Džiaugsmas dėl proto

Verslo klasė, 2013 m. vasaris. Nuotraukos V. Ivanovo

Pirmadienio vakaras. Savaitės pradžia, keikiama ir ironizuojama visais įmanomais būdais. Kas tokį vakarą norėtų eiti į kavinę ar barą? Bet, tarkime, norite nueiti, išsirenkate kokį didesnį. Ką ten matote? Opa, sausakimša!

Užsėstas kiekvienas staliukas. Ir ne pavienių vakarotojų ar porelių, o kompanijų. Margų: išvysi abiejų lyčių žmonių nuo šešiolikos iki šešiasdešimties, bus akiniuotų, barzdotų, kostiumuotų, megztiniuotų, matytų per televizorių ir nematytų niekur. „American power – 6 taškai, Trys po šimtą – 8 taškai, Kajuk kibilduk – 4 taškai, Vulgarusis didžkukulis – 9 taškai, Krokodilai Nemune – 10!“ – kažkas į mikrofoną skaito nežinia ką reiškiančius burtažodžius ir skaičius. „Antras turas, pirmas klausimas: „Šis Lietuvos miestas taip patiko Rusijos carui Aleksandrui I, kad jį pavadino Novoaleksandrovsku. Dabar jis žinomas dėl astronominio kūno su porakanopių būrio žinduolių atauga. Koks tai miestas?“ (Nežinote? Ir nesakysiu, panaudosiu per „Protų kovas“.)

Antradienis, ketvirtadienis? Padėtis nesikeičia – tai vienas, tai kitas baras nusėstas suneštomis iš papildomų patalpų visomis kėdėmis. Klausimai, karštos diskusijos, skaičiavimai, plojimai ir šūksniai, nusivylimo grimasos. Padavėjai tik spėja suktis, bokalai keičia bokalus. O kitą dieną feisbuko grupėse užverda diskusijos – ir Azijos dydžiai neaiškūs, ir cheminiai elementai ne taip jungiasi.

Netikiu, kad nežinote, apie ką kalbu. Taip – tai protų kovos, protų mūšiai, intelekto kovos, žinovų laikas, žynių lygos ir dar aibė pavadinimų, apibūdinančių tą patį reiškinį: baro viktorinas. Reiškinį, kuris netikėtai, net per krizę, kai daugelis spaudėme litą prie lito, nusirito per Vilniaus ir visos Lietuvos barus. Kas nutiko? Kodėl staiga garbūs verslininkai, klerkai, studenčiokai, tarnautojai, pareigūnai, mokslininkai ir dar beveik visi įmanomi visuomenės sluoksniai plūstelėjo žaisti, matuotis intelektą, žinias? Ką, televizorius neberodo, kompiuteriai sugedo, žmonos pabėgo? O kadangi ir pats priklausau tai neįprastų barų lankytojų gaujai, nusprendžiau pasiaiškinti, kas gi čia nutiko, kad Lietuva ėmė džiaugtis protu.

Pradžia

Pats į šį reikalą įsivėliau prieš kokius ketverius metus (nors su fantastais „protmūšį“ lošdavome kiekviena įmanoma proga). Ir, pasirodo, pataikiau ne bet kur, o į inkunabulą (lot. lopšys, vystyklai). Kadangi visi sutinka, kad „virusas“ išplito iš nedidelio baro senamiestyje „(M)isterija“ (tuomet – „Mano alibi“), kur vertėja Ina Rosenaitė nusprendė pabandyti įvesti Jungtinėje Karalystėje ir kitose Vakarų valstybėse populiarų laisvalaikio būdą – „pub quiz“ (aš tai vadinsiu „barų viktorina“). Sėdi bare, gurkšnoji alų, atsakinėji į klausimus. Ina dar 1997 metais žaidė su Lietuvoje gyvenančiais užsieniečiais, ieškančiais, kaip įdomiau prastumti vakarus bare „Prie Parlamento“, tačiau turėjo prabėgti dar nemažai laiko, kad ateitų mintis tai pasiūlyti ir lietuviškai publikai. Kaip pasakoja Ina, iš pradžių barai į naujos idėjos skleidėją žvelgė kaip į nesusipratėlę: na, koks baro lankytojas norės atsakinėti į kažkokius klausimus? Bet kai draugė įkūrė savo barą, Ina nusprendė pabandyti žaidimą bent jau su saviškiais. Pirmieji žaidimai, anot įkūrėjos, išpopuliarėjo žaibiškai, jau po poros savaičių norintieji nebetilpo ir buvo pasirengę sėdėti keliais aukštais. Teko pradėti registruoti, žaisti nebe vieną dieną, galiausiai baras įvedė ir žaidimo mokestį, bet ir tai neatbaidė norinčiųjų. Į plačiąją visuomenę žaidimą išnešė jų startas „prestižiniam“ „Grand Casino World“, kur prisijungė Tomas Tracevskis, ir idėja nusirito kaip sniego kamuolys.

Ina Rosenaitė. Pirmoji „Protų kovų“ organizatorė

Per porą metų viktorinos įsiveržė vos ne į kiekvieną barą. Dabar žaidžiama ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, ir rusiškai. Yra ir bendro pobūdžio, ir teminių žaidimų (pvz., futbolo viktorina), yra žaidimų suaugusiesiems ir žaidimų vaikams (viliodamos klientus juos organizuoja net vaikiškų drabužių parduotuvės). Istorikas ir sporto komentatorius Robertas Petrauskas įsuko ištisą „Protų kovų“ čempionatą, buriantį per šimtą komandų, žaidžiančių tą pačią savaitės dieną ir tą pačią valandą visoje Lietuvoje.

Ratas apsisuko

Ir vis dėlto intelekto žaidimų tradicija neatsirado iš nebūties. Viktorina visada buvo mėgstama televizijos pramogų forma. Sovietmečiu laida „Što? Gde? Kogda?“ (rus. „Kas? Kur? Kada?“) buvo viena žiūrimiausių, populiariausių laidų ir tapo net folkloro dalimi, kaip ir iš jos išaugęs „Breinring“, Lietuvos televizija paskutiniame priklausomybės dešimtmetyje kūrė komandinę viktoriną „10X10“. Viena smagi istorija: klausimą šiai viktorinai pateikusi dalyvė pasakojo, kad prieš laidą ji gavo instruktažą: šiukštu nesakyti „Lietuva“, o tik LTSR arba Lietuvos TėeSeR, o klausimas buvo apie žodžių dažnumą, tad kai viena komanda pasiūlė variantą „tarybinė liaudis“, laidos montažo režisieriai epizodą ryžtingai iškirpo, nes komandos nevaldomai sukikeno.

Nepriklausomybės metais sukosi mažesnio užtaiso viktorinos: ar dar kas pamena televizijos žaidimą „Tam davė, o…“, kurį užgožė genialiai paprastas, bet azartiškas „Taip ir Ne“? Kiek juokingą „Skrydį į Eridaną“ ar teminę „Moki žodį – žinai kelią“? O kur dar „Šeši nuliai – milijonas“, licencinės „Kas laimės milijoną“ klonas. Tačiau jos visos turėjo didelį trūkumą: norėdamas žaisti turėjai žaidimą surengti pats arba mėginti patekti į televiziją (o ten, kaip žinome nuo Karlsono laikų, ne kiekvienas gali įlįsti).

Bet vienu metu visos viktorinos dingo. Eterį užgrobė didėjančio kvailumo realybės šou, protu nesuvokiama krivickinė publicistika ir panašūs „produktai“, pašvinkstantys dar iki eterio. Kur dėtis intelektualesnių pramogų mėgėjams? Pašvęstieji žinojo, kad Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete (GMF) vyksta „Protmūšis“ – galingas, sunkus komandinis žaidimas, pradėtas 1997 metais, įsibėgėjęs 2003-iaisiais, kurio vienas iš pagrindinių įkvėpėjų ir teisėjų buvo Gamtos mokslų fakulteto dėstytojas Kastytis Beitas. GMF „Protmūšis“ – turbūt rimčiausia klausimų sudėtingumu iš viktorinų. Bet kai viena po kitos ėmė dygti barų viktorinos, intelekto konkursai grįžo ir į televiziją: LRT pradėjo rodyti „Tūkstantmečio vaikus“ ir „Lyderius“, kitos televizijos bandė rengti savus „Protų mūšio“ variantus, visko vainiku tapo pirmąjį sezoną praėjusiais metais šiaip ne taip išgyvenusi lietuviškoji „Kas? Kur? Kada?“ versija. Jos „krupjė“ tapo tas pats Robertas Petrauskas, įsukęs Lietuvos „Protų kovų“ čempionatą, – „žinovų klubą“ sudarė žmonės, pasižymėję barų viktorinų komandose.

Robertas Petrauskas įsuko visą „Protų kovų“ Lietuvos čempionatą

Kodėl?

Taigi kodėl žmonės taip mėgsta šias viktorinas? Juk tai nėra toks jau pigus malonumas. Paskaičiuokime: tarkime, automobilį pastatyti 3 valandoms: 6 Lt, du bokalai alaus – 12 Lt (jeigu yra kam vairuoti), užkandis – 12 Lt, žaidimo mokestis – 5 Lt. Taigi – 35 Lt. Du bilietai į kiną? Nebrangus bilietas į Operos ir baleto teatrą? Trys geresnės saldainių dėžutės ar du buteliai paprastesnio vyno? Žinoma, studentas gali atvažiuoti troleibusu, gerti tik arbatą ir taip toliau. Bet pridėkime, kad taip prapuola bent vienas vakaras, per kurį tiek būtų galima nuveikti! Ir vis dėlto viktorinos lankomos gausiai. Vadinasi, už tuos finansus gauni kai ką, dėl ko jų išleisti negaila.

„Yra tingaus malonumo nereikalingos informacijos kaupime“, – cituoja Jorge Luisą Borgesą Paulius Ambrazevičius, iš pradžių – aktyvus žaidėjas, vėliau – vienas iš viktorinų kūrėjų (quizmasterių, sutrumpintai – tiesiog QM). Žaidėjas Marius Butavičius dėlioja punkteliais: „1) susitinki su draugais, 2) puikiai pravėdini atmintį ir smegenis, 3) gana azartiškas užsiėmimas, 4) na ir šalutinis poveikis – sužinai ką nors vis nauja.“ Žaidėjas Edgaras Adomaitis papildo: „Susipažįstu su naujais žmonėmis, su kuriais malonu bendrauti, jie kaip ir tampa bendraminčiais, su kuriais galima diskutuoti keisčiausiomis temomis, man ir dabar dar gyva tema – ar Kalimantanas yra lygu Borneo? Koks skirtumas, kam visa tai? Bet persekioja, ir viskas.“ Anot minėto R. Petrausko, žmones skatina žaisti tokius žaidimus keli dalykai: smalsumas, azartiškumas ir prieinamumas. Čia – ne distanciją nubėgti, čia nereikia nei įrangos, nei aprangos, bet gali pasidžiaugti varžybų džiaugsmu ir patirti azarto jaudulį. Čia gali sužinoti, ko nežinojai. Ir čia gali susitikti su draugais, kurių galbūt neprisiruoštum prisišaukti.

O koks stimulas organizuoti viktorinas? Kodėl norisi tapti QM? Juk, anot I. Rosenaitės, vienai viktorinai pasirengti ji praleidžia apie darbo dieną. Reikia nesikartoti, suformuluoti klausimus, paskui reikia atlaikyti pasipiktinusių žinovų audrą. „Užtat koks malonumas, kai padarai taip, kad kiti jaustų malonumą“, – džiūgauja Ina. „Atgalinis ryšys!“ – tvirtina ir Robertas. Tai – dar ne viskas. „Protų kovų“ čempionato vadas žvelgia dar plačiau: „Norėčiau, kad prie mūsų galėtų prisidėti bet kas, tam nereikia, kad būtų 150 žmonių. Noriu, kad žmonės galėtų žaisti net kur nors kaime prie dviejų staliukų. Ir dar manau, kad šis žaidimas gali suvienyti ir prijungti prie Lietuvos išvažiavusius protus: Briuselis, Dublinas, Londonas… Žaidime visada stengiuosi, kad pagrindinė tema būtų Lietuva – jos istorija, aktualijos, politika, papročiai, kad Lietuva būtų pagrindas. Dabar viską galima lengvai susižinoti. Bet štai sėdi Londone, kokiame Sityje, ir sulauki klausimo apie tik ką įvykusius rinkimus. Tada ir suprasi: kad ir kur būdamas esi lietuvis. Ir tie lietuviai gali būti kartu su mumis. Nesutinku, kad mums juos reikia parsitempti čia, ir jei jie išvažiavę, nereiškia, kad nėra lietuviai.“

Konkurencija ir kokybė

Įdomu įvertinti ir tai, kad baro viktorinos, pradėtos Vilniuje, išsiplėtė ir į kitus Lietuvos miestus. Žaidžia Šiauliai (Robertas Petrauskas ten ir pradėjo savo žygį) ir Klaipėda, Kaunas ir didmiesčio statuso netenkantis Panevėžys, Alytus ir net Gargždai! Kaip žaidimai gyvuoja už Vilniaus ribų? Anot šiauliečio Edgaro Adomaičio, šie žaidimai Šiauliuose – viena iš retų pramogų. Tai Vilnius išlepintas koncertais, parodomis, įvairiais renginiais, o kituose Lietuvos miestuose viskas daug kukliau. „Tarkime, Šiauliuose, kai žinai, kad tą dieną nieko nevyksta, o yra protmūšis, kuriame linksmai ir turiningai praleisi laiką, eini ilgai nesvarstydamas“ , – sako Edgaras.

O kaip amžina konkurencija su Vilniumi? Edgaras: „Varžymosi elementas, manau, taip pat stiprus, aš asmeniškai neturiu išankstinio nusiteikimo būtinai apdėti Vilnių. Man apskritai patinka laimėti. Todėl po žaidimo klausiu, kodėl nelaimėjome ir ką daryti, kad laimėtume. Nors galbūt atsiranda noras įrodyti, kad ne visi „mąstantys“ (atvirai pasakius, nerandu tinkamo būdvardžio) žmonės jau sostinėje, jis tikrai ne pagrindinis.“

QM, paklausti, ar nesusipeša dėl viktorinų dalyvių, purto galvas ir tvirtina, kad kiti žaidimų rengėjai – jų kolegos. Vis dėlto yra viena tamsesnė pusė. Kiekvienas populiarus reiškinys pritraukia ir lengvo pelno ieškotojų. Pasirodo, šįsyk tai pačios kavinės: kai kurios linkusios net ne QM samdyti, o įpareigoti ką nors iš savo personalo rengti viktorinas. Paprastai tokios viktorinos nepasižymi gera kokybe, o jeigu dar naudojamasi išleistomis „Protų kovų“ knygelėmis… Taigi norintieji žaisti nebūtinai turėtų pulti į bet kurį barą. Atidumo reikia ir čia.

Prognozės

Robertas dažnai sulaukia klausimo: „Kada ši mada baigsis“? Ina pasakoja, kad, pvz., Didžiojoje Britanijoje barų viktorinos liko vyresniosios kartos užsiėmimas. Kaip bus Lietuvoje? Bent jau QM‘ų įsitikinimu, viskas bus gerai. Į viktorinas plūsta jaunimas, viktorinos organizuojamos dažname įmonės vakarėlyje, priklausyti kokiai nors komandai ir pasakyti, kad „žaidžiu protmūšį“ – gero tono ženklas, o prasibrauti į žinomiausių vedėjų žaidimus ne taip jau lengva, nebent tave pakviestų į anksčiau susikūrusią komandą. Žinoma, naivu tikėtis, kad taip bus visada, gyvenime viskas keičiasi. Tačiau net jeigu „barų viktorinos“ nuslops kaip masinis reiškinys, jos jau bus pasėjusios smalsumo sėklą – domėtis, ieškoti, bendrauti, rungtis. Ir daugelio vakarai, ypač tie žiemos – ilgi, tamsūs – taps prasmingesni.

Už pokalbius rengiant straipsnį labai dėkoju Inai Rosenaitei, Robertui Petrauskui, Edgarui Adomaičiui ir visiems „Protų kovų“ dalyviams, geranoriškai atsiliepusiems į prašymus pasipasakoti.