Ievos Narkutės Album Noir

Viršelis Ieva Narkutė (ne Norkutė, kiek galima kartoti!) ėmė ir link Kalėdų išleido antrą albumą, pridalino interviu apie apdaužytą širdį ir ją klijuojančias dainas, mezgimus ir miegą po 12 valandų, ir baigia pristatymo koncertų ciklą. Prisiminus, kad pirmas albumas “Vienas” pasirodė ne taip seniai – atlikėja tempą pavaro. Pavadinimas – paslaptingai goslus (“Švelnesnis žvėris”, mmhrrr!), 5000 pilkų atspalvių dizainas daug mielesnis nei TrueType standart “Vieno” šriftas. (Vis dėlto, tipografija – tai vienas iš malonumų, kurių nepatirsi su elektroninėmis versijos (o jos ir nėra, ir neieškokite,)). Tad, žinoma, baisiai rūpi, kas viduje.

ieva_dainos

Kaip taip gali būt, kad ne dangus, o tik vienatvė / visą laiką jungė mus, o mes, o mes nematėm?
(„Kaip taip gali būt?“)

O viduje – vien tik naujos dainos. Jokių “Raudonų vakarų”, jokių partizanų dainų, kurias Ieva dainavo V.V. Landsbergio filme “Trispalvis”. Ir visos naujos dainos apie meilę – tarsi 19 šimtų naktų būtų imtos ir apdainuotos paeiliui. Tik, deja, visose dainose ta meilė baigiasi – gražiau ar ne taip gražiai, bet baigiasi, baigiasi ir dar 11 kartų baigiasi (tiek albume dainų), o kokį 1 kartą neprasideda ar neįsibėgėja (nes 1 takelis dar ir paslėptas). Dainos blaškosi tarp “Švelnesnio žvėries” ar “Baikim žaisti” intymumo, vos juntamos “Nedaryk kavos” ironijos arba veik koučerinės “Gerai, gerai” (kirčiuoti a) ir vos ne dainų šventės atsisveikinimo himno “Paskutinis kartas”. Nei daugiau nei mažiau – jausmų dainų romanas. Kiekviena daina – neilga istorija be “ir gyveno jie kartu ilgai ir laimingai”.

Ne, ir vyno ne – nes eisim šokti išgėrę /  o aš žinau kaip judi – įspūdingai” (“Nedaryk kavos”)

Labai vylinga Ieva

Mano galva, visa albumo jungiamoji medžiaga, jo pagrindinis svoris – tekstai. Ieva moka prisibelsti į ausis ir širdis žodžiu, o kai tą žodį išvinguriuoja jos balsas – efektas multiplikuojasi ir pacientas įsimyli terapeutę (žr. foto aukščiau). Taip, albumas – terapinis visiems, kenčiantiems nuo išsiskyrimo(-ų). Dėl to, manau, net jeigu jis neišpopuliarės kaip radijo grojamas kūrinys, nesusirinks mamų ar tėčių apdovanojimų, jis taps kultinis tarp jaunų žmonių.

Ir, rodos, viskas pro šalį eis / ir, rodos, niekas manęs negeis”.
(„Gerai, gerai“)

Muzika… Albumas atsidaro Jieva par excellance – balsas, klavišai. Po to instrumentų daugėja, kartais netgi aštresnės elektrinės gitaros įsijungia (“Gerai, gerai”, “Skaidrės”), o ką jau kalbėti apie tą “Paskutinį kartą” su stringais*… Man labai patiko vos girdimas, bet labai tinkamas akordeonas “Nedaryk kavos”. Aranžuotės įvairuoja, bet niekad, niekad neužgožia dainos kaip pasakojimo. Muzikos atlikimas čia vis dėlto kaip priedas, kaip fiksažas nuotraukai – negali jos pavadinti ypatingai išraiškinga, ir nėra taip, kad tuoj pat įsimintum kiekvieną dainą, bet, pamėginau tiesiog paskaityti tekstus ir supratau – ne, be muzikos jie taip gerai neskamba. Ir ačiū Dievui, kad Stanislavas Stavickis – Stano, vėl prodiusavęs ir programavęs ir šį Ievos albumą, nepersistengė, nors tas pabaigos himnas… Ok, kiekvienas turi savo skonį.

* – stringai – tai sintezatorinė styginių imitacija.

ieva_metrika1

Ieva viename interviu pasakė, kad ji dabar dainuoja popsą. Tebūnie, tik tiek, kad jos dainuojamas popsas – kaip Leon Somov ir Jazzu ar – hm – dabartinių “Biplan” – nėra įžeidimas muzikai ir dainai. Tai – Katie Melua, Norah Jones ar Suzanne Vega popsas.

Reziumė? Labai maloniai besiklausantis albumas. Tas atvejis, kai net ir kažkiek pažįstamam žmogui vertindamas nedarai asmeniškumo nuolaidų ir labai džiaugiesi jo sėkme.

Tekstai cituoti iš atminties (kai atsinešiu iš automobilio viršelį – pataisysiu).. “Tad baikim žaisti, baikim žaisti, mane tuoj kvies namo, man turbūt jau laikas”.

Įrašas paskelbtas temoje Muzika, tinklaraštis ir pažymėtas , , , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *