Akivarai

Kaip sakoma, ryšium su tuo, kad spaudoje pasirodė straipsnis apie kadais sudarytą Smetonos – Hitlerio paktą, kuriuo Lietuvai atiteko Vilnius, jaučiu pareigą pasidalinti kiek senesniais mano istoriniais tyrinėjimais, pateikiančiais kitokią, moksliškesnę šio laikotarpio įvykių versiją. Malonaus skaitymo 🙂

Justinas Žilinskas

Paskutinė užduotis

(Lietuvos kriptoistorijos apsakymas)

Tumulais plaukiantis rūkas pamažu dažėsi saulėtekio raudoniu. Keli šimtai vyrų įtemptai žvelgė į tolį, – ar miglos sutirštėjimai nepavirs pikta lemiančiais šešėliais? Nuo besibaigiančios vasaros rasų apgrubę delnai spaudė ginklus, smilkiniuose iš įtampos tvinksėjo kraujas. Po pragariškos savaitės jau mažai kas tikėjo, kad jie – vis dar pratybose. Hauptfeldfebelis[1] Otas Lincas žvilgtelėjo į laikrodžio rodykles ir prigludo prie periskopo. Vado, nors ir įpratusio įsakymus vykdyti, o ne juos svarstyti, galvoje vis dar kilo klausimų, trukdančių blaiviai ir tiksliai vertinti padėtį. Vakar vidudienį jų kuopa gavo keistą įsakymą – pasikeisti amuniciją iš mokomosios į tikrą ir vykti į naują vietą. Vidurnaktį, po varginančios kelionės tvankiuose vagonuose,  juos išlaipino ir nuvedė į nedideles naujas pozicijas, vos keli šimtai metrų nuo geležinkelio lanksto. Pozicijos buvo aiškiai gynybinės, įrengtos paskubomis, bet nuo ko jie turės gintis ir ką ginti – niekas nepasakė.  Pranešė tik nenumaldomai artėjantį puolimo laiką ir įsakymą išlaikyti pozicijas, kad ir kas benutiktų.

Skaitykite toliau →

Priežastis vienintelė – klaikus spam’o kiekis. Todėl labai atsiprašau komentuotojų, kuriems komentarų atsiradimo tenka palaukti, tačiau jeigu bent vieną jų komentarą patvirtinau, toliau jau jokio užlaikymo nėra.

Vietoj įžangos: Aš esu už santuoką. Aš pritariu, kad santuoka ir šeima yra gėris ir pripažįstu valstybės teisę ją skatinti (nors dabar iškabinti platakai troleibusų stotelėse man atrodo ne skatinimas, o pinigų išmetimas). Bet aš niekada nepritarsiu, kad valstybė imtų kištis ir nurodinėti žmogui prievartinėmis priemonėmis, kaip jis turėtų tvarkyti savo gyvenimą, ir kad gyvenantys kartu būtų skirstomi į geresnius (susituokusius) ir prastesnius (nesusituokusius), tai tiesiog ne valstybės reikalas. Ir niekada nepatikėsiu, kad „antspaudas“ pagerins šeimą. Ir visada užjausiu vienišas motinas, kurios paprastai nuo tokių „patobulinimų“ ir nukenčia, kaip ir jų vaikus. Neturėti vieno iš tėvų – jau ir taip liūdna, o jeigu ir valstybė dar tokio liūdnumo prideda, paversdama juos „antrarūšiais“ – tai iš viso baisu.

—–

Publikuota: Verslo klasė, 2011 10, Nr. 188.

Kai pasirodys šis rašinys, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, teigiančio, kad prieš porą metų priimta Valstybinė šeimos koncepcija keliais punktais prieštarauja Konstitucijai, jau bus prabėgę kiek laiko. Gal net stebėtiną karštakošiškumą pademonstravęs Seimo narys Mantas Adomėnas ar kunigas Oskaras Volskis (panašu, pretenduojantis į Ričardo Čekučio „Lietuvių tautinio centro“ kapelionus), turės laiko atidžiau įvertinti savo žodžius.

Nuomonių škvalas, iš kurių didesnė dalis Konstitucinį Teismą malė į miltus, kaltino gėjų sąmokslo įgyvendinimu, raudojo dėl laidojamos tradicinės šeimos ir žūvančios Lietuvos, bus aprimęs.

Nors – ką gali žinoti, gal kaip tik jau bus renkami parašai dėl referendumo, kad tauta pati pasakytų, ar ji mato šeimą be santuokos, kai žmonės, kaip įprasta sakyti, gyvena susimetę  – nepalaiminti bažnyčios, neantspauduoti  pareigūnų. Tik nežinia, ką tas referendumas atneštų. Patinka tai mums ar nepatinka – susimetimas jau tapo visuotiniu reiškiniu. Žinoma, tokių porų partnerystę apibūdinantis žodis „sugyventinis(-ė)“ nėra itin mielas (nebent ironiškai kalbama apie save). Mat dažniausiai jis išlenda kriminalinėse kronikose, kai koks nors sugyventinis ką nors padaro bloga kitam sugyventiniui. Nors, kai kalbama apie tariamas ar tikras įžymybes, paprastai sakoma – „gyvenimo draugas(-ė)“ (tarytum kiti draugai – tai ne gyvenimo, o… šachmatų? apsipirkimo? keturračių mėgėjų?)

Skaitykite toliau →

Šią gražią nuotrauką padarė whiskyinc.

Man Lietuvos vėliava, tautinė vėliava, trispalvė vėliava, labai graži. Ji tarsi priešingybė mūsų tautiniam, lietuviškam charakteriui. Bent jau tokiam, kaip jis apibūdinamas visokiausiose knygose ir kitur: verksmingas, introspektyvus, savidestrukcinis… O vėliava –  priešingai: ji spalvinga, ji vasariška, nors kiek mūsuose tos vasaros būna?.. Ir ypač man tautinė vėliava graži, kai laikomasi oficialiojo spalvų kolorito: ne vaiskiai citrinininė, o kiaušinio trynio, nokstančio javų lauko geltona. Per tokį lauką traukdavau žūklauti karosiukų. Ne elektrinė, ne salotinė, o sodri samanų ir žiemkenčių žaluma – viena gražiausių vėlyvo rudens pakelės spalvų. Ne rėkianti, ryški, kaip sakoma – seksuali, o santūri ir tvirta, net, sakyčiau, raumeninga raudona. Tiesiog prašyte prašosi perfrazuojami R. Stankevičiaus žodžiai, kad tokia vėliava – žmonių, tvirtų tartum medžiai.

Girdėjau, kad pagal heraldikos principus mūsų vėliava sukonstruota netinkamai – berods, geltona ne vietoje. Bet kas šiais laikais dar išmano heraldiką? Ir – vėlgi, gražu, kad vėliavoje tiek daug geltonos. Juk kadais tebuvo planuotas ruoželis tarp dviejų tamsių spalvų. O dabar – gal net likimo ironija – geltonas ruožas tarsi kalba: ei, pakelk akis į dangų, pažiūrėk – ten saulė, ir virš miškų, ir virš laukų, ten šviesu. Optimistinė vėliava!

Prieš porą metų buvo kilęs judėjimas, kad Lietuvai reiktų susigrąžinti istorinę vėliavą, vėliavą su Vytimi. Man regis – absurdiška idėja. Pirmiausia, mūsų trispalvė atspindi bendrą tautinių vėliavų tradiciją – joje susipina mūsų močiučių ir propromočiučių raštuose austos spalvos. Ir tai yra mūsų nuosavos spalvos. Tai vėliava, gimusi iš šios žemės ir jos žmonių pajautimo. Tai spalvos, kuriomis gali žaisti, kurias gali netgi teptis ant veido, jeigu labai norisi. Pagaliau, tai vėliava ir spalvos, kurią tu ir tavo vaikai gali lengvai nupiešti. O žinote, kiek vargo nupiešti vytį? Ir jį nupiešti dar reikia mokėti. Pamėginkite, ir pasižiūrėkite, kaip jūs sugebėsite nupiešti istorinę vėliavą – vėliau netgi baudą galite gauti už nacionalinio simbolio išniekinimą. Ir kokios tada liktų mūsų tautinės spalvos? Raudona ir balta, kaip brolių lenkų ar baltrusių, kol pastariesiems sovietinio herbo negrąžino A. Lukašenka? Aš net nekalbėsiu apie tai, kad trispalvė keliavo su tremtinių ešelonais į Sibirą, miškuose persisunkė partizanų krauju, mena milicijos bananus, kuriais buvo „vaišinami“ vėliavą kėlę disidentai ar tiesiog sovietinę sistemą erzinantys jaunuoliai. Ne, niekaip manęs neįtikinsite, kad viduramžiška Vyčio vėliava kažkuo geresnė. Pagaliau – kaip būtų nuobodu turėti tokį patį herbą ir vėliavą.

Kai ateina šventės, man vėliavą išsikelti be galo smagu. Ir gražu – ypač kai ji plaikstosi saulėje. Tada prisimenu, kaip pamačiau plevėsuojančias vėliavas pirmą kartą 1988 m. prie Katedros. Prisimenu, kaip ji vyniojosi nuo Vingio parko estrados viršaus. Prisimenu, kaip ją kėlė į Gedimino bokštą. Prisimenu, kaip ją siuvo mama iš kaspinų, o aš suradau nuostabų kotą – teleskopinę meškerę… Ir prisimenu, kaip mokykloje, jau jausdami būsimos laisvės vėją, paišydavome ant popieriaus tas spalvas, kurios, ilgai į jas pažiūrėjus ir nukreipus žvilgsnį į lubas, tapdavo geltona, žalia ir raudona. Gal dėl to man ji tokia miela – nes mačiau kaip sugrįžo, ir nenorėčiau jos vėl prarasti.

Ir dar galėtų būti tradicija – nuo vasario 16-osios ir kovo 11-osios plėvesuoja vėliavos. Kad kiekvienas galėtų pasidžiaugti, ir kad dažnas galėtų apie jų prasmę pagalvoti.