Mergaitė, kurios bijojo dievas (pjesės aut. Gintaras Grajauskas, rež. Jonas Vaitkus, Klaipėdos dramos teatras)
Ėjau į spektaklį dėl to, kad tai – G. Grajausko pjesė. O G. Grajauskas man pirmiausia – žmogus, kuris kuria lietuvišką bliuzą*. Tikrą bliuzą lietuviškai. Bliuzo lietuviškai nėra daug, tiksliau – jo mažai. Taip pat G. Grajauskas – poetas, kultūrininkas, kuris pats upgreidinasi savo kompiuterių geležis. Tokių poetų ir bliuzmenų irgi mažai.
* – Negirdėjote grupės „Kontrabanda“? Daug praradote. Pasimėgaukite, bet geriausia – ištaikykite gyvai, kartais jie pagroja.
Apie spektaklį nežinojau nieko, visiškai – kodėl gi nenusiteikti netikėtumui? Tol, kol nebuvu priverstas pasidomėti – ar jis nėra labai sunkus ir slegiantis. Tada sužinojau, kad spektaklis ir jo autoriai bei aktoriai gavo 3 Auksinius scenos kryžius, o režisavo – Jonas Vaitkus. Kitaip tariant, rekomendacijų – visa puokštė.
Ir dabar galiu visiškai ramia sąžine sakyti – kai bliuzmenas rašo dramą, viskas gerai. Kai bliuzmenas rašo tragikomišką dramą – dar geriau. Kai tas bliuzmenas skiriasi nuo tavęs vos dešimtmečiu – tiesiog tobula. Nes supranti ne tik bendrą siužetą, bet ir daugumą užuominų, nuorodų. Jaunesniems jau bus sunkiau ar net neįmanoma (Keturi tankistai ir šuo?), bet man – pats tas.
Tai, kad spektaklis – savotiška Lietuvos istorija, man buvo visiškai siurprizas. Kai išgirdau Antano Gustaičio vardą – siurprizas padvigubėjo. Pasiekus „verslininkų“ laikotarpį, išvydus kompiuterinius žaidimus ir veikėjai prabilus vokoduotu balsu, siurprizas trigubėjo. Istorija užkabinama mažiausiai per tris klodus: pasakojimo, asmeninį, vertybinį ir net santvarkinį (t.y. kaip santvarkos situacija keičia istorijos pasakojimą). Taip pat – nors ir apie rimtus dalykus, spektaklis visą laiką išlaiko padaužiškos, rokenrolinės nuotaikos kibirkštėles, išlendančią visai netikėtai net ir rimčiausiame dialoge. Jis nėra slegiantis – nors geba ir įmąstytint, ir sugraudint.
Man taip pat labai patiko scenografija – neįkyriai moderni, šviesi, neužgožianti veiksmo. Aktoriais taip pat tikėjau – ypač Vytautu Anužiu, demonstruojančiu persikūnijimo stebuklus.
Tad – turbūt jau supratote – turėsite progą, būtinai pažiūrėkite.
