David Gilmour. Live in Pompeii

#filmai
#muzika

The voice and guitar of Pink Floyd, regis, tai viskas, ką reikia žinoti. Kaip bebūtų keista, Gilmouro voice, lyginant su jo bendraamžių, beveik nenusėdęs, nors aukštų natų ir kiek vengia, o viduriniame registre skamba taip pat galingai ir šviežiai (gal dėl to, kad pasitaupė, nerengdamas nuolatinių turų), o ką sakyti apie gitaras – ir dar tas vaizdas, kai kamera pritraukia gitaras, subraižytu ar suskilinėjusiu laku, grotas, ne žaisliukus. Man Gilmouras visada labiau patiko už Watersą – anas buvo(yra) visas ideologinis, idėjinis, walking on water vaikinas, o Gilmouras – paprastas, tarsi koks bardas. Ir iki šiol jis, net ir pasenęs, atrodo kaip kaimynas iš gretimo kiemo – tvirtas, dirbantis ant scenos it jautis juodas, kruopštus, tikslus, išjaučiantis kiekvieną picko užkabinimą – dailidė ar servisiuko meistras. Pompėjai? Nedaug čia jų – tik amfiteatras, amfiteatras iš aukštai, amfiteatras iš toli, amfiteatras, o fone – Vezuvijus, nieko panašaus į senąją Pinkų psichodeliką, galingas koncertas sename amfiteatre. Tik vėl kyla noras peržiūrėti senąjį filmą.

Žinoma, jausmas kine – daug geresnis nei namie, kad ir kaip televizoriai išdidėję. Susikaupi, pasineri, vos nepradedi ploti, apsidairai – o gal iš publikos, kaip ir tos, ekrane, kas nors bando filmuoti? Ir dar norėtųsi, kad ekranas būtų 3 kartus didesnis į plotį, kad vaizdas tave suptų.

Ir visiškai šalutinė mintis – įgavę garso ir vaizdo įrašus, mes pasispendėme sau spąstus. Bet kokį kitų tų pačių kūrinių atlikimą mes visada lyginsime su „originaliu“ atlikimu, ir kraipysim galvas – ne, čia – ne originalas. Bethoveno gerbėjams tokių problemų, paskutiniam jį girdėjusį gyvai iškeliavus pas Aukščiausiąjį, tokių problemų nekildavo.

O vat Black Sabbath kine jaučiu nesižiūrėtų.

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *