Archyvas 2015: Jerichas 1941 metais

‪#‎knygos‬

Igor Argamante. Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos

Knyga dar iš tų laikų, kai dirbau prie Mano Vilnius mano, tačiau buvau jos nebaigęs. Susideda iš dviejų dalių – pirmoje pasakojama autoriaus vaikystėje pažinoto žydų vaiko Hansio iš Prahos, kurio šeima buvo pabėgusi į Vilnių, tikra ir įsivaizduota istorija, antroje – tiesiog įvairūs pusiau dokumentiniai Holokausto Lietuvoje ir netoliese pasakojimai. Daugelio turinys žinomas iš sunkiosios istorijos – tyrimų, mokslininkų darbų – bet čia jos įvelkamos į lengvą beletristikos rūbą, ir šalia faktų atsiranda gyvi žmonės – patys žydai, nacių veikėjai, lenkai, lietuviai. Be abejo, pasakojimai sukrečia, nes tokie dalykai negali nesukrėsti, kad ir kiek kartų apie tai būtum skaitęs. Gal ir gerai, kad autorius nepersistengia su meninėmis priemonėmis, o išlieka taupus ir taiklus. 

„Galima įsivaizduoti ir kiek kitokią pabaigą. Kai visi sulaipinami į sunkvežimius*, Hansis vienas iš paskutiniųjų įlipa į antrąjį sunkvežimį, jį kone prispaudžia prie borto. Po kelių akimirkų jie jau už miesto. Pasigirsta mašinos signalas, staigus stabdymas, praradę pusiausvyrą vienas ant kito suvirsta keleiviai. Akies krašteliu Hansis pastebi tolstant išsigandusį šunį – vokiečiai sustabdė sunkvežimį, kad nepartrenktų gyvūno“.

* – vežimui į Panerius, tai yra – egzekucijos vietą.

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Jerichas 1941 metais yra išjungti

Archyvas 2015: Paukščių miegas

‪#‎knygos‬

Tomas Vaiseta. „Paukščių miegas“

Pirmą kartą su Tomu susipažinau dar tada, kai pilnai gyvavo skaityta.lt, o jis pats labai žavėjosi Zolia (aš Zolia iki šiol neskaitęs, dar viena likviduotina spraga). Paskui jau išgirdau jį kaip istoriką, parašiusį disertaciją iš brežnevinio sovietmečio. Ir galiausiai, pakankamai netikėtai pamačiau kaip „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoją. Ką ir besakyti, labai parūpo perskaityti. Perskaičiau.

Hm. Patiko. Jaučiasi pagrįsta pretenzija į giluminį rašymą, žodingumas, vaizdingumas. Patiko tie žaidimai su istorija – ypač „Avietė“, kurios konkrečių aplinkybių turbūt ne vienas ir nesupras, nes tam reikia truputį istorijos žinių. Kiek erzino tyčinis neišbaigtumas (pvz., kad ir pirmojo apsakymo – smagu, kad pateikos fotografijos, bet albumas, albumas kur?), kai siužetas užmezgamas, bet neišrišamas. Tik štai niekaip nesutinku, kad „Paukščių miegas“ yra tas apsakymas, kuriuo vertėjo pavadinti rinkinį. Mano galva, „Matas“ ar „Scherzo B-moll“ – stipresni.

Ir vis dėlto, nežinau, ko pritrūko, kad knyga sužavėtų – gal tai, kad nejaučiau unikalumo, kad nebuvo šūksnių „oi, kaip netikėta?!“ Betgi pati pradžia, bus dar laiko.

P.S. Knyga, beje, pretenduoja tapti „Metų knygą“. Labai džiaugiuosi dėl Tomo!

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra, tinklaraštis | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Paukščių miegas yra išjungti

Archyvas 2015: Johano jaunystė

‪#‎knygos‬

Mika Waltari. Johano jaunystė

Tik atsivertęs ir pradėjęs skaityti supratau, kaip buvau pasiilgęs Waltari – stiprios, vaizdingos, istorinės knygos visomis prasmėmis. Knyga pristatoma kaip „Mirties Angelo“ (arba – „Johano Angelo“) priešistorė, nors akivaizdu, kad tokią priešistorę galime paremti tik laiku, kadangi, nežiūrint anotacijos, net veikėjai Johanai yra skirtingi (apie dinastinę teisę pirmoje knygoje net neužsimenama). O visa kita – labai gerai: platus, gilus istorinis peizažas ir bent jau man plačiau nežinotas bandymas sujungti Rytų ir Vakarų bažnyčias XV a. pradžioje, ryškūs veikėjų – istorinių asmenybių ir išgalvotų – portretai, papročiai (net neįtariau, kad Konstantinopolyje moterys krikščionės turėjo dėvėti visą kūną (taip pat ir veidą) dengiančius rūbus), skirtybės, margumynai. Politika, graikų – lotynų – osmanų intrigos (ypač graikų – tas pats Grexit, tik kituose puslapiuose, be to, nebuvo tekę girdėti, kokia priežastimi pasirėmę kryžininkai kadaise buvo užpuolę ir apiplėšę Konstantinopolį). Aišku, kilo begalinis noras vėl perskaityti „Mirties angelą“. Tikiuosi, dar liko vasaros dienų tai padaryti. 

Labai gerai, rekomenduoju.

Paskelbta temoje Knygos | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Johano jaunystė yra išjungti

Archyvas 2015: Jeff’as grįžo. Daugiau nieko ir nereikia

“Elektrikai” – taip meiliai “Electric Light Orchestra” arba “ELO” vadino lietuviai. Savu laiku jie buvo viena populiariausių grupių, sėkmingai išbandžiusi viską – nuo eksperimentinio roko, koncepcinių albumų iki disko ir pop. Įdomiausia klausinėti žmonių, kokie “Elektrikai” jums patinka – Lietuvoje daugelis sako, kad, na, ta “Soserious” arba “Calling America”, dar kas nors prisimena ir “Don’t Bring Me Down” ar “Rock’n’Roll is King”.

Man gi “Elektrikai” – ypatingi. Gal 10-oje, gal 11-oje klasėje atėjo nauja muzikos mokytoja – ji buvo tik ką baigusi konservatoriją (dabar – Muzikos akademija) ir visai nenorėjo vesti pamokų pagal “vadovėlius”. Ji leido mums neštis klausytis savo muziką, ji leido pasakoti apie savo mėgstamą muziką. Nepasakyčiau, kad tada “Elektrikai” man labai patiko, bet buvo taip nutikę, kad tuo metu veikė “M1 įrašų studija”, kuri įrašinėjo ne atlikėjus, o kasetes (t.y. perrašinėjo iš kompaktinių diskų arba juostų) – kitaip tariant, dalinosi muzikos šviesa su tautiečiais (kas, žinoma, dabar nelegalu, bet tada buvo visiškai padoru). Aš gi su “ELO” buvau pažįstamas tik iš dviejų jų 1981 m. albumo “Time” – popsinio, bet labai gražaus jų albumo – dainų. Įrašų studijos kataloge pamatęs “The Best of Electric Light Orchestra” nusprendžiau, kad čia visos dainos bus tokios, ir įsirašiau, visas 90 minučių, į juodą BASF Cr kasetę.

Deja, manęs laukė nusivylimas – visokios “Evil Woman”, “Strange Magic” nepasirodė tokios smagios, iš viso, tame “Best Ofe” iš “Time” nebuvo beveik nieko, netgi to pačio “Twilight”. Visgi – aš užsispyriau, imsiu ir pamėgsiu, mat tuo metu dar naiviai įsivaizdavau, kad “elektrikais” jie vadinasi dėl to, kad nenaudoja instrumentų, tik sintezatorius (tiek to supratimo apie muziką…). Ir štai, darau aš “Elektrikų” pristatymą klasei (visgi, ne visai beviltišką – aš jau įdėmiai buvau išklausęs, mačiau kai kurias įdomybes, kurias jie naudoja – kad ir morzės kodą, arba “Telephone Line” – daina – pokalbis telefonu. Beje, geresnis už Adele raudas), ir staiga suprantu – čia ne jokie sintezatoriai, aiškiai gitaros! Ir taip toliau… Vėliau, jau studijų metu susiradau ir albumą, kuris man yra pats geriausas – tai dvigubas genialusis “Out of the Blue”, ypatingai jo antroji dalis “Concerto for a Rainy Day”, 5 gabalų kompozicija, iš kurios ir garsusis “Mr. Blue Sky” (kuri man, keista, bet iki šiol nėra prie mėgstamiausių ). Vėliau mano “elektrinimasis” taip paūmėjo, kad net savo mergaitę netyčia įžeidžiau – ji man padovanojo ELO “Greatest Hits” CD (originalą!), o aš taip ėmiau ir leptelėjau, kad “ELO reikia klausyti albumais”! Ir iš tiesų – jeigu norite suprasti visą “ELO” įvairovę, reikia klausyti albumais.

Bet ir įsikalbėjau – o juk norėjau parašyti apie naujausią ELO albumą “Alone in the Universe”. Bet dar negaliu rašyti, nes reikia kelis dalykus pasakyti: pirmiausia, neverta nei savęs, nei kitų apgaudinėti. Iš tiesų nėra jokio “Electric Light Orchestra”, yra tik Jeff Lynne’as. Jis viską rašo, prodiusuoja, o pastaruoju metu netgi ir sugroja visas įrašų instrumentines partijas. Kiti buvo/yra tik muzikantai. Po to, kai 1986-aisiais, po nelabai sėkmingo ir bene popsiškiausio ELO albumo “Ballance of Power”, ELO projektas buvo nutrauktas, Jeffas prodiusavo tokius dinozaurus kaip George’as Harrisonas, Tom Petty, sukūrė supergrupę “Travelling Wilburies” (google, my young padavan, jeigu negirdėjai), iki pat karjeros viršūnės – Lynne’as prodiusavo paskutines dvi studijines “The Beatles” dainas, kurios, su jau amžinosios medžioklės plotuose grojančio Johno Lennono balsu, nuskambėjo kaip… ELO be styginių – taip, tai “Free as a Bird” ir “Real Love”. Lynne’as yra neabejotina muzikos legenda. Pasinėręs į prodiusavimą, Jeffas dainų beveik neberašė (ar bent jau neįrašinėjo) – iš to laikotarpio yra tik solinis albumas “Armchair Theatre”, beje, labai gerai vertinamas.

Visgi, ir tai dar būtų ne visa istorija – mat apie 1990-uosius keli senieji elektrikai, pirmiausia – būgnininkas Bev Bevanas, su kuriuo Jeffas po to nebesikalbėjo 30 metų (ir toliau nesikalba), sukūrė “Electric Light Orchestra Part II”, prie kurios prisijungė senosios ELO smuikininkas Mik Kaminski, styginių aranžuotojas ir dirigentas Louis Clarkas, Kelley Groucout’as (senosios ELO bosistas ir antrasis vokalistas), kiti dalyviai su senąja ELO (Eric Troyer, Phil Bates ir kt.) su ELO ryšių neturėjo. Grupė, nešdamasi ELO hitus, ne tik intensyviai gastroliavo, bet ir išleido porą originalių albumų, beje, tikrai neprastų – bet baisiaisiais 90-aisiais prasimušti su 70-ųjų muzika buvo beviltiška. Beje, “ELO Part II” du kartus grojo Lietuvoje, ir abu koncertai buvo tikrai geri, ypač Sporto rūmuose su simfoniniu orkestru. Galiausiai Bev Bevanas metė šitą reikalą, Kelley Groucout’as, deja, mirė, likę “antrininkai” važinėja su ELO dainomis iki šiol ir vadinasi “OrKestra”, bet į juos ir aš nebeičiau. O Lynne’s skundžiasi: “kiekvieną kartą, kai jie pasivadina “ELO”, aš turiu juos duoti į teismą”.

Pats Jeffas Lynne’as bandė atgimti 2001 m., vėl kaip “Electric Light Orchestra” išleidęs albumą “Zoom” – buvo kalbų net apie turą, bet klausytojai idėja nesusižavėjo (neišpirkti bilietai!..), ir pats albumas, nepaisant sentimentų, netapo sensacija nei komercine sėkme, nors į TOP-20 pateko beveik daug kur. Atrodė, kad ELO niekam nebereikia – nebent Rytų Europai, po kurią vis dar malėsi “OrKestra”.

Bet štai prieš porą metų ir vėl sužibo lemputės. Gana netikėtai Jeff Lynne’as išleido iš karto du albumus: “The Best of ELO”, bet – ir tai labai reta – pergrodamas ir iš naujo ir įrašydamas visus senuosius hitus! Ir klasikinių perdirbinių albumą “The Long Wave”, kuris atrodė tarsi nesusipratimas – nes visi tie gerai žinomi gabalai skambėjo maždaug kaip ELO ar George’as Harrisonas, bet ne visiems tai tiko (pvz., “Smile”). Kartais net nusibosta net ELO skambesys, nors prisijaukinti įmanoma – gražu, bet neįdomu. Bet pernai vasarą Jeffas Lynne’as buvo pakviestas tapti pagrindiniu svečiu BBC 2 radijo festivalyje Haid Parke, Londone. Ir šou pranoko lūkesčius – žmonių prilėkė tūkstančiai (ir net Andrius Mamontovas, kuris visada sakė, kad Jeff’as kaltas dėl to, kad jis muzikuoja!). Lynne’as subūrė vėl didžiulę grupę (iš senųjų “elektrikų” joje tegroja klavišininkas Richardas Tandy), ir publikos buvo priimtas taip, kad vos ne po kiekvienos dainos pats stebėjosi. Prasidėjo “ELO” atgimimas – tik pavadinimu, kad nekiltų abejonių: “Jeff Lynne’s Electric Light Orchestra”. O prieš savaitę senasis, gerasis Jeffas susilaukė naujo kūdikio – albumo. Tad pagaliau – apie jį.

Po “The Long Wave” aš truputėlį bijojau, kad, nepaisant atgimimo, gero albumo nebus. Perdirbiniuose Jeff’as atrodė pavargęs, kaip ir tas pats daininkas, skridęs į jo koncertą, bet net ir ten nepailsėjęs, negrįžęs su naujomis kūrybinėmis galiomis. Visgi, pirmasis “Alone in the Universe” singlas “When I was a boy” buvo ir ausiai mielas, ir labai gražiu klipu papuoštas. Kitos albumą pristatančios dainos – irgi neblogos, nors šiurpulių nevarė. Dinozauras išdidžiai žengė įprastiniu keliu, bet žemė nedrebėjo. Galiausiai albumas įkrito į iTunes, buvo galima bent truputį pasiklausyti – blogosios nuojautos ėmė teisintis, ir jų valdomas liūdėjai, kol normaliai neišgirdau viso (jau yra Apple Music).

O kai išgirdau visą, galiu pasakyti tik vieną – šitą šiltą, nenormalų lapkritį, tai yra vienas geriausių dalykų. Lynne’as yra visiškai formoje, jo muzikiniai muskulai ritinėjasi taip gražiai, kad net miela žiūrėti. Daina keičia daina nelyg mezginys, melodijos ir struktūros pažįstamos, bet jos visiškai neerzina, nes geba nuskambėti nostalgiškai, tačiau nenuobodžiai. Pora klausymų – ir jau niūniuoji. Albumas, nors ir pilnas vėlyvesniojo “ELO” garso (“When the night comes”), jaučia ir tą kelią, kuris nueitas nuo 1986 m. – girdi čia ir šiek tiek Orbisono (“Alone in the Universe”), Harrisono (“Love and Rain”), kai kas – tarsi iš “Travelling Willburies” klajonių (“Dirty to the Bone”), o kai kas – ir iš tų, “The Long Wave” originalų laikų (“I’m Leaving You”). Taip, nėra nieko kardinaliai naujo, bet šįsyk – tas atvejis, kai lengvai varijuotas senasis kanonas skamba puikiai. Tekstai?.. Lynne’as niekada nebuvo žodžio meistras – jo eilutės paprastos: “Don’t wanna work for milk or bread, just wanna play my guitar instead – when I was a boy I had a dream” – bet jos veikia, net jeigu tekste žioji logikos skylės (ir vėl “I’m Leaving You”). Albumas nei nukeliauja į “Out of the Blue” laikų grandeur (gaila*…), nei nuslysta į “Ballance of Power” popsį (valio**), stabilus vidurys, tarsi riedėtum Kosčiuškos gatve, bet išvengtum kanalizacijos dangčių. Labai norėdamas galėčiau sugaudyti, iš kurios dainos/laikų tiksliai ateina naujos dainos, bet tam nėra būtinybės – Lynne’as neįpareigotas kam nors ką nors įrodinėti, jam nebūtina pritrenkti šedevru, bet jis sugeba padovanoti 40 minučių gryno klausymo malonumo. Dėl visa ko dar kartą pakartosiu: visos dainos yra jo parašytos, sugrotos, įrašytos, prodiusuotos. Šiais 15 prodiuserių ant vienos Beyonce dainos skrynios laikais tai – fenomenalu.

Tad – viskas gerai. Atilsiui nelaikas, ir elektrinė šviesa mums tešviečia! Gal gi Jeffo “ELO” atklys nors šiek tiek arčiau Vilniaus – tai lėkčiau, tai skubėčiau!

* – nes paklausykit, paklausykit tikriausiai niekada jums negirdėtos “Big Wheels”. Koks užmojis!
** – nors ir ten būta stiprių gabalų, ne tik “kolingamerikos”, pvz., “Without Someone”.

Paskelbta temoje Muzika | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Jeff’as grįžo. Daugiau nieko ir nereikia yra išjungti

Archyvas 2015: Skylė Vilko vartuose: rimti, susikaupę ir truputį jausmingi

(Aistė Smilgevičiūtė ir “Skylė”, “Vilko vartai” (VIA ARTIS, 2015)

Įspėjimas: nesitikėkite šioje apžvalgoje pono Objektyvumo, kai grupės kelią seki nuo pat pirmos skylės, norom nenorom pats truputį įplyšti. Visgi, kaip sakė Aristotelis, Skylė skyle, bet Plutonas – irgi beveik planeta. Taigi…

Net nežinau, ar kam nors dar bereikia pristatinėti “Skylę”, ir kokioje skylėje turėtų lindėti žmogus, kad nieko apie ją nežinotų. Juk po “Brolių”, didingo sumanymo, paminklo Lietuvos laisvės kovų broliams, už kurį pagrindiniai skylėnai – Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė (Radzevičienė) gavo net valstybinį apdovanojimą, tai – tiesiog neįmanoma. Bet apie “Brolius” jau rašyta daug*, tad neverta kartotis.

Prabėgo penkeri metai – per tą laiką grupė ne tik daug koncertavo. “Vilko vartuose” – net 15(17) dainų, kurių didesnioji dalis – “pobrolinės”. Tai – labai daug. Bet – reikia nepamiršti, kad lygiagrečiai dar buvo sukurta ir Vėlinių misterija “Dūšelės”, irgi stambus kūrinys (kol kas jis gyvai buvo rodytas du kartus, jeigu praleidote – laukite kitų Vėlinių). Be to, grupė savo skylėje porai metų buvo įtalpinusi netgi chorą. Tad užmojų trūkumo neprikiši.

Kaip sakiau, “Vilko vartai” – didžiulis albumas, kuriame “Skylė” ir toliau išlieka be galo rimta, gal net rūsti ir didinga, tuo albumas tęsia “Brolius”, pildo “Jūratę ir Kastytį”, tolsta net nuo “Povandeninių kronikų”. Daugiausia, ką sau leidžia kūrėjai, tai – lyrika, “Lukiškių pievos” ir ankstesnių kasečių šmaikštumas – jau gili praeitis. Net ir galbūt kiek humoristinė “Žvaigždė ir svirplys” skamba šekspyriškai rimtai. Toliau vagojama folkroko vaga – žemaičių, prūsų kalbos, Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Akmuo Roko eilėraščiuose tampa toks pats dažnas kaip ir dangus pas Andrių ar Saulė pas Stanislovą. Skambesys stiprus – sodrios instrumentuotės, fūzas, choras – tikrai nebus per maža.

Neatsisakysiu malonumo perbėgti kiekvieną dainą – juk naujas albumas – ne kas mėnuo.

“Aš gaudau svajas” – Aistiška skylė, šviesi, pagauli, skambi. Albumo pristatymo daina, girdėjo daug kas. Neapdairiam klausytojui gali sudaryti neteisingą įspūdį apie albumo turinį.

https://www.youtube.com/watch?v=gyaGK1Jip1A

“Nuotaka žalčio” – sako, Rokas (ir, kaip byloja knygelė, Kęstutis (fleita)) dainą parašė dar 1991 metais, reiškia – pati “Skylės” pradžia. Galbūt dėl to, o gal dėl kažkokių techninių priežasčių, tekstą įraše išgirsti labai, labai sunku (išskyrus priedainį). Bet ritmas ir nuolatinė “Ž” veikia įdomiai. Neprasuku, bet išmokti bus sunku.

“Švelnumas” (m. – Rokas, ž. R. Stankevičius) – aha, čia – jau žadėta lyrika. Ką ten lyrika – erotika: švelni, subtili, išjausta, profesionaliai surimuota, tik išmok – ir niūniuok merginai į ausį, atsargiai artėdamas prie rūbo lukšto. O jeigu rimčiau – šiame albume erotinė skylės pusė sužydi, ir toji erotika – ne paaugliška, o brandi, jusli ir liečiama.

“Trečias brolis dangus” – tarsi atėjusi iš Roko kurtų miuziklų, gal dėl instrumentuotės – didinga, besisvaidanti drastiškais įvaizdžiais: “namai, kur nuo sienų teka medus…”, “du broliai vilkai” ir taip toliau. Gražu, AistRokas.

“Upelė” – neabejotinas albumo gintaro grynuolis. Žemaitiškai, visas Aistės balso grožis, gamta, šaknys, net ekologija. Pravirkdytų net plastmasę. Tobula. AistRokfolkas.

“Vilko vartai” – titulinė, aiškus “Brolių” periodas (beveik “Priesaikos” įžanga), jeigu nebūtų simbolistinio teksto (Aistė), tiktų Dainų šventėms. Stipru, nes, aišku, choras ir visa kita!

“Purpuro naktis” – tipiška vėlyvoji skylė, tipiškas Rokas, gal ir galėjo likti “C” pusei (apie puses – vėliau), dabar susidaro skirtuko įspūdis, kad ilgiau pasiliktų “Vilko vartų” ūkanos

“Mudu abudu” – peržaista viena iš atviresnių, gan neblogai žinomų vestuvinių liaudies dainų, tad – vėl erotika su jausmingais papildiniais. Labai gražu. Niekada nepamiršiu, kaip jos klausiau 12 valandą dienos “Knygų mugėje” ir galvojau, kad žiūrėti į tokią dainą dainuojančius mylinčius žmones yra viena iš dovanų, kurias gali teikti tik duetai.

“Mėnuo katino vyzdys” – “Vilko vartai”, II dalis. Struktūriškai, melodiškai, animalistiškai. Atsipažįsta Aistės tekstas.

“Dievdirbiai” – Rimvydo Stankevičiaus eilėraščio įhimninimas. Labai patiks tautinio gyvenimo būdo puoselėtojams, romuviečiams, kriviams, vaidilutėms. Man – truputį per saldu, pasiilgau smiltelės tarp dantų.

“Ukadebbaisis” – malda Perkūnui prūsiškai. Galinga.

“Devynios baltos upės” – grožis, trigubas grožis. Gal labiau įprastas nei “Upelė”, bet tobula lyrika, plauki ir nuplauki. Dieviška. Roko Aukštojas šiame albume.

https://www.youtube.com/watch?v=GQIuF0v7i1I

“Mėnesiena” – mano kuklia nuomone, stipriausias iš stipriųjų albumo gabalų. Drąsiai galėjo būti (o gal ir turėjo?) “Broliuose”, nes tema, tekstu, metaforomis, skambesiu – labai artima. Vėl Rimvydas Stankevičius eiliuoja, bet šįsyk su viskuo, ko reikia.

“Tolyja” – dar vienas folkroko himnas.

“Rasa krito” – muzikinė – poetinė kompozicija, turinti surišti iki tol buvusias dainas į vieningą pasakojimą. Gražu, ir Roko tekstas – puikus (“dovanojo mums bilietus vilko”), bet apie surišimą – netrukus.

“Skrisk, sesute” – “Lukiškių pievos” Skylė, bet jau nurimtusi. Smagu, kad vis dar prisimenamas tas laikotarpis, net jeigu ir vėl krenta akmenys.

“Žvaigždė ir svirplys” – jau sakiau, labai keistas reikalas. Turėtų būti kiek komiška, bet kai Stankevičius ir Radzevičius du stoja, net Aistės čiulbamas “bučiuot ir kandžiot” nepramuša rūsčios vyriškumo sienos – “iškeliausiu į dangų, po šimts Perkūnų!!!!” Patiko (išskyrus paskutinius choravimus), bet dramos – per daug, o erotikos – per mažai.

Štai ir perbėgom per visas dainas. Ir ką gi matome?

Kai klausiau interviu per “Laisvąją bangą”, Rokas minėjo, kad jiedu su Aiste labai ilgai dėliojo dainų seką, siekdami nuoseklaus pasakojimo. Atvirai kalbant, nuoseklus pasakojimo aš ieškojau, bet neradau. Ir, jeigu būčiau dainas dėliojęs aš (bet kas man leis…), būčiau taikęs “vinilo” principą, tai yra: A pusė, B pusė, nors čia dar reiktų ir C pusės, o gal net ir D. Į vieną pusę būčiau sudėjęs tą grynąjį folkroką ar neofolką – visus dievaičius, žemaičius, Tolijas ir taip toliau. Į kitą – jausminę lyriką. Į trečią – visa, kas liko. Mano galva, įvairovė albume tokia didelė, kad atskirti, kur čia – pagrindinė medžiaga, kur – “papildomos dainos” (o pagal kūrėjų sumanymą, papildomos – dvi paskutinės), nei temiškai, nei muzikos požiūriu – neįmanoma.

Apipavidalinimas? Kaip visada, puikus. Rūstus pagal nuotaiką, žvaigždiškas pagal kryptį. Beje, mano vienas kompiuteris atsisakė groti CD, nes jis, matyt, juodas. Gal kompiuteris nebuvo pakankamai rimtas.

Bendras įvertinimas – lygis išlaikytas, nežinau, ar albumas pridės naujų gerbėjų, nežinau, kaip jį sutiks daugiatūkstantinė “Brolių” gerbėju minia (spėju, kad neblogai), visgi, žaismės, kuria kažkada tokia žavinga buvo “Skylė”, imu pasiilgti.
O dabar – skubėkite išgirsti gyvai, su visa scenografija, šviesomis ir kitais sumanymais. Čia “Skylei” lygių – nedaug. Bilietai.lt – jūsų paslaugoms.

* – “Brolių” recenzija, kuria iki šiol didžiuojuosi: http://akivarai.popo.lt/…/12/rauda-sventoms-girioms-atminti/

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Skylė Vilko vartuose: rimti, susikaupę ir truputį jausmingi yra išjungti

Archyvas 2015: Jonas Jonasson. Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

‪#‎knygos‬

Paimkite Šveiką, išmeskite ilgus pasakojimus, bet palikite absurdeską. Paimkite šaukštą Tarantino kraujo. Paimkite Jaunojo Indianos Džounso kronikas. Paimkite bet kurį skandinavišką detektyvą. Viską gerai gerai suplakite.

Rezultatas: pradžia – nelabai, vidurys – labai smagu, pabaiga – nusibodo. Bent jau man geriausia – skandinaviško absurdiško detektyvo dalis. O rašyti apie Gulagą, Beriją, Staliną, socializmą ir Sovietų Sąjungą visgi reikia daugiau paskaityti istorinės literatūros, ar bent jau Anne Applebaum „Gulagą“. Nes sumuštiniai (!), nusipirkti Rusijos kaime, ūkininkai (!!!) Šiaurės Korėjoje, na, ir galiausiai Gulago lageris, panašus į paprastą kalėjimą po atviru dangumi… Oi, kokie tie vakariečiai nepataisomi ir nenutuokiantys naivuoliai, o dar autorius – žurnalistas… Aišku, iš Stalino – Brežnevo išsityčiota kapitaliai (kaip ir iš kitų įvairių didžiųjų politikų), labai tikiuosi, kad šią knygą išvertė ir į rusų kalbą. Įdomu, ar dar neuždrausta.

Rekomenduoju, bet nesitikėkite stebuklo. A, literatūrino krūvio – nerasta, tiesiog fastread.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Jonas Jonasson. Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo yra išjungti

Archyvas 2015: Mylimas vyras ir k**ės sūnus Sinickis

Pagaliau Apple Music įtraukė geriausią metų lietuvišką albumą (nes daugelio kitų irgi neklausiau, o apie vieno muzikos diplodoko tikrai norėčiau užmiršti), į savo paslaugą ir buvo galima ramiai kokius 4 kartus persukti*. Pamenu, kadaise Ramūnas Zilnys ironiškai rašė, jog (citata iš atminties) „tik lietuvius galima nustebinti tokiomis gitarinėmis grupėmis, kai jau prieš 10 metų grojo Oasis“. Ši frazė buvo skirta „Gravel“, bet neseniai atradau vienos „Gravel“ ir Sinickio fanės įrašą, kuriame ji rašė – „už ką mes mylime Sinickį? Žinome, už tekstus“. Štai čia reiktų ir dėti fullstopą ir dėl „MVSS“. Neabejotinai didžiausia vertybė – tai tekstai: brandžios ironijos bombikės. Gi muzika ar garso dizainas galėjo būti ir tiesiog akustinė gitara bei truputis stringų. Kitaip tariant – soundtrackas nei ką labai prideda, nei atima, na, nebent „Juokas pro ašaras“ nukentėtų. Ir aš, kaip ir daugelis, labai pasigedau aštrių Gravelių rifų, pasigedau žvyro, skambesys – per sterilus, per popsiškas, kažkoks zujus, o ne Sinickis. Gal tai irgi parodija ar ironija, bet tada ji nepakankamai užaštrinta. O šiaip, beniūnuodamas patį „Mylimas vyras ir sūnus“ staiga supratau, kad čia – ta pati „Foreign Policy“, tik kiek pakeistos struktūros. Ir išsigandau – o jeigu Tomas pasuks diplodoko keliu dar 40ies nesulaukęs? Tai būtų netektis, gal net dėdė Vidas persigalvotų.

* – klausiau ir daugiau, bet reikia palaikyti legendą. Garsas, aišku, taip pat nesisuka, nesikabinėkim prie žodžių.
** – pradžioje buvau prirašęs dar vieną žodį, bet pagalvojau, kad neKultūringa.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Mylimas vyras ir k**ės sūnus Sinickis yra išjungti

Archyvas 2015: Jamesas ir Spectre’as

Po pirmųjų atsiliepimų apie “Spectre” aš tikėjausi blogiausio – antrojo “Quantum of Solace”, kuris tik ką stebėtinai sėkmingai perkrautą Bondianą blokštelėjo žemyn. Ir, keista, “QS” nebuvo nieko blogo, visi reikalingi ingredientai vietoje (na, blogiukas gal nelabai įspūdingas), bet filmas tiesiog “neveikė”, nepagavo. Juk Bondo filmus matuoti labai paprasta: jeigu tu atsisėdi į kino teatro kėdę ir nė karto nepažiūri į laikrodį, ypač šiais išmaniųjų persekiojimo laikais, vadinasi, filmas geras. Paskui jau gali pradėti peikti siužetą, dialogus, vaidybą, bet žiūrėdamas to beveik nejauti. Tad – iš karto sakau – naujasis “Sp” egzaminą išlaiko. Ne, tai nėra didingas “Skyfall”, kuris irgi ne visiems patiko, bet tai ir nėra “QS” duobė.

Bet, būkime ištikimi tautiniam charakteriui, kas gi naujame tome blogai? Siužetas trūkinėja per siūles, Monica Belucci gundo nepadoriai trumpai, maksiblogietis nespėja pakankamai pribloguoti, maždaug 20 minučių per daug trukmės (Back to London nelabai reikėjo), numušti sraigtasparnį Waltheriu-PPK? Oi, gerai, kad pasaka, bet ar ne per daug? Tačiau, mano galva, didžiausias filmo trūkumas – tai užvedus tiek daug žadantį šalutinį siužeto posūkį, kai susitinka – dėmesio – Voldemortas (Ralphas Fiennesas) ir Moriartis (Andrew Scottas) jį taip vangiai išrišti, tiksliau – numuilinti. Čia, drauge Semai Mendesai, kaip atvažiuoti poilsiauti į Druskininkus nemokamai, ir sužinoti, kad STT jau užantspaudavo patalpas. Visgi, mes visi žinome, ką reiškia “C”, ir tai tikrai nėra “Careless”. ] Beje, ir Moriartis čia niekuo nesiskiria nuo Sherlocko, ir tai nuvilia. Įvadinė daina – jeigu nebūtų titrų… Kas tas Sam Smith?

Kas gerai? Pirmiausia, man patiko filmo tempas. Ir tas tempas kažkuo primena senąją Bondianą, Connery laikus: veiksmas – tai veiksmas, bet kai atokvėpis, jis vyniojamas ramiai, su dėmesiu detalėms ir pan. Taip pat yra keletas malonių aiškių nuorodų į Connery laikus – kad ir muštynės traukinyje, bet taip pat yra ir apgaulė – jau, rodos, bus ne kartą matytas siužetas – kova lyno kelyje (čia paprastai susitikdavo Rogeris Mooras ir Jaws), bet – ajajaj – nenutiko. Šviesiaplaukė – žydraakė bestija Danielis Craigas – gerai, vaidmenį jis pabalnojęs patikimai, jis tiek tikroviškas, kiek gali būti tikroviška pasaka. Christopheris Waltzas kaip naujasis Dr. Blogis – nejaučiu šiam aktoriui jokių sentimentų, bet blogietis jis šiuolaikiškas ir ką jis gali turbūt pamatysime naujoje dalyje. Manyčiau, vien dėl to Craigas dar turėtų gauti 5 filmą – juk liekame be epilogo. Patiko ir vos subtilesnis požiūris į moteris – pirmiausia, Bondo damos jau seniai nustojo būti vištomis (čia Mooro laikotarpis – tiesiog baisus), ir pats Bondas dairosi stabilesnių santykių bei juos vertina! Visgi, antrasis gyvenimas pamoko. Naujasis Q – gerai, naujoji mergina – neblogai, tik visą laiką trikdė, kad ji labai panaši į vieną pažįstamą. Taip, Julyte (Julija Skapova Dux), čia apie tave  Ir man labai patiko Mr. White.

O pabaigai – komedija. Čia tiek būta kalbų apie “lietuvių aktorių Bondianoje”, apie A. Adomaitį. Išduosiu paslaptį: jis pasako keturis sakinius, o po ketvirto, ištarto ispaniškai, jam išspaudžiamos akys (o gal ne jam?). That’s it, folks. Beje, kas nors Felix Lighterį pamatėt?

Reziumuoju. Žiūrėti tikrai galima, gal netgi žiūrėčiau ir antrą sykį. O gal kas nors padarys “suspended version”, ir tada filmas bus dar geresnis.

Paskelbta temoje kinas | Pažymėta , , | Komentarai įrašui Archyvas 2015: Jamesas ir Spectre’as yra išjungti

Archyvas 2015: du koncertu

Vakar pabuvojau net dviejuose muzikiniuose renginiuose. Pirmasis – tai Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokio ansamblio 75-mečio koncertas, antrasis – tai Skylės naujo albumo „Vilko vartai“ pristatymo koncertas. Savaip ironiška, bet ir vieni, ir kiti save kildina iš liaudies muzikos tradicijų – tokie ansambliai gi ilgą laiką buvo viena iš nedaugelio legalių formų mylėti Lietuvą ir tautinę kultūrą, tuo tarpu Skylė dabar įžengusi į folkroko/neofolko mišką, ir lenda ten vis giliau.

Visgi, žiūrėdamas ansamblio pasirodymą, nors ir pats kažkada „liaudies instrumentu“ birbyne* baigiau muzikos mokyklą, nors grojau liaudies instrumentų orkestruose (su tuo pačiu Roku iš „Skylės“) ir tame pačiame VU ansamblyje, jaučiausi keistai. Nostalgija neapėmė nei akimirkai, kaip tik, žiūrėjau – ir jausmas buvo begalinis keistumas bei suvokimas, kiek neįtikėtinai dirbtinis konstruktas buvo šie „ansambliai“. Net ne ansambliai, o visa jų industrija, su sukurtais „liaudies“ instrumentais (tos pačios trijų tipų birbynės, išplėstų galimybių kanklės, skrabalai), aptarnaujančiais kompozitoriais (Švedas, Gaižauskas, Bražiūnas, t.t.), choreografais, muzikos mokyklų klasėmis, vaikų ansambliais, chorais… Ir tik dabar galutinai supratau, kodėl jų taip nemėgo tikrieji folkloristai. Juk jeigu folklorą palygintume su gyvu medžiu, tai šie ansambliai – baldai. Gyvybė juose užkonservuota, spontaniškumas paverstas sistema. Aišku, vis dar gali mėgautis atlikimo profesionalumu, techniškumu (ir šokio, ir muzikos), bet keistumo pojūtis neapleidžia. “Auski, auski, netingėti, negailėk rankelių – bernužėlis nemylės nedarbščios mergelės”…

* – birbynė paremta klarneto pagrindu, bet jos garsas yra švelnesnis.

“Skylės” koncerte keistumo irgi netrūko – pirmiausia, nesitikėjau, kad bus grojamas ištisai visas albumas. Nuo pirmos iki paskutinės (įskaitant ir dvi papildomas) dainos. Nata į natą, beveik taip, kaip albume. Tad – truputį užjaučiu tuos, kurie atėjo nepaklausę albumo, jiems turėjo būti sunkoka užverstiems 17 vilko vartų varčių (į antrą koncerto dalį pastebėjau, kad dalis publikos kažkur nuplaukė, kita vertus, buvo daug su mažais vaikais, o jie eidami miegoti neklausia – baigėsi jau koncertas, ar ne). Visas pasirodymas konceptualizuotas šviesomis, lazeriais, grimu, kostiumais (kodėl iš Roko padarytas “Katinas Bazilijus” man – paslaptis, bet dizainerių nesupaisysi) – žiūrint, klausant norom nenorom prašosi “tautinių pinkfloydų” pavadinimas. Stipriai skambėjo “Trečias brolis dangus”, “Mėnuo – katino vyzdys”, “Upelė”, patys “Vilko vartai”, jautri lyrika. Dvi elektrinės gitaros duoda jau ir hardrockinio skambesio (kursi man labai patinka). Bet vietomis jau norėjau prašyti – na, iškrėskite ką nors, padarykite ką nors netikėto, negirdėto, nematyto, bent dainų eilę pamėginkite sukeisti!!! Ne, daina po dainos, nata po natos – tarsi suktųsi plokštelė, bet aš ją ir taip jau moku mintinai… Gerai, kad bembačius Salvijus per atiduotą publikai duoklę su “Meilės duetu” išlindo tarsi skėčiu nešinas lėkšte, tad pagaliau buvo ne tik saldu, bet ir smagu. Kęstutis Drazdauskas (fleita) taip pat netilpo savo kailyje, raitydamas grimasą po grimasos, ir vos nuskambėjus paskutiniams “Svirplio ir žvaigždės”* akordams movęs nuo scenos. Ir, jeigu jau atvirai, nesiklijuoja man “Vilko vartų” medžiaga į aiškų albumą: dainų daug, jos geros, bet visuma byra į dalis. Bet tai – smulkmenos. O ne smulkmenos – tai, kad pašlemėko šlove paremtas uabas “SEL“ “pritraukė” visą Kauno areną, ir, kaip teisingai pastebėjo Ramūnas Zilnys, “Skylė” to turbūt nesugebėtų. Ir jai to visiškai nereikia. Man daug maloniau, kai namie iš vaikų, išbuvusių visą koncertą prie scenos, lūpų skamba: “Vėl, vėl, vėl – vėl prie vartų”.**

* – labai, labai keista daina. Ypatingai. Beveik kaip tie “dainų ir šokių ansambliai”.
** – choro – trūko. Bent jau taip mano koncerte buvę choristai. Ar bent keturi iš jų wink emoticon

Paskelbta temoje Muzika | Pažymėta , | Komentarai įrašui Archyvas 2015: du koncertu yra išjungti

„Žvaigždžių alėjai“ Vokiečių g. – ne vieta

projektas-cilinam-nariai-emesi-renginiu-verslo-5113dbf7e1973

Luko Balandžio nuotr. Žmonės.lt/15min.lt

„Žvaigždžių alėjos“ idėja nėra bloga, kaip ir apžvalgos rato Vilniuje – tačiau viskam yra sava vieta. Pavyzdžiui, būtų nusikaltimas apžvalgos ratą statyti Subačiaus regykloje. Pirmiausia, dėl to, kad jis užgožtų Misionierių – Vizitiečių bažnyčių ansamblį. Tačiau jis galėtų laisvai iškilti prie stoties, kas galbūt pagyvintų ir pagražintų stoties rajoną. O gal ir prie Baltojo tilto.

Vokiečių gatvė iš viso yra viena iš seniausių ir svarbiausių gatvių, žiauriai suniokota sovietmečiu, gatvė, palikta be atminties ir be supratimo, kokia tai gatvė. Tad geriausias mūsų laikotarpio įsiamžinimas būtų parodyti gatvei kuo daugiau pagarbos – kuo daugiau istorinių ženklų, kuo daugiau išmoningai pateiktų žinių, kuo daugiau supratimo, kad ši gatvė – tai pirmasis randas, likęs nuo dar didesnio niokojimo projekto, dėl kurio turėjo nelikti Šv. Kotrynos bažnyčios, Aušros vartų ir Rasų kapinių. Ne, gatvė neturi būti gedulo vieta, nes didžiausia pagarba išėjusiems ar išžudytiems rodoma ne tada, kai jų gedima, o kai švenčiamas jų buvimas. „Ir tie gulintys žemėj dar yra su tavim“, kaip dainuoja Domantas Razauskas.

O dėl tos „žvaigždžių alėjos“… Ponios ir ponai, net LRT (t.y. – padoraus transliuotojo) „Dainų dainos“ konkursą laimėjo Stano „Yra Lietuva“. Daina, staiga atėjusi iš niekur, į krepšio dugną sumetusi visus Raudonikius, Jagelavičius, Kulikauskus ir net „Juodąją orchidėją“, momento daina, raudanti apie tai, kaip ant Lietuvos sunku paprastam žmogui.  Štai ką jums pasiūlys visuomenė. Ne, tai – iš principo nieko blogo, tiesiog – labai laikina. Labai šiandien. Tuo tarpu gatvė – 700 metų istorijos. Atrinks komisija? Saugiklis neblogas, bet ar apskritai mūsų laikai turi teisę dėti savo pėdą šioje gatvėje? Ar mūsų laikas jau to nusipelnė? Ar, pvz., Andrius Mamontovas jau išlaikė laiko išbandymą? Ar Marcelijus Martinaitis turėtų būti įamžintas Vilniuje, ar kaip tik – jam reikėtų įžiebti žvaigždę nežinomame kaime?

Vokiečių gatvė – tiesiog ne mūsų laikas. Mūsų laikas – tai Konstitucijos prospektas, tai Neries krantinių betonas, ten ir palikime savo pėdsakus.

Kad jais neužgožtume kitų, ne mažiau mylėjusių ir gyvenusių nei mes.

Paskelbta temoje Istorija, Visuomenė | Komentarų: 1