Per mažai, per daug ir velnias žino kas

Kaip jau sakiau, knygų mugė nepraėjo tuščiai – o ypač nepavyko tuščiam išeiti iš „Muzikos salės“. Tarp pundelio albumų, iš ten parsinešiau ir du, įspūdžius apie kuriuos išguldysiu. Tai – Domanto Razausko „Tarp juodų ir baltų debesų“ bei „Ieva Narkutė sutinka Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą“. Kodėl jie greta? Nes abu toje pačioje gelmėje užgimę, yra dainarašiai (arba, kaip sakoma kitose šalyse – singeriai/songwriteriai), abu pradėjo kaip dainuojamosios poezijos atlikėjai (arba, kaip sakoma kitose šalyse, folk atlikėjai (nemaišyti su folkloru)). O kas tas velnias žino? Tegul truputį palaukia savo eilės.

1456742803-10659.jpeg

Nors damoms turėtų būti pirmenybė, pradėsiu nuo Domanto Razausko. Naujo albumo laukta jau ilgokai, o prieš kelerius metus pasirodęs albumas „Rodyklės“ man labai patiko (būtent kaip albumas – kad Domantas turi nemažai puikių dainų – jokia čia paslaptis). Be to, „Rodyklėse“ buvo ir daugiau instrumentų, ir įvairovės. „Tarp juodų ir baltų debesų“, matyt, įrašytas kaip archyvas – labai jau tradicinis DR/Dėdės Semo duetas, labai viskas įprasta ir girdėta.  Gerų dainų yra, man bene labiausiai patikusi „Sapnuojamas drugelio“, „Keturi mėnesiai“, iš seniau girdėta „Katinas žiūri į saulę“. Bet, po galais, aš gi žinau, kad Domantas yra neįtikėtinas muzikos eruditas (paskaitykite jo rengiamas albumų apžvalgas Bernardinai.lt), ir šiame diske aš tos erudicijos nematau, o gal, nebūdamas toks eruditas, jos neužčiuopiu, bet čia man visko per mažai, išskyrus abu autorius. Ką gi, tuoj tuoj pasirodys „Domanto Razausko ir grupės“ albumas, gal tada mano lūkesčiai išsipildys? Na, bent šiek tiek fūzo?! Gali netgi tokio subtilaus apipavidalinimo nereikia, bet duokit, duokit dar „Rodyklių“!

25309857071_3cbf59b913Su Ievos Narkutės simfonine avantiūra – viskas atvirkščiai. Ieva rašo puikias dainas, jos „Švelnesnis žvėris“ – puikus, taip pat ir lyginant su debiutiniu (vėlgi, sąlyginiu) „Vienas“. Bet, mano kuklia nuomone, nereikia jos dainoms nei per gausių ritmo grupės, nei, tiesą sakant, simfoninių aranžuočių. Per subtili medžiaga, per gilūs tekstai, per daug intymu. Orkestras duoda tiek masės, kad ir atlikėja, ir dainos po ja sugniūžta, neišsiskleidžia, paskęsta. Gal ir gerai, kad albume nėra naujos medžiagos, o vien tik simfonizuotas live’as. Galbūt gyvai pasiklausius būtų kitaip, bet įrašas palieka tokį įspūdį, lyg kažkas bandytų Ievos Narkutės dainoms suteikti estradinį skambesį, tarsi kokiai Miščiukaitei, tik štai nei Ieva – Miščiukaitė, nei dainas jai rašė Gorbulskis. Bet štai, radau atsiliepimą, kuris kaip tik – oi, tik duokite Ievos simfonijų. Rinktis jums.

Ir paskutinis atsiliepimas – apie albumą – netikėtumą. Taip, čia tas – velnias žino. Ir neparsinešiau jo iš „Muzikos salės“, internetai davė!

1458304189-24155.jpeg„Solo Ansamblis“ – dar viena iš „dainuojančių aktorių“ grupių. Mes įpratę girdėti arba „barduojančius“ aktorius („Aktorių trio“, G. Storpirštis, kt.) arba kvailiojančius aktorius („Liūdni slibinai“, „Stipriai kitaip“).  Bet aktorių – elektronščikų, kurie sugalvotų prasmingą („aktorinį“) tekstą sujungti su savotišku bumčiku – ne, to dar nebuvo. Net Vidas Bareikis taip nedarė (o jis gi darė beveik viską). Ir štai taip atsiranda „Roboxai„, keistokas, netikėtas, bet įdomus ir maloniai klausomas albumas. Patys sakosi, kad jų stilius yra „post-punk/electronic/sad dance“, dėl manęs – gali būti nors ir post-grunge ar weird-disco, svarbiausia, kad liptų prie ausų. Ir tikrai limpa! „Įstriži žiburiai“, „Moteris“, „Monotonija“ – patys pabandykite, pagerbkite autorius, tokių dainuojančių aktorių jūs negirdėję!

Įrašas paskelbtas temoje Muzika. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *