Kodėl Medininkų žudynes reikėtų kvalifikuoti kaip nusikaltimus žmoniškumui?

Šis straipsnis buvo publikuotas delfi.lt. Tačiau paskaitęs jo komentarus radau keletą racionalių pastebėjimų, kuriais papildžiau čia spausdinamą tekstą.

Vos pamatęs pirmuosius pranešimus spaudoje, kad Medininkų žudynes ruošiamasi perkvalifikuoti į karo nusikaltimus, norėjau griebtis už galvos (netrukus paaiškinsiu kodėl). Bet, perskaitęs ne tik pranešimo antraštę, bet ir turinį, lengviau atsidusau. Pasirodo, žodžiai „karo nusikaltimai“ čia pakliuvo dėl to, kad antraštę rašę žmonės tik pažiūrėjo į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XV skyriaus pavadinimą, kuris skamba „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“, o turinys visgi rodo, kad perkvalifikavimui pasirinktas 100 str. – „Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“. Šiuo keistoku pavadinimu Lietuvos baudžiamojoje teisėje vadinamas nusikaltimas, kuris tarptautinėje teisėje žinomas kaip „nusikaltimai žmoniškumui“ (angl. crimes against humanity), aš naudosiu būtent pastarąjį terminą. Dar kartą apsidžiaugiau, kai sulaukta ir patvirtinimo iš teismo, kad perkvalifikuota į BK 100 straipsnį. Tačiau šiandien teko perskaityti prof. V. Landsbergio pasisakymą, kuriame piktinamasi, kodėl gi Medininkų žudynės neperkvalifikuotos į „tikrą“ karo nusikaltimą ir pažerti kaltinimai prokurorams dėl jų nesupratingumo, nekompetencijos, pataikavimo Rusijai. Nesu prokuroras (nors kai kolegos iš prokuratūros prašo pasidalinti žiniomis – neatsisakau), bet tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimais domiuosi jau keliolika metų, ir, mano manymu, toks prokuratūros sprendimas yra pagrįstas. Dar daugiau – jis yra protingas ir jis yra apdairus, jis yra naudingas Lietuvai ir nepatogus Rusijai. Šioje neilgoje replikoje aš apžvelgsiu kol kas hipotetinę situaciją, kas būtų jeigu Medininkų byla nesibaigtų Lietuvoje. Beje, aš manau, kad ji ir nesibaigs, o keliaus iki Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT), taigi – į tarptautinį forumą, kur teks apginti pasirinktą nusikaltimo kvalifikavimą. Ten argumentai „kai kurie mūsų dangstytojai net neskiria arba apsimeta, kad neskiria nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų“ neveiks, ten reikės visa tai įrodyti. Beje, Lietuva su „politiškai teisingomis“ kvalifikacijomis (pvz., išplėstine genocido sąvokos traktuote) jau turi rimtų problemų EŽTT, kaip ir turėjome problemų Austrijoje nepastebėję tokios „smulkmenos“ kaip austrų taikomos išimtys Europos arešto orderio atžvilgiu. Teisiniai formalumai gali būti keiktini, bet, deja, tokios žaidimo taisyklės ir Lietuvai geriau žaisti jas išmanant ir naudoti priešininko nenaudai, o ne lengvinant pastarojo užduotį.

Pirmiausia pradėsiu gal nuo to, kad prof. V. Landsberio kritikoje šmėkštelėjo frazės, iš kurių galima spėti, kad nusikaltimai žmoniškumui yra kažkuo „prastesni“ už karo nusikaltimus (straipsnyje – „Tiesiog išlindo keturiese iš griovio ir nušovė septynis ūkininkus“), nieko panašaus. Nusikaltimai žmoniškumui yra tokio pat sunkumo kaip karo nusikaltimai, ir net kaip genocidas. Nacių nusikaltėliai, nusikaltėliai buvusios Jugoslavijos karuose, nusikaltėliai, vykdę genocidą Ruandoje, raudonieji khmerai Kambodžoje buvo kaltinami būtent šiais nusikaltimais. Tai – masiniai nusikaltimai, tai – sistemingi nusikaltimai, tai – kraupūs, siaubingi, kruvini nusikaltimai nusinešę milijonus gyvybių. Tai – didžioji dauguma stalinistinio režimo nusikaltimų, tai – komunistinės Kinijos „didžiojo šuolio“ aukos, būta nuomonių, kad ir rugsėjo 11-osios atakos JAV yra nusikaltimai žmoniškumui. Nuvertinti šių nusikaltimų svarbą yra labai neteisinga, juolab, kad net ir genocidas (kuris ne visai pelnytai laikomas „nusikaltimų nusikaltimu“, nors gali būti ir baisių žudynių neatitinkančių genocido sampratos) yra nusikaltimų žmoniškumui rūšis. Nusikaltimai žmoniškumui – tai ne „keturiese iš griovio“, tai tūkstančiai, o gal net milijonai iš pastatų, kuriuose slypi valstybės politika, resursai, įsakymai ir kt. Ir, nesinori to sakyti, bet nusikaltimų žmoniškumui svarbos menkinimas skamba kaip nepagarba tiems milijonams jų aukų. O gal net milijardams.

Gerai, tarkime, mūsų prokuratūra Medininkų žudynes kvalifikuotų kaip karo nusikaltimą. Ką gi tektų įrodyti mūsų prokurorams tokioje byloje? Pirmiausia, reiktų įrodyti ginkluoto konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos buvimą Medininkų žudynių metu.  Mes savo BK prie karo nusikaltimų požymių (žr. pvz., BK 103 str.) įsirašėme dar ir agresiją bei aneksiją, kad palengvintume savo kaltintojams ir teisėjams gyvenimą. Tačiau bet kokioje tarptautinėje institucijoje vis tiek privalėtume įrodyti, kad agresija buvo ir ginkluotas konfliktas, kaip ir aneksija, nes tarptautinė teisė su šiais papildomais požymiais karo nusikaltimų nesieja (iš esmės šie papildomi požymiai, tai idem per idem). Yra tik požymis „ginkluotas konfliktas“, bei jam prilyginama okupacijos situacija. Ir – deja deja – tai, kas atrodo labai paprasta politikui, gali būti nepaprastai sudėtinga teisininkui. Tarptautinė teisė neleidžia bet kokio ginkluoto susirėmimo, bet kokių ginkluotų žudynių laikyti ginkluotu konfliktu. Yra įvairūs intensyvumo, šalių subjektiškumo, organizuotumo ir panašūs kriterijai, o vienas iš svarbiausių – valstybės ginkluotųjų pajėgų dalyvavimas. Muitininkai ir policininkai Medininkuose nebuvo Lietuvos Respublikos ginkluotosios pajėgos. Jie nebuvo ir karo belaisviai ar pan., jie buvo civiliai. Nes ne ginklo turėjimas padaro žmogų (taip ir pareigūną) ginkluotųjų pajėgų nariu (paprasčiau – kariu), o visai kiti požymiai (pirmiausia – formalus priklausymas ginkluotosioms pajėgoms). Pareigūnai Medininkuose priklausė ne karinėms, o civilėms Lietuvos struktūroms. Bet tai dar būtų, kaip sakoma, „pusė bėdos“, karo nusikaltimų aukomis gali būti ir civiliai. Gerokai sudėtingesnis klausimas yra Rygos OMONo statusas. Formaliai žiūrint, jie taip pat nebuvo SSRS ginkluotosios pajėgos (kadangi tai buvo specialios paskirties milicijos dalinys, milicija nėra ginkluotųjų pajėgų dalis). Norėdami juos tokiais „paversti“, turėtume įrodyti, kad SSRS jie buvo pavaldūs SSRS karinei vadovybei ir veikė jai efektyviai vadovaujant.  Galbūt tai ir pavyktų įrodyti – aš, kaip ir bet kuris paprastas žmogus, nesu matęs, kokie įrodymai surinkti Medininkų byloje (gal prof. Landsbergis juos yra matęs), ir kas davė įsakymą Rygos OMONui, bet, mano supratimu, tai nebūtų paprasta. Ir, neduok Dieve, jį davė ne ginkluotųjų pajėgų vadas, o koks nors Vidaus reikalų ministras.

[papildymas]

Situaciją gal kiek palengvintų, jeigu Medininkų žudynes kvalifikuotume okupacijos kontekste.  Tada neįrodinėtume ginkluoto konflikto, o konstatuotume priešo valstybės pajėgų buvimą (SSRS) ir jų efektyvią (veiksmingą) Lietuvos teritorijos kontrolę. Tačiau čia iškyla kita fundamentali problema – Lietuva teigia, kad po 1990 m. kovo 11 d. mes atkūrėme Nepriklausomybę ir okupacija baigėsi. Berods, toks požiūris įtvirtintas ir Sausio 13-osios byloje (Burokevičius, Kuolelis, Bartaševičius ir ko.) Kitaip tariant – išryškėtų Lietuvos teisinės pozicijos nenuoseklumas, o tai – visada ne į naudą. Savo asmeniniu požiūriu, nežiūrint 1990 m. kovo 11-osios akto, aš Lietuvą vis tiek laikyčiau okupuota iki pat SSRS kariuomenės statuso pasikeitimo joje į išvedamą Rusijos kariuomenę, nes kariuomenės turimą efektyvią kontrolę galima vertinti ne tik fiziškai, bet ir potencialiai. Pvz., yra nuomonė, kad, nežiūrint to, jog Izraelis patraukė savo ginkluotąsias pajėgas iš Gazos, Gaza vis tiek yra okupuota Izraelio, kadangi jis bet kuriuo momentu, remdamasis savo kariniu pranašumu, gali sugrįžti į Gazos ruožą. Tačiau net ir pasitelkus okupaciją lieka ta pati Rygos OMONo pavaldumo problema. Mūsų nacionalinėje teisėje lyg ir vyrauja nuostata (bent jau LR BK komentaro autoriaus G. Švedo nuostata), kad karo nusikaltimus turi padaryti karys. Jeigu jos atsisakytume – tai būtų žingsnis į priekį, tik nežinau, kaip tai būtų sutikta.

Bet gal tuomet mūsų prokurorai ir išsigando šio sunkaus, juodo įrodinėjimo darbo, todėl pasirinko BK 100 str.?

Čia kyla dar vienas klausimas: kas mums svarbiau Medininkų byloje – teisingumas ar politiškai teisingas nusikaltimų pavadinimas? Aš manau, svarbiausia, kad šį nusikaltimą darę asmenys neišvengtų teisingumo. O BK 100-asis straipsnis mus įgalina tai padaryti. Dar daugiau – nusikaltimai žmoniškumui 1945 m. Tarptautinio karinio (Niurnbergo) tribunolo įstatuose atsirado kaip priemonė išvengti karo nusikaltimų ribotumo. Sudarė galimybę patraukti atsakomybėn asmenis, kurie įvairiomis formaliomis dingstimis prisidengdami žudė arba organizavo milijonų žudymą. Kaip jau sakiau, tai nieko neturi bendro su „keturiais iš griovio“. Nusikaltimų žmoniškumui sudėtinės dalys, atskiriančios juos nuo „paprastų“ masinių nusikaltimų, tai pirmiausia valstybės politika – ne be kokia, o pasižyminti sistemingumu arba masiškumu (detalus nusikaltimų žmoniškumui sudėties aptarimas čia užimtų per daug laiko). Kad asmenis galėtume apkaltinti šiais nusikaltimais, užtenka įrodyti, kad buvo tam tikras valstybinės politikos kryptingumas. Taigi, užuot įrodinėję sudėtingus ryšius tarp Rygos OMONo ir kitų SSRS struktūrų, mums reikės įrodyti, kad Rygos OMONo žudikai buvo įrankis valstybės rankose, kad Medininkai – vienas iš niekšingos SSRS nusikalstamos politikos epizodų, turbūt žiauriausias iš ištisinės epizodų grandinės (nepamirškite – iki žudynių buvo gąsdinimai, grasinimai, vagonėlių deginimai, pastatų užgrobimai, tyčiojimaisi iš keliuose stabdomų žmonių, tai – taip pat šių nusikaltimų kontekstas ir epizodai). Tai taip pat nebus labai lengva. Tačiau nusikaltimai žmoniškumui yra pakankamai lanksti sąvoka, ji yra patogi kvalifikuoti tokias situacijas, kai formalūs pavaldumai neaiškūs arba tyčia suvelti. Taigi, pasirinkę nusikaltimus žmoniškumui mes sau iškeliame įmanomą, ir, svarbiausia, tarptautinėse institucijose apginamą tikslą. Aš suprantu, kad mes kiekvienas žinome, jog 1991 m. SSRS su Lietuva kariavo karą – purviną, niekšingą karą. Bet suprasti savyje arba vertinti situaciją morališkai ar visuomeniškai – neužtenka, tą reikės įrodyti galbūt olandui, o gal – ispanui ar graikui, reikės mėginti įrodyti, kad mūsų karas niekuo nesiskyrė, pvz., nuo Jugoslavijos karų. Ir dar reikės tai įrodyti remiantis teisės formalumais – gal kam skambės ir keistai, bet reikės įrodyti „teisinį karą“. Ir aš labai nuoširdžiai užjaučiu tą žmogų, kuriam reikės tai padaryti. Mano kukliu supratimu, įrodyti, kad SSRS vykdė nusikaltimus žmoniškumui tai niekuo ne prasčiau nei įrodyti, kad SSRS vykdė karo nusikaltimus.

Todėl, nors prof. V. Landsbergis kalba apie menamus „dangstytojus“ bei teikia prielaidą, kad „to kategoriškai nenorėjo Rusija“, galiu pasakyti tik tiek: Rusijai „karo nusikaltimai“ mano nagrinėjamu hipotetiniu tarptautiniu bylos nagrinėjimo atveju būtų fantastiška dovana. Jos teisininkams nieko nereikėtų daryti, tiesiog tingiai užmesti akį į vieną ar kitą tarptautinį dokumentą ar bylą, kai mūsiškiai turėtų lieti devynis prakaitus kad parengtų sunkiai įtikinamus argumentus įtikinti teisėjams, žinantiems Jugoslavijos karus ar kitus ginkluotus konfliktus, kuriuose ne omonininkai sušaudo muitininkus, o artilerija ir aviacija šluoja miestus nuo žemės. Žinoma, visa tai galima būtų daryti labai išdidžiai, su pasipiktinimu ir nuoskauda, kad „mus skriaudžia“ arba „rusai visus nuperka“, bet – pridėkime ranką prie širdies – mes tikrai norėtume, kad, pvz., koks nors nuteistas Medininkų žudikas Strasbūre galiausiai prisiteistų kompensaciją? Ką tada sakytume apie prokurorus, pasirinkusius tą politiškai priimtiną nusikaltimą, kurį įrodyti daug sunkiau nei galimą alternatyvą? Ar visgi mes norėtume, kad asmuo būtų nuteistas, o tarptautinėje arenoje mes ramiausiai galėtume pakloti ant stalų solidžius ir logiškus argumentus, net jeigu ten nebus „karo nusikaltimų“? Aš – už antrą atvejį. Todėl dar kartą pakartosiu, BK 100-ojo straipsnio pasirinkimas yra labai protingas sprendimas. Ir jau dabar matau susiraukusius menamus Kremliaus samdomų teisininkų veidus – jų lauks ne mažesnis darbas, nei mūsiškių, ir išsisukti galimybių daug nebus. Tad linkiu mūsų prokurorams ir teisėjams kuo didžiausios sėkmės šioje labai sudėtingoje ir be galo svarbioje byloje.

Autorius yra tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, Mykolo Romerio universiteto docentas

 

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *