Knygos: Neša tulpę pelikanas. Lietuvių poetai vaikams

(sud. Palmira Mikėnaitė, iliustr. Rimantas Rolia, Tyto alba, 2017)

Sakau iš karto – čia, nors ir su kačiukais, ir deminutyvais, yra gera poezija vaikams. Mat nėra nieko blogesnio nei nemokšiškai parašyta poezija vaikams, mat kažkodėl manoma, jog vaikams gali sueiti belekas – tik sudėk krūvą deminutyvų, būtinai ką nors apie mamytę, gėlytę, triušuką – ir turėsi vaikišką eilėraštuką, net labai rimuoti nebūtina stengtis, kad tik galūnės kaip nors sutaptų. O čia skaitai nesiraukydamas, kiekviename eilėraštyje ką nors rasdamas: vienur – mintį, kitur – formą, trečiur – lengvumą, ketvirtur – netikėtą požiūrio kampą. Prisimeni pamirštus vardus, randi naujų (ir netgi sužinai, kad Daiva Čepauskaitė visą knygą eilių vaikams išleidžia!), tiesiog mėgaujiesi. Kadangi rinkinys atspindi sudarytojos žvilgsnį, čia nerasite kai kurių garsių ar gana garsių vardų (pvz., E. Mieželaičio, J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės), bet aptiksite galbūt jums nežinotų ar tiesiog primirštų, o gal ir pažįstamų eilėraščių, kurių niekada nesuvokėte kaip eilėraščio vaikams (Henriko Radausko „Žiemos pasaka“). Labiausiai gaila, kad knyga nedidelė – vos 50 eilėraščių. Tad – valandai. Ir daugeliui valandų, kai reikės migdyti jaunąją kartą, pažindinant ją su poezija.

(Na, ir šiomis dienomis sunku apeiti tą akmenį – kiekvieną kartą pamatęs Kosto Kubilinsko vardą ir pavardę, aš galvoju – kaip vaikams pristatyti šį niekšą ir nusikaltėlį, bet taip pat – talentingą, gal net talentingiausią vaikų poetą?)

Įrašas paskelbtas temoje Knygos, Literatūra, tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *