Dovanotoji konstitucija

Jau senokai (2012 kovo mėn.) žurnale „Verslo klasė“ spausdintas mano straipsnis apie naująją Vengrijos, kuri kai kuriems Lietuvoje atrodo kaip siektinas opozicijos Europos Sąjungai pavyzdys, konstituciją. Lietuvai tokios konstitucijos nenorėčiau. Priežastys irgi pateiktos.

Justinas Žilinskas

DOVANOTOJI KONSTITUCIJA

Vengrija. Mano kartai ji asocijuojasi su TV serialu „Kapitonas Tenkešas“, jame narsusis vengrų kapitonas kaunasi su kvailais austrais. O gal – su Gezos Gardonyi storu nuotykiniu istoriniu romanu „Egero žvaigždės“ – ten vengrai kovoja su turkais.

Galiausiai – vengras Steponas Batoras, turbūt sėkmingiausiai valdęs Abiejų Tautų Respublikos karalius, kaip reikiant įkrėtęs Maskvai ir, žinoma, suteikęs privilegiją jėzuitams steigti Vilniuje universitetą. Apie 1956 m. įvykius ir Imre Nagy jau skaityta Sąjūdžio laikų jaunystėje, o apie tai, kad vengrai – ugrofinai, t. y. estų ir suomių giminės, tik nuklydę ten, kur moterys karštesnės tiesiogine prasme, susimąstyta gal dar vėliau.

Algirdo Patacko manymu, vengrai – tauta, panaši į lietuvius: narsi ir vyriška. Apie Lietuvos bendrybę su vengrais taip pat bylotų tai, jog ES užimame atitinkamai 1 ir 2 vietą pagal savižudybių skaičių, čia irgi dominuoja vyrai. Apie tautų panašumą A. Patackas pasakoja viename iš straipsnių, skirtų Vengrijai apginti. Mat ją užpuolė. Užpuolė ne bet kas, o tarptautinis žydrųjų kosmopolitų, tolerastų ir laisvųjų geležinkelininkų (t. y. – ES ir tarptautinio kapitalo) sąmokslas. Nes vengrai priėmė naują konstituciją ir joje įtvirtino krikščioniškas vertybes. Bet nors ES Vengriją puola, Vengrija yra jos dalis. Ir dar besitikinti labai rimtos finansinės paramos dėl kaip reikiant pabyrėjusios ekonomikos. Bet derybos dėl paramos kol kas sustabdytos. Tad kas nutiko Vengrijoje, kuo tokia ypatinga jos naujoji konstitucija?

Kaip turbūt supratote iš įžangos, aš gana skeptiškai žiūriu į Vengrijoje vykstančius pokyčius, bet šiame straipsnyje faktus stengsiuosi pateikti objektyviai, nors ir neslėpsiu jų subjektyvaus vertinimo.

Viktoras Orbanas ir „Fidesz“: sėkmės istorija

Naujoji Vengrijos konstitucija (tiksliau – konstitucinė reforma) neatsiejama nuo bendros politinės situacijos. Dabartiniai Vengrijos valdantieji – tai partija „Fidesz“ ir jos lyderis Viktoras Orbanas. Žiniasklaidoje jie vadinami centro dešinės konservatoriais, nors kadaise V. Orbanas politinę karjerą pradėjo kaip liberalas. 2010 m. rinkimuose į Vengrijos parlamentą „Fidesz“ gavo labai stiprų palaikymą ir dabar turi 2/3 parlamento narių daugumą (koalicija su krikščionių demokratų partija). Kas gi lėmė tokį ryškų „Fidesz“ šuolį? Ogi visiškas politinis ir moralinis buvusiųjų valdžioje Vengrijos kairiųjų, panašių į mūsų LKP->LDDP->LSDP, bankrotas. Skaitantieji spaudą turbūt dar atsimena, kaip 2006 m. tuometinis Vengrijos premjeras  Ferencas Gyurcsįny be skrupulų ir nevengdamas vulgarybių (nes nežinojo, kad yra įrašomas) partijos vidiniame susitikime prisipažino, kad melavo ir toliau meluos rinkėjams, kad papirkinės spaudą, ir panašiai. Ši kalba išprovokavo pasipiktinimą, neramumus, riaušes, o netrukus užgriuvo ir ekonominė krizė, tad galiausiai į valdžią atėjo „Fidesz“. Tačiau „Fidesz“ pergalė 2010 m. nebuvo pirmoji – dar 1998 m. „Fidesz“ ir Viktoras Orbanas buvo laimėję rinkimus. Jo premjeravimas tuomet truko ketverius metus, bet 2002 m. nusileista tiems patiems socialistams. Kito šanso laukta iki pat 2010 m. Nieko nuostabaus, kad turėdamas šitokią esminę paramą V. Orbanas gali imtis beveik kokių tik nori reformų. Nežiūrint sustiprėjusių opozicijos protestų, mėnesio senumo įvykiai aiškiai rodo, kad valdantieji užsitikrinę ir didelės dalies vengrų palaikymą. Juolab – net ir premjero priešininkai pripažįsta, kad jis dabartinėje Vengrijos politinėje scenoje neturi nė vieno lygiaverčio  konkurento.

Nuo „nacionalinės kooperacijos“ iki naujos konstitucijos

2010 m. rinkimus V. Orbanas ir „Fidesz“ iš karto pavadino „revoliucija prie balsadėžių“, ją noriai prilygindami 1956 m. sukilimui prieš SSRS ir kitiems istoriniams Vengrijos įvykiams (nuo kuklumo premjeras tikrai nemirs). Vienas iš pirmųjų nuskambėjusių „Fidesz“ sumanymų – „nacionalinės kooperacijos“ deklaracijos paskelbimas. Laikotarpis iki 2010 m. šioje deklaracijoje apibūdintas taip: „politiniai susitarimai po komunizmo žlugimo, vedę prie pažeidžiamumo vietoj laisvės, įsiskolinimo vietoj savarankiškumo, skurdo vietoj gerovės ir gilios dvasingumo, politinės ir ekonominės krizės vietoj vilties, optimizmo ir brolybės“. Na, ir, žinoma, prisiekiama, jog nuo šiol parlamento nariai įsipareigoja, kad viskas bus kitaip, bus kuriama „nacionalinės kooperacijos sistema“, atvira prisijungti kiekvienam vengrui, ji ves į pažadėtąjį rytojų, kad nuo šiol „bendros ateities atramos bus darbas, namai, šeima, sveikata ir tvarka“. Sakoma, kad šią deklaraciją liepta iškabinti kabinetuose visiems valstybėms tarnautojams ir įstaigoms.

Mesianistinės kalbos – neatsiejama politikos dalis. Vis dėlto toks bekompromisis pasiskelbimas gelbėtojais norom nenorom kelia ir klausimų – ar tikrai Vengrijoje viskas buvo taip blogai, kaip nupiešta šioje deklaracijoje? Taip – kaip ir visos posovietinės valstybės Vengrija turėjo problemų. Teigiama, jog ten sėkmingai veikė mums taip pažįstama biurslo sistema, oligarchinės struktūros. Korupcijos suvokimo indekse Vengrija yra truputį žemiau už Lietuvą, minėtas ekspremjeras F. Gyurcsįny už korupcinius ryšius pravardžiuotas „vidutinės grandies „Gazprom“ vadybininku“. Žlugus komunizmui, visuomenės tradicionalistus užgriuvo ir visa išlaisvėjusių papročių našta (nors austrovengrišku laisvumu Vengrija garsėjo net ir sovietmečiu), taip pat nusivylimas „laukiniu kapitalizmu“. Kai kam pasipiktinimą kėlė ir agresyvios užsienio investicijos, į paviršių vis išlįsdavo istorinės nuoskaudos (apie jas dar kalbėsim). Ir vis dėlto vadinti Vengrijos posovietinį laikotarpį katastrofa yra tas pats, kaip ir Lietuvos kelią taip apšaukti. Beje, NATO nare Vengrija tapo keleriais metais anksčiau nei Lietuva.

Bet sugrįžkime prie konstitucinės reformos. Visą posovietinį laikotarpį Vengrija gyveno pagal dar 1949 m. konstituciją. Žinoma, 2010 metais šioje konstitucijoje iš 1949 m. dvasios liko tik pradinio šaltinio paminėjimas. Turinys buvo pakeistas jau 1989 m., iš karto, kai subyrėjo sovietinis režimas, ir toliau keičiamas, taip pat ir „Fidesz“ pirmojo valdymo metu. Bet vis dėlto – po 2010 m. „Fidesz“ nusprendė, kad naujai Vengrijai būtinai reikia naujos konstitucijos, ir ją pažadėjo parengti per metus. Kaip tarė, taip ir padarė. Atėjus į valdžią 2010 balandį, 2010 birželį jau sudarytas konstitucijos rengimo komitetas, jame atstovautos visos parlamentinės partijos, bet netrukus opozicija pasitraukė. 2011 m. vasarį sukurtas „nacionalinių konsultacijų komitetas“, skirtas aptarti konstitucijos projektui su tauta. Vox populi išklausymo tikslu išplatintos anketos, jų su atsakymais atgal gauta apie 900 tūkst., taigi, pasisakė apie dešimtadalį Vengrijos gyventojų. Tačiau tose anketose – vos 12 klausimų. Galiausiai 2011 m. balandžio 18 d. Vengrijos parlamentas „Fidesz“ ir jų koalicijos partnerių krikščionių demokratų balsais konstituciją priėmė (prieš pasisakė kraštutinės dešinės partija „Jobbik“, o kairieji galiausiai boikotavo balsavimą), balandžio 25 d. ji buvo pasirašyta ir Vengrijos prezidento paskelbta.

Metai konstitucijai parengti ir priimti – daug ar mažai? Priklauso nuo aplinkybių. Lietuva savo Konstituciją taip pat rengė apie metus, JAV svarbiausias dokumentas buvo parengtas per pusę metų. Tačiau minėtos ir Lietuvos, ir JAV konstitucijos parengtos sudėtingiausiomis sąlygomis.  Lietuva buvo tik ką atkūrusi Nepriklausomybę ir norėjo ją kuo greičiau įtvirtinti, JAV rengė konstituciją besitęsiančio išsivadavimo karo sąlygomis. O kur skubėjo Vengrija, kas jai grėsė? Juk pirmojo V. Orbano premjeravimo laikais kuo puikiausiai gyventa su senąja adaptuota konstitucija. Taigi atrodo, kad pakeisti reikėjo ne tik dėl to, kad Vengrija pasuktų „tiesos keliu“, bet ir dėl to, kad Vengrija iš to kelio, į kurį veda V. Orbanas, neiškryptų. Ir pakeisti greitai, kad „Fidesz“ nespėtų iššvaistyti rinkėjų simpatijų. Daug ką nustebino, kad naujoji Vengrijos konstitucija buvo priimta parlamente, o ne referendumu (nors tokią tvarką numatė ir iki tol galiojusi konstitucija). Argumentai – „revoliucija prie balsadėžių“ – suteikė jiems tokią teisę ir ja be skrupulų pasinaudota. Beje, opozicija irgi gavo tarptautinės kritikos už tai, kad, užuot bent kaip nors bandžiusi paveikti „Fidesz“ buldozerį, išdidžiai nusišalino.

Konstituciją pavarčius

Kas kalbėta apie šią konstituciją? Dešiniųjų ir tradicionalistų požiūrį reiškiantys autoriai džiaugėsi, kad ji įtvirtina svarbiausias vertybes: šeimą tik vyro ir moters santuokos pagrindu, krikščioniškas Vengrijos šaknis, žmogaus vaisiaus apsaugą nuo pat užuomazgos stadijos ir pan. O kritikai ten išvydo keičiamą valstybės pavadinimą, kuriame atsisakoma žodžio „respublika“, teritorinių pretenzijų kaimynams, o labiausiai – valdžios šakų atskyrimo principo laužymą ir valdžios koncentravimą.

Atsivertus konstituciją pirmiausia krenta į akis didinga preambulė. Ji nėra norminė dalis, tai – tikslai, siekiai, kita vertus, akcentuojama, jog konstitucija bus aiškinama pagal preambulę. Būtent ten ir pabrėžiamas krikščionybės vaidmuo (tačiau pačioje konstitucijoje religijos klausimų reguliavimas yra sekuliarinis), visos vengrų tautos vienybės siekis, ypatinga šeimos vertybė. Visa tai, priklausomai nuo žmogaus pažiūrų, priimtina arba ne. Įdomūs teiginiai, jog individualios laisvės ir teisės gali būti realizuojamos tik kolektyviai (o jeigu aš noriu realizuoti asmeniškai, kas tada?). Gana neįprasta konstitucijos preambulėje rasti nuostatą, kad Vengrija nepripažįsta senaties terminų nusikaltimams, padarytiems nacionalsocialistinės ar komunistinės diktatūros metais (paprastai tokie dalykai konstitucijose nerašomi), kalbama apie kažkokią Vengrijos „istorinę konstituciją“ (Lietuvos Konstitucinio Teismo kritikai čia galėtų iš karto prisiminti prof. Egidijaus Kūrio paleistą metaforą „konstitucijos dvasia“, pašaipose išvirtusią į „konstitucines dvasias“). Keistai atrodo ir skelbimas, kad 1949 m. konstitucija yra tironiška ir negaliojanti, net nepatikslinta, ar kalbama apie komunistinio laikotarpio originalą, ar iki pat 2012 m. galiojusią konstituciją, kurios pagrindu priimta šioji. Ir skamba bendra gaida – štai tik dabar Vengrija pradeda lipti iš duobės, prasidės naujas atgimimas.

Bet būtent konkretūs straipsniai, formuluojantys konstitucines normas, yra dokumento svarbiausioji dalis. Jų daug, visų aptarti nėra net vilties (konstitucija – 36 puslapių), tad subjektyviai išsirinksiu tai, kas man pasirodė svarbu. Taip, čia vyraus kritinis tonas – ir visai ne dėl „tradicinių vertybių“, o dėl to, kad susidaro įspūdis, jog konstitucija sukuriami tokie mechanizmai, kad diskusijos apie vertybes pasibaigtų neprasidėjusios.

Tiesiog skaitant konstituciją, ji neatrodo kažkokia ypatinga ar radikali. Taupios formuluotės, principiniai teiginiai, daugiau mažiau perkeltos ES pagrindinių teisių chartijos nuostatos, lyg ir viskas įprasta – na, gal viena kita keistenybė (pvz., valstybės įsipareigojimas rūpintis „deramu būstu“). Tačiau skaitant neapleidžia įspūdis, kad daug kas sąmoningai paliekama už kadro. Pirmiausia, yra pojūtis, jog ši konstitucija kildinama ne iš tautos, o nuleidžiama tautai pagal tikriausias „apšviestojo absoliutizmo“ tradicijas. Pavyzdžiui, tik taip galiu apibūdinti konstitucijoje įtvirtintą referendumo reguliavimą.

Manau, sutiksite, referendumas – tai demokratijos karūna. Referendumo gali nemėgti, gali manyti, kad tauta kaip masė – kvaila, o lyderiai protingi, bet demokratija be referendumo – šluba. Jau ir Lietuvoje man nepatinka, kad referendumų galimybė ribota, bet pažvelgus, kaip nuspręsta Vengrijoje…

8 straipsnyje, skirtame referendumui, iš pradžių viskas atrodo neblogai: 100 tūkstančių piliečių gali išreikšti referendumo iniciatyvą, 200 tūkstančių inicijuojamas referendumas yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad Vengrijoje gyvena 10 mln., skaičiai gana nedideli. Dar daugiau – galiojančio ir sėkmingo referendumo rezultatai yra privalomi parlamentui, o referendumu galima spręsti parlamento kompetencijai priklausančius klausimus! Bet štai surašyta, ko negalima referendumu spręsti. O negalima: keisti konstitucijos; keisti organinių įstatymų, kurie reguliuoja parlamento narių rinkimą, savivaldos organų ir merų rinkimą ir kt.; spręsti dėl parlamento ar savivaldos institucijų paleidimo; negalima spręsti dėl biudžeto; dėl tarptautinių sutarčių ir pan. Pasitrynęs akis supranti, kad tokiu reguliavimu referendumai nukišami kažkur į gyvenimo smulkmenų palėpę. Tauta darbą padarė – tauta penkerius metus turi atsiduoti išrinktiems.

Konstitucija „išsprendė“ ir konfliktą [info1], įvykusį tarp „Fidesz“ ir Vengrijos Konstitucinio teismo. Ja iš Konstitucinio teismo atimta teisė spręsti dėl biudžeto ir mokesčių klausimų konstitucingumo, jeigu dėl jų tiesiogiai nebuvo pažeistos kai kurios žmogaus teisės. Apskritai, finansiniuose klausimuose kompetencija siaurinama net ir parlamentui – specialiai biudžetui tvarkyti sukuriama „Biudžeto taryba“, jos išankstinis pritarimas būtinas parlamentui, turinčiam priimti biudžetą. O šios institucijos negebėjimas priimti biudžetą yra pagrindas parlamentą paleisti. Vengrijos piliečiai taip pat neteko galimybės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą (o pas mus diskutuojama dėl tokios galimybės įvedimo). Formalus pagrindas – kad teismui sumažėtų krūvis. Tačiau bendrame reformos kontekste tai darniai prisideda prie piliečių vaidmens valstybėje mažinimo.

[info1: Šiuos ribojimus Vengrijos Konstituciniam Teismui valdantieji sukūrė, kai antikonstituciniu buvo pripažintas įstatymas, numatęs 98 procentų dydžio mokestį išeitinėms kompensacijoms, kai „Fidesz“ prireikė apvalyti ankstesnių valdančiųjų patikėtinių nutūptas valstybės institucijas].

Vengrijos kaimynai iš karto sunerimo dėl konstitucijos straipsnio D. Ten skelbiama, kad Vengrija prisiima atsakomybę už vengrus, gyvenančius už jos sienų, kad ji rems ir skatins vengrų bendruomenes, padės jiems išlaikyti tautinę tapatybę ir skatins bendradarbiavimą su Vengrija. Suformuluota tarsi ir korektiškai, tačiau štai kokiame kontekste ši norma veiks. Mums gali net gali atrodyti keista, bet Vengrija taip pat turi savo poimperinį sindromą. Jo šaknys siekia XX a. katastrofas [info2].

[info2: XX a. Vengrijai abu kartus „pasisekė“ pasirinkti pralaimėjusią pusę. Pirmajame pasauliniame kare Vengrija, būdama Habsburgų imperijos dalis, turėjo atkentėti visą Antantės rūstį – 1920 m. Trianono sutartimi kai kurios buvusios Vengrijos karalystės teritorijos padalintos naujiems kaimynams – čekoslovakams (dabar – slovakams), rumunams, serbams ir pan., uždėtos ir sunkios reparacijos. Antrojo pasaulinio karo metu Vengrija nuėjo su nacistine Vokietija, ir, pasinaudodama patrono galybe, trumpam atsiėmė kai kurias teritorijas. Bet naciams pralaimėjus, teko ir vėl likti prie 1920 m. geldos.]

Ir dabar apie 3 milijonus vengrų gyvena Vengrijos pasieniais. Įtampos ten užtenka. Neseniai Vengrija pradėjo gretimų valstybių etninių vengrų „pasportizaciją“ – t. y. pilietybės suteikimą (suteikia ne kokią „vengro kortą“, o pilietybę). Ir nors V. Orbano gynėjai tikina, kad konstitucijos norma neturi ekstrateritorinio galiojimo, apie „atsakomybės prisiėmimą“ pamėginkite paaiškinti kaimynams. Beje, kalbama, jog kitas žingsnis vienyti tautą – teisės balsuoti nacionaliniuose rinkimuose suteikimas kitų valstybių vengrams (kiek suprantu – net jeigu šie nėra Vengrijos piliečiai). Gal Lietuvoje kas ir rastų tokio „tautos vienijimo“ pranašumų, kol panašaus įkvėpimo nepasisemtų ir kuris nors Lietuvos kaimynas.

Skaitydamas konstituciją kartais pagalvoji, kad Vengrijos piliečiai, matyt, yra nesupratingi ir auklėtini. Jau nuo preambulės konstitucija kalba ne apie įprastines teises ir laisves, o apie laisves ir atsakomybes. Pavyzdžiui, šeimos institutas dar labiau sutvirtintas ne tik pareiga tėvams išlaikyti nepilnamečius vaikus, bet ir konstitucine pareiga vaikams išlaikyti nusenusius tėvus. Kitas pavyzdys – nuosavybės turėjimas sukelia socialinę atsakomybę. Arba nuostata, jog kiekvienas privalo prisidėti prie bendruomenės turtėjimo per savo darbą. Ką tai reiškia – nedetalizuota. Kai kurios laisvės tikrai labai įdomios. Man patiko įtvirtinta mokslinių tyrimų laisvė ir nuostata, kad valstybė negali spręsti dėl mokslinės tiesos, konstitucija įtvirtina ir universitetų autonomiją. Tačiau kitoje vietoje radau, kad universitetų rektorius ir (!!!) universitetų profesorius skirs valstybės prezidentas – politinis pareigūnas.

ES pretenzijos ir valdžios vertikalė

Bet vis dėlto – turbūt ne vieną domina, dėl ko prie Vengrijos prikibo ES? Ne, ne dėl šeimos sąvokos, dėl vaisiaus apsaugos ar krikščionybės, kad ir kaip kai kam to norėtųsi. Kai su pažįstamais vengrais šnekėjausi apie jų naująjį pagrindinį įstatymą, man sakė taip: „Pati konstitucija – nieko ypatingo, blogiau, kas eina iš paskos.“ O iš paskos eina vadinamieji organiniai įstatymai (angl. „cardinal laws“), t. y. įstatymai, kuriems priimti reikalinga 2/3 parlamento narių balsų (taip pat, kaip ir konstitucijai) ir kurie reguliuoja pačius įvairiausius konstitucinius klausimus. Konstitucija daugiau kaip 50 kartų nukreipia į organinius įstatymus. Taigi, faktiškai konstitucija dar oi kaip išsiplečia. Tai ir yra tas taip lengvai nepamatomas reformos šleifas, kuris kelia daugiausia rūpesčių. Kritikai teigia, kad būtent remdamasis organiniais įstatymais, kurie keičia įvairiausių valstybės institucijų kompetencijas, jų vadovybių išrinkimo principus ir sudėtį, V. Orbanas sodina į valdžią saviškius labai ilgiems terminams. Kuriama tokia sistema, kad „Fidesz“ lojalistų bus tiesiog neįmanoma iškrapštyti, statoma valdžios vertikalė. Geras pavyzdys – teisėjų korpuso reforma. Nustatyta, jog nuo šiol teisėjai privalo išeiti į pensiją nuo 62 metų, ankstesnė riba – 70 metų. Tai reiškia pensijas 200 teisėjų ir daugumai teismų pirmininkų. Jų vietas užims nauji ir progresyvūs teisėjai. Kieno jie bus šalininkai – abejonių nedaug. Taip pat steigiama nauja teismų priežiūros institucija, ji spręs ne tik, kur kuris teisėjas dirbs, bet net ir leis parinkti teisėjus konkrečioms byloms (paprastai tai daro teismų pirmininkai). Dviejų trečdalių superdauguma, leidžianti tokį abejotiną reguliavimą pakeisti, – sunkiai įveikiamas barjeras. O tokios parlamentinės daugumos reikės bet kokiam rimtesniam pakeitimui – net referendumas nepadės. Taigi, būtent susirūpinusi dėl duomenų apsaugos agentūros, teismų sistemos ir centrinio banko valdymo, kuriame politinė valdžia nori turėti per daug įtakos, leidžiančios abejoti tokių institucijų nepriklausomumu, sureagavo Europos Sąjunga. Vos dėl trijų dalykų.

V. Orbanas derėtis į ES išvyko nelyg į mirtiną kovą. Ir pristatė visa tai savo tautai kaip mūšį dėl konstitucijos (kaip nušvietė ir mūsų radikalesni ir nuosaikesni dešinieji, išreiškę jam palaikymą), dar pakvietęs ir į pa(si)laikymo mitingus namuose. Tiesa, Briuselyje karingas tonas tuoj nunyko, prabilta apie kompromisus ir, paskutinėmis žiniomis, jie bus daromi (ir buvo padaryti – past.). Bet kad rėmėjai nepamirštų, su kokiu baisiu priešu turi reikalą, taip pat, matyt, neatkreiptų dėmesio į tikrąsias ES pretenzijų priežastis, V. Orbanas vos prieš keletą dienų (kai šis straipsnis buvo rašomas) paskelbė naują žinią: egzistavo Vengrijos saugumui grėsęs sąmokslas jį pašalinti iš premjero posto, prie to prisidėjo užsienio diplomatai ir tarptautinė žiniasklaida, neigiamai nušviesdama premjero veiklą. Tačiau sąmokslas sėkmingai įveiktas! Čia norom nenorom prisimeni kitą valstybės vadovą – pulkininką priešingame pasaulio gale, nuolat pasakojantį apie jį siekiančius nuversti sąmokslininkus, tik, skirtingai nuo V. Orbano, jis – kairysis.

Metas apibendrinti. Naujoji Vengrijos konstitucija kaip dokumentas palieka savotišką įspūdį, nors jis nėra neigiamas, kol tiesiog skaitai tekstą. Tačiau kitaip imi vertinti  aiškindamasis, kas dedasi šalia konstitucinės reformos. Ir labiausiai man, kaip demokratui, nepatinka štai kas: pagrindinė demokratijos taisyklė – galimybė pasikeisti valdžiai pagal rinkėjų nuomonę. Demokratinių pažiūrų vadovas turi suprasti, kad jis atėjo laikinai, tol, kol jo reikės visuomenei. Jeigu demokratiškai išrinktas asmuo ar partija klojasi pagrindus, kad išsilaikytų valdžioje, bent netiesiogiai, po nepalankaus rinkėjų nuosprendžio – tai jau nėra demokratija. Rengdamasis šiam straipsniui aš nuoširdžiai norėjau rasti kuo daugiau įvairių, taip pat ir teigiamų ar bent neutralių nuomonių apie Vengrijos konstitucinę reformą ir jos variklį – V. Orbaną ir partiją „Fidesz“. Deja, vyrauja negatyvus tonas. Išvados gali būti dvi: arba prieš V. Orbaną visi susimokė, arba V. Orbanas daug ką daro netinkamai.

 

 

Įrašas paskelbtas temoje Istorija, Teisė, Visuomenė ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *