Begin again (Pradėti iš naujo)
(Rež. John Carney, JAV, 2013)
Šis filmas pasipainiojo visai netikėtai – skrendant virš Atlanto norėjosi kažką pažiūrėti, bet mano paslaugoms tebuvo ekraniukas, kuriame nepasidžiaugsi kokiais “Galaktikos sergėtojais”, tad pasirinkau “komediją” – juolab, kad aprašyme pasitaikė žodžiai “muzikantai”, “prodiuseriai”…
– Ir kam tu jas rašai?
– Kaip tai kam? Savo malonumui. Savo katei.
– Ir jai patinka?
– Taip. Ji murkia.
– Gal ji tave taip nušvilpia?
– Ne, ji murkia ir per Leonardą Coheną. Ji turi puikų skonį.
Ir užkibau beveik nuo pirmos scenos – mergina (Keira Knightley) kažkokio bariuko scenoje mėgina atlikti savo kūrybos dainą, niekas jos neklauso, vangūs plojimai – kaip tai pažįstama!.. Dabar, žinoma, tuoj išlįs koks nors žinomas prodiuseris (Mark Ruffalo) ir darys iš jos žvaigždę, na, bet gal bent darys įdomiai…
– Čia Greta, mano draugė. Ji taip pat rašo dainas.
Kurį laiką galvoji, kad žinai, kas bus toliau ir nuspėsi visą siužetą. Ir staiga – vienas ne visai tikėtas nuokrypis nuo “schemos”, antras… Aha, na čia, žiūrėk, jau jau bus tobula banalybė, taip, taip! – ir tik švilpt, tiesiog skustuvo ašmeninis nuo jos pabėgama. Galiausiai – suprantu, kad pažiūrėjau vieną iš šilčiausių šiais metais matytų filmų. Apie muziką, apie kūrybą, apie žmones, apie santykius, apie tėvus ir vaikus, apie draugystęs ir gėrį, apie išdavystę ir ištikimybę. Jeigu jums patinka, pavyzdžiui, “Love Actually” – šis filmas jums. Būtent toks – teigiantis gėrį, su nedideliu liūdesio prieskoniu, tik gal šiek tiek mažiau humoro.
– Žinai ką? Netapkime tokia muzikos verslo pora, besiginčijančia apie mūsų… mūsų albumus!
Keira Knightley man iki tol tebuvo Elizabeth iš “Karibų piratų”, puiki pirmoje dalyje, neįtikinanti “piratė” tolimesnėse. Čia ji, su savo kreivais dantimis, didelėmis akimis ir visai mielu balsu labai tinka. Markas Ruffalo, mano matytas tik (dabar prašom nesijuokti) “The Avengers”, kaip Dr. Bana, t.y. tas, kuris persikūnija į Halką, čia, žinoma, atlieka visai kitą vaidmenį, bet lygiai taip pat žaismingai ir nuoširdžiai. O štai visiška staigmena atsivertus imdb.com buvo Hailee Steinfeld, vaidinančios prodiuserio dukrą, dosjė – pasirodo, ji – tai toji neįtikėtina mergaičiukė, vežusi pagrindinį “True Grit” vaidmenį šalia Jeffo Bridgeso! Ir – Adamas Levinas – “Maroon 5” balsas (kadangi niekada nebuvau matęs “Maroon 5”, tai tik balsas ir galėjo užvesti ant minties. Neužvedė… Tad aktorių ansamblis tikrai vertas dėmesio!
– Mums reikia muzikantų. Beviltiškai, neįtikėtinai nuobodžiaujančių muzikantų.
Filmo dainos, priklausomai nuo skonio, patiks arba ne, jas rašė man negirdėtas Greggas Alexanderis, grupės “New Radicals” frontmenas. Mano supratimu – jos geros, atspindinčios amerikietišką dainų autoriaus – atlikėjo (singer-songwriter) tradiciją, dėl to filme nuskamba ir Dylano, ir R. Newmano pavardės, filme aibė nuorodų į kitokią muziką, netgi jau labai, labai dulkėtą – pvz., “As Time Goes By” iš “Casablanca”. Tačiau viena muzikinė scena yra tiesiog nepamirštama – toji, kai prodiuseris bare ima “girdėti” (ir matyti) aranžuotę. Ir nežinau, ką mano pažįstami garso režisieriai pasakytų apie filmo režisieriaus išmanymą garso įrašymo technologijų, bet čia – juk meno kūrinys, o ne tikrovės dokumentika.
– Oi, tu tik baik! Niekas neatkeliauja į Niujorką ir tiesiog iš jo išvyksta, nenutikus nieko baisaus!
Beje, apie režisierių! Tai – mainstryminis John Carney debiutas. Sėkmingas, nors ir ne stebuklingai. O prieš tai jis buvo apipiltas pagyromis už “nepriklausomą” juostą, taip pat muzikinę, “Once” (“Kartą”), be Holivudo aktorių – filmuotas už 112 000 USD, surinkęs… Kuklius 9 milijonus (!), laimėjęs gausiai įvairių mažiau žinomų apdovanojimų ir labai žinomą “Oskarą” už geriausią dainą. Ar besakyti, kad ši juosta taip pat numatyta filmų peržiūros tvarkaraštyje?
Taigi, jeigu norite gražaus vakaro su gražiu filmu apie gražius dalykus – labai tinkamas pasirinkimas.
