybė padarys viską, kad surastų ir nubaustų grobikus. Tai būtų rezonansinė byla, ne menkesnė nei Vito Lingio. Ir dabar įrodykite man, kad tai būtų tik šiaip „nelaimė“, juk viskas atsiremia į pasekmes, tačiau ši nusikaltimo sudėtis pasekmių nereikalauja. Užtenka melagingo pranešimo apie didelę nelaimę fakto. Taigi, mano supratimu, D. Ibelhauptaitė ir jai padėję padarė baudžiamąjį nusižengimą, už kurį galima būtų skirti viešųjų darbų, baudą, ar net laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Norėčiau būti suprastas teisingai – aš netrokštu, kad šie žmonės būtų būtinai nubausti, bet aš suprasčiau ir gerbčiau valstybės institucijas, jeigu ji išsireikalautų bent jau benzino išlaidas, patirtas lekiant į lrytas.lt redakciją iš „perversmo“ sumanytojų. Nes policijai šis pokštas kainavo. Nors ir suprantu, kad toks policijos žingsnis būtų tuoj pat apipiltas purvais ir gal net ją apkaltintų pasikėsinimu į spaudos laisvę. Deja, kartais šios laisvės naudotojai laisvę supranta ne kaip tarnystę visuomenei, o kaip visuomenės išnaudojimo būdą. Apie pasitikėjimą leidiniu po tokių „pokštų“ nesinori net ir rašyti, juolab kad prie Ryto Staselio žodžių nelabai yra ką pridėti.
Baigdamas šį trumpą pastebėjimą norėčiau palinkėti ir R. Valatkai, ir D. Ibelhauptaitei, kad jų niekada niekas nepagrobtų iš tiesų (nei ieškodamas pigaus populiarumo, nei iš keršto ar dėl kokių kitų priežasčių). Kaip įrodė ir rugsėjo 11-oji, kartais užtenka duoti mintį, kad ji pamažėle pavirstų kūnu. Pagaliau – o gal kas nors taip pat norės tiesiog pajuokauti, ir prieš naują „bohemiečių“ spektaklį tik capt gerbiamą režisierę – ir į furgoną. O ten – skraido debesis lakštingalų, o kampe – kukliai šypsosi žmogėdra, kasdieniškai brūžinantis peilio ašmenis galąstuvu. Mes, visuomenė, pavyzdžiui, galėtume žiūrėti viso to tiesioginę transliaciją ir žavėtis, kaip lengvai šokiruotai režisierei tuo metu kyla daug naujų minčių naujiems kūrybiniams sumanymams, kurių labai laukiame.
