Kai sutinki savo veikėjus

Įšoku į greitąjį autobusą (taip, tvarkau automobilį, bet jums nesakysiu, dėl ko, nes vėl niekus tauzysite), atsisėdu, išsitraukiu telefoną, pasirenku kelionės garso takelį („Elbow“, jeigu kam įdomu) ir atsipalaiduoju. Bet kažkuriuo momentu dėbteliu į bendrakeleivius – įstrižai priešais mane sėdi porelė: berniūkštis pusinio ežiuko šukuosena, ryškių rėmelių akiniais, ir ilgaplaukė – šviesiaplaukė, jaukių bruožų mergaitė, rankose laikanti smuiko dėklą. Abiems maždaug po 12. Abu nelenda į telefonus (ką daro 80 procentų kitų važiuotojų), o kažką intensyviai aptarinėja, aiškinasi, planuoja. Galvoju – kodėl man jie taip matyti?! Ir staiga topt į galvą – čia gi Simas ir Aistė iš Mano Vilnius mano! Bet kol spėju susigraibyti telefoną, kad paslapčia plekštelėčiau tokį mielą vaizdą, berniūkštis stojasi, atsisveikina ir dingsta pro duris. Nespėjau. Gal ir gerai – gi vis tiek nuotraukos neturiu teisės dėti, tad telieka ji man nufotografuota mintyse.

Įrašas paskelbtas temoje Knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *