Akivarai

Iš: Justinas Žilinskas. Moteris, pakeitusi Argentiną. Verslo klasė, 2010, Nr. 5.

Parašyti tekstą apie Evą Perón apsiėmiau internete suradęs eilinę „įdomybę“. Pats sau juokauju, kad domėtis Argentina man priklauso pagal „kilmę“. Mat pamenu močiutės ir tėčio pasakojimus apie tai, kaip į Buenos Airių centrą lėkė tuometį Argentinos prezidentą Juaną Peróną pasiryžusių ginti kuo papuola ginkluotų darbininkų perkimšti autobusai.

Juos lydėjo virš galvų skutantys perversmininkų lėktuvai ir vėliau mėtė bombas į minią. Prisimenu pasakojimus apie Evitos karstą, kurį sostinės gatvėmis vežė ne automobiliai ir ne žirgai, o „bemarškiniai“ vyrai (isp. los descamisados – taip buvo vadinami darbininkai, simpatizuojantys peronizmui). Kita vertus, juk tai – ne įšventintojo žinios.

Labai tikėtina, kad didesnė dalis skaitytojų bent jau matę Alano Parkerio kino miuziklą „Evita“ (1996), pastatytą pagal Andrew L. Webberio ir Timo Rice‘o kūrinį (1976). O kaip kruopščiai Alanas Parkeris atkūrė dokumentuotus vaizdus! Tarsi būtų nuspalvintos kino kronikos, nors vietomis Buenos Aires ir „vaidino“ Budapeštas. Bet tada ką man daryti su straipsniu – negi perpasakoti jums ir taip žinomą istoriją?

Kronikų peržiūra nuvijo į rašytinius šaltinius, biografinius filmukus, amžininkų prisiminimus bei internetines batalijas, užverdančias kaskart paminėjus Evitą. Ir tada man ėmė kilti abejonių dėl Webberio, Rice‘o ir Parkerio papasakotos istorijos. Pirmiausia – plika akimi matoma, kad ji yra nuosekliai „antievitiška“. A. Parkeris sakėsi tyrinėjęs šios moters gyvenimą 15 metų, bet juk sceninis miuziklas buvo pastatytas 20 metų iki filmo, vadinasi, tie tyrinėjimai buvo tušti? Antra, pagrindinis pasakotojas Che (iš isp. k. čia – kiekvienas ar bet kuris) tik kine nusikratė Che Guevaros įvaizdžio, miuziklo sceniniuose pastatymuose jis buvo (ir net yra) vaizduojamas būtent taip. O juk žinoma, kad kairiųjų požiūris į peronizmą, sugebėjusį paveržti menamą socialistinės revoliucijos bazę – profsąjungas, – taip pat buvo, švelniai tariant, ne teigiamas. Trečia, populiariojoje versijoje Juanas Perónas rodomas vos ne tūnantis po Evos padu (tai, beje, iš dalies ir dėl aktoriaus Jonathano Pryce‘o, kuris šiam vaidmeniui tiesiog kiek per smulkus ir per kuklios išvaizdos) – Perónas iš tiesų buvo puikus oratorius, įžvalgus ir išradingas politikas. Žinoma, Eva daug nuveikė (ir ypač skelbėsi veikianti) jo labui, tačiau vargu ar jis galėjo pirmas pasiūlyti atsisakyti „didžiojo obuolio“. Ir, mano supratimu, Evitos fenomeno aiškinti be peronizmo fenomeno [INFO] yra tiesiog neįmanoma. Ketvirta, rodyti, kad Evos Perón fondas tapo Argentinos ekonomikos griuvimo priežastimi – beveik juokinga. Na, ir penkta, o apie tai džentelmenams net nederėtų kalbėti, tai nuolatiniai kaltinimai, kad Eva Duarte tapo Perón dėl ypatingų gebėjimų įsitaisyti svarbių vyrų lovose. Net jeigu taip ir buvo – tie svarbūs vyrai patys be jokios sąžinės graužaties landžiojo į kitų moterų lovas ir už tai jų niekas nesmerkė ( ir nesmerkia). Taigi, dar vieną priežastį, kodėl Evitos istorija yra tokia daugiaprasmė, puikiai reziumuoja T. Rice‘o libreto eilutėje „Argentine men call the sexual shots / Someone has altered the rules“ (iš angl. k. „Tai Argentinos vyrai renkasi moteris, kas čia pakeitė taisykles?“). Juk ir mūsų patriarchalinė visuomenė tik dabar susitaikė (iš dalies!) su faktu, kad didžioji dalis svarbiausių valstybės postų priklauso moterims, bet ir tai – kiek joms kliūva „kritikos“ vien už tai, kad yra „bobos“. O Eva Perón metė iššūkį konservatyviai katalikiškai ir mačistinei Argentinos visuomenei XX a. viduryje. Kai į žmones žvelgta maždaug taip: gimei ne santuokoje – benkartas; moteris, pasirinkusi aktorės karjerą (ar net viešai dėvinti kelnes) ,– kekšė; aktorė, susiradusi įtakingą vyrą, – kekšė su pretenzijomis…

Ir vis dėlto nemanykite, kad toliau aš pasakosiu tik „Šventosios Evitos“ istoriją ar šlovinsiu peronizmą. Aš tiesiog nusiteiksiu, kad kai ką apie Evitą jūs jau žinote, bet turbūt rasite ir šį tą nauja.

Skaitykite toliau →