(Aukso žuvys, 2017. Vertė J. Gulbinovič).
Liūdna, sunki knyga, serbų literatūros klasika. Knyga, kurią labai sunku aprašyti – lengviausia matyt sakyti, kad ji apie du serbus brolius, XVIII a. pabaigos Serbijoje. Vienas iš jų – karys, Habsburgų monarchijos išsiunčiamas į karą, kitas – pirklys, likęs namuose su pirmojo žmona. Bet tai nėra nei įprastinė meilės istorija, nei koks nors istorinis epas kaip M. Waltario romanai, tai labiau klampios vizijos, kurias patiria tiek vienas, tik kitas veikėjas, blaškomi po kraustynes – tik vienas visą laiką kraustosi su kariuomene, o kitas – iš savęs. Beprasmis karas nežinia kokiose žemėse už nežinia kieno vėliavas, neviltis, skurdas, ligos, žiaurumai, tuštuma, beprotiška egzistencija trumpam patyrus aistrą, tapusi kančia, chaosas, neviltis, atstumianti Dunojaus slėnio drėgmė, purvas ir vėl – neviltis. Ir vis dėlto, knyga įtraukia, kaip įtraukia purvynė, ir kapanojiesi skyrius po skyriaus, ir kažko lauki, nors supranti, kad sulaukti kažko gero neteks, nebent nusikvatosi į pabaigą ištikusių Kusturitsiškų absurdų. Patiko „Stouneris“? Tuomet gali patikti ir ši.
Ir dar – keistokas vertimas, neįprastas. Gal juo mėginta perteikti daugiau originalo spalvų?
