Dangusgriūva!

…arba Iano Flemingo Džeimsas Bondas 007 filme „SKYFALL“

Nesuprantu, nesuprantu mūsų kino platintojų, kai imasi pervardinti filmus. Nežinau, kas tai daro ir kodėl, bet bent jau su Bondianos filmų pavadinimais antrą kartą prašauna pro šalį. Oficialiai lietuviškai kinuose šis filmas vadinasi “007 operacija Skyfall”. Nors matę filmą puikiai žino, kad Skyfall (tariasi „Skaifol“) – tai visai ne operacijos pavadinimas. Tačiau dėl visa ko užmečiau akį į internetus – gal ten rasiu atsakymą? Ir ką jūs manote? Ogi Rusijoje filmas vadinasi “007 koordinatės: Skyfall”. Tad iš motinos Rusijos glėbio įkvėpimo semiasi ne tik Darbo partijos balsų pirkliai, bet ir kino platintojai! Tik rusų pavadinimas gerokai logiškesnis siejant su filmo siužetu, o dėl mūsiškių… Gėda ir tiek. Prašauta pro šalį, kaip ir su „Pasveikink mirtį kitą dieną“, kaip ir verčiant „komandorą“ kaip „pareigūną“…

Bet tai ir viskas blogo, ką ruošiuosi pasakyti apie šį filmą. Nes visa kita – džiugina jausmus, protą ir seno Bondianos gerbėjo širdį. Savo begalinę meilę šiam reikalui esu išsakęs rašinyje „Pasakos niekada nemiršta“ (serija 1 ir serija 2). Tiesa, jis jau senokas – tuo metu laukėm „Paguodos kvanto“ premjeros, trečias rašinys irgi netrukus pasirodys viename prestižiniame itin geros tipografijos žurnale su kiškučiais 🙂

Prisipažinsiu – po kiek nuvylusio „Paguodos kvanto“ buvo šiek tiek abejonių, kaip gi čia toliau seksis „atnaujintai“ Bondo versijai. Juk D. Craig‘o agentas istoriją pradėjo nuo nulio, „Kazino „Rojal“ jis tik gauna teisę į „00“ statusą, „Paguodos kvante“ bando jį įtvirinti, o trečiajame turėtų galutinai įtikinti – taip, čia jis. Nepakeičiamas, nenugalimas Bondas, Džeimsas Bondas. Ir kai pasipylė teigiamos apžvalgos, titulai „geriausias Bondo filmas“, nenorėjau iš karto tuo patikėti: ko nepadarysi dėl reklamos ar „produkto siūlymo“. Tačiau kai dvi su viršum valandos prasėdėjau net negalvodamas žvilgtelėti į laikrodį, sakau tvirtai ir aiškiai: „Kazino „Rojal“ sėkmė pakartota, pažadas ištęsėtas. Perkrovimo sukrėsta Bondiana atgimė sutvirtėjusi – ant herojaus smokingo užtėkšta žvyro, bet šiems laikams tokio didvyrio ir reikia. Tad garsiausias pasaulio serialas toliau gali tęstis drąsiai.

Gal tuo nereikėtų stebėtis – juk filmą režisavo pats Sam‘as Mendesas, „Amerikos grožybių“ autorius. Ir – matosi – Bondianą jis išmano, ja džiaugiasi, ją gerbia. Vien už scenelę su katapultavimo mygtuku ant bėgių rankenos galima ploti atsistojus! Filmas nuosekliai ir, svarbiausia, be jokio dirbtinumo D. Craigo Bondą po klajonių metų grąžina ten – į klasiką, tik purvinesnę ir realistiškesnę. „Kazino „Rojal“ Bondas pažeidžiamas, mylintis ir žmogiškas, „Paguodos kvante“ – viską užmiršęs dėl keršto, o „Skyfall“ –  jau šaltas, dalykiškas, mirtinai ironiškas ir suprantantis, kad gyvens pareigai. Ir daugiau nemylės. Filmas gan tamsių tonų: bet humoro šiek tiek atsiranda, nemažai – kontekstinio (suprantamo „bondininkams“), ir nors veiksmo scenos gniaužia kvapą, bet jos neužgožia siužeto. Grįžta senieji veikėjai naujais amplua,  pirmiausia – visiškai kitoks Q, ir grįžta netgi Aston Martin DB5! O ką jau kalbėti apie pačią finalinę sceną, bet jos interjerinius akcentus vėlgi supras tik žinovai…

Beje, apie siužetą. Žiūrint į filmą apie Bondą reikia turėti galvoje: šie filmai yra ne veiksmo filmai, ne detektyvai, ne dramos ir ne trileriai. Tai yra Bondiana: reiškinys su savo dėsniais, savo struktūra ir savo ypatybėmis. Todėl nesistebėkite, jeigu jums kas nors pasakos, kad siužetas – nuspėjamas (beje, man visko nuspėti nepavyko), o herojaus psichologinis portretas – neįtikinamas. Norite psichologinių portretų ir dramų – žiūrėkite I. Bergmaną ir F. Fellini, norite „mindfuck“ – žiūrėkite „Memento“, norite veiksmo – „Bad Boys“, norite detektyvo – „Los Andželas slaptai“. O Bondianos filmai yra modernios pasakos: čia herojus yra herojus, o blogietis yra blogietis, ir čia herojui reikia nugalėti blogietį (pakeliui dar nugalint jo padėjėją, pamylint dvi-tris moteris, pašaudant iš trijų – dešimt ginklų ir pavairuojant porą – trejetą superautomobilių). Beje, prisikėlimo iš mirusių motyvas kaip įvykio, pakeičiančio žmogų, jau net ne pasakų, o pirmykštės bendruomenės ritualų ir religijos tema! Čia jūsų nesistengs apgauti, čia ilgainiui taps daug kas pažįstama, ir atsikartos taip pat, bet vis kitaip: kova tarp kokių gyvūnų žmogėdrų, lenktynės gatvėmis, lošimas, paslaptinga blogiečio buveinė… Čia tokios žaidimo taisyklės. Nepatinka? Vadinasi, jūsų smėlio dėžė kitame kieme.

Taigi, filmas man labai patiko. Labai įdomu yra tai, kad naujasis „perkrovimas“ suteikė Bondui iki šiol nebūtą perspektyvą: anksčiau jis buvo herojus iš niekur, dabar mes jau žinome ir šiek tiek jo istorijos. D. Craig‘as, nors ir labai nenori likti vien Bondu, bet, bijau, kad to neišvengs – jo kuriamas veikėjas tiesiog puikus, nereikia dūsauti dėl jokių Connery, Moore‘ų ar Brosnanų, jų laikas kitas. Man buvo žiauriai liūdna, kad vienas iš mėgstamiausių post-šaltojo karo Bondianos veikėjų palieka sceną. Nesakysiu, kuris, bet gaila labai – tas personažas buvo nepakartojamas. Na, ir blogietis Silva, vaidinamas Javier Bardemo – su visais tikrųjų Bondo blogiečių bruožais: maniakiškas, šiurpus ir tikrai blogas, nors šįsyk – ne visai todėl, kad blogis – jo prigimtis. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai peržaista „Auksinės akies“ mintis, bet dar vieno ciklo uždarymas – suveikia, nors ašarą brauk. Bendrai – veikia viskas: nuo įvadinės scenos, nuo „larger than life“ Adele tematinės dainos ir labai gražios titrų sekos iki pat pakankamai netikėto finalinio išrišimo. Na, nebent blogiečio gražuolė truputėlį nesuveikė: labai jau ten greitai viskas prasidėjo ir pasibaigė. Užtat kokia barzdos skutimo scena – kas sakė, kad erotikai būtina nuogybė?! Labai neaišku, kas išaugs iš naujojo Q, kol kas jis šiek tiek bebruožis, bet viskas prieš akis. Pakeistas ir kompozitorius – nebe Davidas Arnoldas, o senas Samo Mendeso bendradarbis Thomas Newman’as. Ir naujajame takelyje man truputį klasikinės Bondianos trūko – nors garsiosios keturios natos naudotos išsamiai.

Liūdna tik viena – vėl dabar laukti keletą metų, kol Džeimsas Bondas sugrįš. Bet jis žadėjo sugrįžti, o jo žodis – tai tikra garantija.