Robbie Williams ir Erasure, Vingio parkas, 2017

Pirmiausia – nuoširdus palinkėjimas organizatoriams užstrigti kamštyje iš Palangos į Vilnių kokioms 5 valandoms mašinoje be kondicionieriaus, nes padaryti taip, kad, atėjęs beveik valanda iki pradžios, stovėtum eilėje prie security/bilietų tikrinimo valandą, prasidėtų koncertas, ir už tavęs dar driektųsi ilga ilga eilė yra taip sumautai lietuviška-postsovietiška-užkampiška (pataupėt ant pralaidos postų?), kad žmonės atvykę į koncertą iš tolėliau ar gretimų valstybių vargu ar čia grįš. Live nation, jūs esate šmikiai.

UPD: Pasirodo, per kitus įėjimus buvo įeinama greičiau. Bet, tuomet, jūs organizatoriai, turbūt turite ir savanorius – negi nematėte, jog susiformavo TOKIA eilė? Negi sunku buvo pasiųsti keletą žmonių paskatinti pereiti žmones į kitą eilę?

Erasure. Garsas – geras, setlistas – mano skoniui – nelabai, atlikimas – normalus, bet vaizdelis, nors Andy Bellas ir stengėsi būti autoironiškas, liūdnokas. Pasiekia žmonės tokį amžių, kai būti ir atrodyti scenoje turbūt reiktų kiek kitaip nei prieš 30 metų. Bet kadangi maždaug žinojau, ką gausiu, tai nėra ir didelio nusivylimo. Išskyrus nusivylimą organizatoriais, neleidusiais paklausyti „Love you to the sky“ ir „Oh, l’amour“ (Oh, l’amour, Karlai!)

Robbie. Man jis patinka – ir kaip fantastiškas šoumenas, ir kaip dainų autorius. Ir labai patinka, kad jis savo kūryboje sinkretizuoja ilgalaikę popmuzkos plačiąja prasme patirtį, su ja elgiasi pagarbiai, ant jos stato save. Aišku, kalnas ironijos ir autoironijos. Visas show techniškai – neįtikėtinas. Setlistas, mano skoniui, pusėtinas, grupė – pilna, įskaitant pučiamųjų sekciją. Bet kaip, kaip viskas atrodė (Karlai) – tikrai HEAVY entertainment show! Ir dar man patiko jo neskustos pažastys – nes vyras, kuris skutasi pažastis yra… per daug higieniškas 😀 Dėl „Party like a russian“ – stovėjau nuo scenos apie 200 metrų, šalia manęs buvo latvių pulkas, dar visokie žmonės, ir man irgi buvo įdomu, kaip šią dainą priims. Priėmė kaip ir bet kurią kitą dainą – jokio nuščiuvimo nepastebėjau, kaip ir bet kurią kitą mažiau žinomą dainą, pvz., „Rudebox“. Nes, žinoma, visos didžiosios reakcijos buvo skirtos dainoms, kurias visi moka mintinai. O tokių netrūko. Ir dar 15min parašė labai blogą straipsnį apie koncertą, o kitų klaikraščių neskaitau iš principo :}

Eičiau ir vėl.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

David Gilmour. Live in Pompeii

#filmai
#muzika

The voice and guitar of Pink Floyd, regis, tai viskas, ką reikia žinoti. Kaip bebūtų keista, Gilmouro voice, lyginant su jo bendraamžių, beveik nenusėdęs, nors aukštų natų ir kiek vengia, o viduriniame registre skamba taip pat galingai ir šviežiai (gal dėl to, kad pasitaupė, nerengdamas nuolatinių turų), o ką sakyti apie gitaras – ir dar tas vaizdas, kai kamera pritraukia gitaras, subraižytu ar suskilinėjusiu laku, grotas, ne žaisliukus. Man Gilmouras visada labiau patiko už Watersą – anas buvo(yra) visas ideologinis, idėjinis, walking on water vaikinas, o Gilmouras – paprastas, tarsi koks bardas. Ir iki šiol jis, net ir pasenęs, atrodo kaip kaimynas iš gretimo kiemo – tvirtas, dirbantis ant scenos it jautis juodas, kruopštus, tikslus, išjaučiantis kiekvieną picko užkabinimą – dailidė ar servisiuko meistras. Pompėjai? Nedaug čia jų – tik amfiteatras, amfiteatras iš aukštai, amfiteatras iš toli, amfiteatras, o fone – Vezuvijus, nieko panašaus į senąją Pinkų psichodeliką, galingas koncertas sename amfiteatre. Tik vėl kyla noras peržiūrėti senąjį filmą.

Žinoma, jausmas kine – daug geresnis nei namie, kad ir kaip televizoriai išdidėję. Susikaupi, pasineri, vos nepradedi ploti, apsidairai – o gal iš publikos, kaip ir tos, ekrane, kas nors bando filmuoti? Ir dar norėtųsi, kad ekranas būtų 3 kartus didesnis į plotį, kad vaizdas tave suptų.

Ir visiškai šalutinė mintis – įgavę garso ir vaizdo įrašus, mes pasispendėme sau spąstus. Bet kokį kitų tų pačių kūrinių atlikimą mes visada lyginsime su „originaliu“ atlikimu, ir kraipysim galvas – ne, čia – ne originalas. Bethoveno gerbėjams tokių problemų, paskutiniam jį girdėjusį gyvai iškeliavus pas Aukščiausiąjį, tokių problemų nekildavo.

O vat Black Sabbath kine jaučiu nesižiūrėtų.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Kai sutinki savo veikėjus

Įšoku į greitąjį autobusą (taip, tvarkau automobilį, bet jums nesakysiu, dėl ko, nes vėl niekus tauzysite), atsisėdu, išsitraukiu telefoną, pasirenku kelionės garso takelį („Elbow“, jeigu kam įdomu) ir atsipalaiduoju. Bet kažkuriuo momentu dėbteliu į bendrakeleivius – įstrižai priešais mane sėdi porelė: berniūkštis pusinio ežiuko šukuosena, ryškių rėmelių akiniais, ir ilgaplaukė – šviesiaplaukė, jaukių bruožų mergaitė, rankose laikanti smuiko dėklą. Abiems maždaug po 12. Abu nelenda į telefonus (ką daro 80 procentų kitų važiuotojų), o kažką intensyviai aptarinėja, aiškinasi, planuoja. Galvoju – kodėl man jie taip matyti?! Ir staiga topt į galvą – čia gi Simas ir Aistė iš Mano Vilnius mano! Bet kol spėju susigraibyti telefoną, kad paslapčia plekštelėčiau tokį mielą vaizdą, berniūkštis stojasi, atsisveikina ir dingsta pro duris. Nespėjau. Gal ir gerai – gi vis tiek nuotraukos neturiu teisės dėti, tad telieka ji man nufotografuota mintyse.

Paskelbta temoje Knygos | Parašykite komentarą

Knygos: Miloš Crnjanski. Kraustymaisi

 (Aukso žuvys, 2017. Vertė J. Gulbinovič).

Liūdna, sunki knyga, serbų literatūros klasika. Knyga, kurią labai sunku aprašyti – lengviausia matyt sakyti, kad ji apie du serbus brolius, XVIII a. pabaigos Serbijoje. Vienas iš jų – karys, Habsburgų monarchijos išsiunčiamas į karą, kitas – pirklys, likęs namuose su pirmojo žmona. Bet tai nėra nei įprastinė meilės istorija, nei koks nors istorinis epas kaip M. Waltario romanai, tai labiau klampios vizijos, kurias patiria tiek vienas, tik kitas veikėjas, blaškomi po kraustynes – tik vienas visą laiką kraustosi su kariuomene, o kitas – iš savęs. Beprasmis karas nežinia kokiose žemėse už nežinia kieno vėliavas, neviltis, skurdas, ligos, žiaurumai, tuštuma, beprotiška egzistencija trumpam patyrus aistrą, tapusi kančia, chaosas, neviltis, atstumianti Dunojaus slėnio drėgmė, purvas ir vėl – neviltis. Ir vis dėlto, knyga įtraukia, kaip įtraukia purvynė, ir kapanojiesi skyrius po skyriaus, ir kažko lauki, nors supranti, kad sulaukti kažko gero neteks, nebent nusikvatosi į pabaigą ištikusių Kusturitsiškų absurdų. Patiko „Stouneris“? Tuomet gali patikti ir ši.

Ir dar – keistokas vertimas, neįprastas. Gal juo mėginta perteikti daugiau originalo spalvų?

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Knygos: Neša tulpę pelikanas. Lietuvių poetai vaikams

(sud. Palmira Mikėnaitė, iliustr. Rimantas Rolia, Tyto alba, 2017)

Sakau iš karto – čia, nors ir su kačiukais, ir deminutyvais, yra gera poezija vaikams. Mat nėra nieko blogesnio nei nemokšiškai parašyta poezija vaikams, mat kažkodėl manoma, jog vaikams gali sueiti belekas – tik sudėk krūvą deminutyvų, būtinai ką nors apie mamytę, gėlytę, triušuką – ir turėsi vaikišką eilėraštuką, net labai rimuoti nebūtina stengtis, kad tik galūnės kaip nors sutaptų. O čia skaitai nesiraukydamas, kiekviename eilėraštyje ką nors rasdamas: vienur – mintį, kitur – formą, trečiur – lengvumą, ketvirtur – netikėtą požiūrio kampą. Prisimeni pamirštus vardus, randi naujų (ir netgi sužinai, kad Daiva Čepauskaitė visą knygą eilių vaikams išleidžia!), tiesiog mėgaujiesi. Kadangi rinkinys atspindi sudarytojos žvilgsnį, čia nerasite kai kurių garsių ar gana garsių vardų (pvz., E. Mieželaičio, J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės), bet aptiksite galbūt jums nežinotų ar tiesiog primirštų, o gal ir pažįstamų eilėraščių, kurių niekada nesuvokėte kaip eilėraščio vaikams (Henriko Radausko „Žiemos pasaka“). Labiausiai gaila, kad knyga nedidelė – vos 50 eilėraščių. Tad – valandai. Ir daugeliui valandų, kai reikės migdyti jaunąją kartą, pažindinant ją su poezija.

(Na, ir šiomis dienomis sunku apeiti tą akmenį – kiekvieną kartą pamatęs Kosto Kubilinsko vardą ir pavardę, aš galvoju – kaip vaikams pristatyti šį niekšą ir nusikaltėlį, bet taip pat – talentingą, gal net talentingiausią vaikų poetą?)

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra, tinklaraštis | Parašykite komentarą

Chris Rea: Vilnius, Compensa, 2017

Chris Rea – tarsi koks dėdė iš garažo, kuriame vis virkdo gitarą, kaip ir jo grupė – ragtag band – vėtyta mėtyta: pora klavišininkų, kamuojamų viršsvorio, į kuprą susimetęs antrasis gitaristas, savyje paskendęs bosistas „sol-do“ ir toks joks bembačius. Rea turbūt niekada nebuvo trendinis, madingas ar dar koks nors, nors „This is the Road to Hell“ sušvokšti gal galėtų ir beveik kiekvienas. Ir tas dėdė, toks roko Šiškauskas, jeigu anas vaikystėje nebūtų klausęs Jungėnų kapelos, be didelės reklamos (bent jau aš negirdėjau per niekur, kad reklamuotų) surenka pilnutėlę „Compensą“. Ir, nešiodamasis su savimi 66 metus, trūkdamas inksto ir dar velnias žino kokių organų pilve, neseniai patyręs insultą, atvaro beveik dviejų valandų koncertą. Kokybišką (garsistams – ovacijos!), jausmingą, nuoširdų, nepastatyta vien ant senųjų hitų. Ir net jo skrodžiantis balsas nusėda tik ties keliomis paskutinėmis dainomis. Ir nors guodėsi nesename interviu, kad mažylis ir bevardis pirštai dar pilnai negrįžo, bet tas jam netrukdo – gitaros nuolat keičiamos, ir gitaros, drąsios, dominuojančios gitaros duodama tiek, kad erdvė tik aidi ir rezonuoja, kartu su klausytojų krūtinės lastomis. Ir netgi baigia naracija – „I was going to the disco. There was a big man. He said – you can not go, you can not go, you are too old. And I said: maybe I am small, but I am never too old… Never too old to dance!“

Labai gerai buvo. Labai. Galėjo dar truputį ir akustikos pametėti, bet negali turėti visko. Kur jūs visi buvot, ką veikėt – nesuprantu.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Knygos: Sergej Medvedev „Park Krymskogo perioda“ („Krymo periodo parkas“)

Pagaliau pabaigiau „Park Krymskogo perioda“ („Krymo periodo parkas“) (Sergei Medvedev). Kodėl tiek ilgai užtrukau? Gal dėl to, kad kiek atpratęs rusiškai skaityti, gal dėl to, kad kiekvienas tekstas (tai yra skilčių, rašytų nerežiminiams leidiniams, rinkinys) sukeldavo nemažai minčių ir per juos negalėjau lėkti lengvai pasišuoliuodamas.

Man labai patiko, ir, jeigu čia lankosi kas nors iš Lietuvos leidėjų, aš jūsų prašau – atkreipkite dėmesį į šią rinktinę. Ji būtent tas atvejis, kai Rusija, jos resentimentas, jos dabartinė būklė, jos šizofrenijos, baimės ir agresija mėginama suprasti protu. Pas mus tokių įžvalgių tekstų apie Rusiją labai trūksta – nes daugiausia (ačiū delfi) pasiekia glamūro istorijos, pugačiovai, kirkorovos ir pan. Taip pat knyga labai svarbi ir dėl to, kad ji – įspėjanti, nes nesame, nesame taip toli nuo jų paniatkių, kaip norėtųsi, o mūsų valdžia irgi vis noriau gviešiasi biopolitikos, istorinės politikos, mūsų valdžia, kaip rodo šios dienos pavyzdžiai, mielai per mokesčius prispaustų kitaip neužčiaupiamus kritikus, mūsų visuomenė irgi susiskaldžiusi ir dažnai negebanti rasti kompromiso. Cituoti būtų galima vos ne kiekvieną tekstą, bet juos reikia tiesiog skaityti ir siūlau paskaityti štai šį – apie tai, kodėl Rusijoje neprigijo sūris. Rodos – gastronomija, o kiek įdomių sluoksnių.

http://www.forbes.ru/mneniya-column/tsennosti/318681-pominki-po-rokforu-pochemu-ne-udalos-importozameshchenie-syra

 

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Fauda: Izraelio – Palestinos konflikto trileris

Fauda – labai rekomenduotinas serialas, kuris Izraelio – palestiniečių konfliktą parodo be didelių teisumo preferencijų vienai ar kitai pusei, pirmiausia – kaip nesibaigiantį prievartos ratą, kurio beveik neįmanoma užbaigti. Teroristai veikia kaip teroristai, specukai – kaip specukai, politikai – kaip politikai. Ir visi veikėjai savaip atstumiantys, bet labai neblogai psichologiškai išrašyti, žmogiški: pavyzdžiui, vienas, suviliojęs palestinietę iki pat lovos, negeba paslėpti įsiūčio, kai sužino, kad jo bendradarbis suviliojęs (irgi iki lovos) jo žmoną, kurią dėl šventos kovos de fakto jau palikęs. Kai kurios scenos priverčia nusigręžti, tarsi žiūrėtum GoT, kai kurios, ypač įvairios mizanscenos, tiesiog genialios – pavyzdžiui, kai iš taksi Tel Avive iššoka palestinietė, pasodina didžiulį pliušinį meškiną autobuso stotelėje, nuvažiuoja toliau, ir iš stotelės žmonės skubiai sprunka. Arba – kai specukas per daug įsigaudo teroristą, ministras ant jo rėkia „Mes – teisinė valstybė“, o tas šaukia atgal – „o tu galvok kaip arabas!“.

Dar vienas svarbus momentas – visuomenių persipynimas ir persipynimai visuomenėse. Lyg ir nenorėtum turėti nieko bendro su teroristais, bet štai – per giminės ryšius (o giminė – šventa) turi kažką padėti, arba – esi iš kitos visuomenės, bet susirandi Džiuljetą pas pačius pavojingiausius Kapulečius. Ir apskritai – vizualiai atskirti, kuris veikėjas palestinietis, kuris žydas, kol pirmieji be arafatkių ar jų moterys be hidžabų, o antrieji – be dronų – ne mano galioms.

Izraelyje šis serialas – visiškas hitas, kūrėjai (vienas iš jų ir pagrindinis aktorius, su tikra specuko patirtimi) juokiasi, kad žiūri net Hamas, serialą filmuoja jungtinė žydų – arabų komanda. Kitur rodomas jau ir antras sezonas, tikrai rekomenduoju, kas mėgsta gerą, stiprų politinį trilerį. O čia dar tokia tema – tiesiog kibenifeni! (Šitą žodį sakė filme, supratau, kad jis turbūt tikras)

Ir labai smagu, kad yra originalus garsas, o ne pergarsintas angliškai. Netflix.

https://www.youtube.com/watch?v=m5zcu25_IG0

Paskelbta temoje kinas, serialai | Parašykite komentarą

Ch. Nolan’o „Diunkerkas“

Skirtingai nuo daugelio mano bičiulių ir šiaip gerbiamų žmonių, aš nesu Ch. Nolano fanas. Vienintelis jo filmas, kuris man patinka be išlygų – tai „Memento“. „Prestižas“ užmušė savo viską sugadinančia pabaiga, abu „Betmenai“ (trečio nematęs) – gerai, bet ne taip, kad lydyčiausi (net ir tas, su Džokeriu) „Inception“ – per daug snukdaužio, o „Interstellar“ – ištemptas ir žiojinčiomis nelyg kadaise Kauno gatvių duobės siužeto skylėmis (suprantu, kad dabar į mane nulėkė krūva akmenų, bet toks jau kritikų gyvenimas). Eidamas į „Diunkerką“ nežinojau net ko tikėtis ir net nebuvau skaitęs išsamių recenzijų, išskyrus vieno kito draugo tarstelėjimą, jog „gerai“, arba – blogiausias Nolano filmas!!!

Pritariu tiems, kurie sako, kad – gerai. Filmas minimalistinis (tarsi būtų filmavę lietuviai), ima ne mase (priešingai nei Spielbergo „Rajenas“, nors, nemeluosiu, kartais tos masės norėjosi, ypač filmuojant 400 tūkst. britų karių Diunkerko paplūdimiuose arba civilių ir kitų laivų flotilę, atskubėjusią jų išgabenti), o mažais, labai žmogiškais epizodais. Dialogų labai nedaug, pokšto – nei vieno, comic relief’o – jokio, viskas labai paprasta ir tikroviška: nežinia kodėl vien tik tylintis kareivukas, kontūziją patyręs ir nesusivaldantis Mr. Thomas Shelby (čia tas, iš „Peaky Blinders“ arba Cillian Murphy), senjoras britas – jachtos kapitonas, jo sūnus ir draugas, karininkai, nešūkaujantys patriotiškų frazių, keletas pilotų ore, besibaigiančiais kuro bakais. Gal tai – net ne filmas, gal tai – kino spektaklis ar mizanscenų rinkinys? Paskutinis „Spitfire“ skrydis virš paplūdimio, grupė kareivukų slepiasi laive, apšaudomame vokiečių, torpeda į jau besidžiaugiančių išsigelbėjimų kareivių pilną laivą, pilotas, nusileidęs į vandenį, užstrigusiu kabinos atsidarymu, Ju-87 (Štukos) pikiruojantis siluetas ir šimtai karių susigūžusių, bet nieko negalinčių padaryti – tik laukti, ar lemtis bus palanki. Paprasta mirtis, paprasta baimė, paprastas didvyriškumas, paprastas pareigos vykdymas, paprastas džiaugsmas išsigelbėjus.

Vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek kliuvo – tai tas menamas lengvumas, su kuriuo Heinkeliai (čia bombonešio rūšis) skandino britų eskadrinius minininkus. Nebuvo taip, kad vienas bombonešis kelis nuskandintų, kad kiekviena ataka baigtųsi sėkmingai, specialiai paskui pasižiūrėjau statistiką – gal čia tiesiog norėta sudaryti įspūdį, kad ne kariuomenė daugiau evakavo, o būtent pašaukti ir tam savo laivus ir laivelius suteikę žmonės. Iš tiesų tai buvo visuotinė operacija – tuo ir nepaprastai įdomi bei įkvepianti, bet laivynas evakavo didžiąją dalį karių pats (arba rekvizavę žmonių laivus), nei gali susidaryti įspūdis iš filmo. Dar vienas įdomus faktas, kaip skyrėsi vokiečių požiūris Vakarų fronte – per Diunkerko operaciją vokiečiai nuskandino tik vieną laivą-ligoninę iš 9 veikusių (t.y. laivus, kurių pulti pagal karo teisę negalima iš viso). Rytų fronte vokiečiai taip nesismulkino (įskaitant ir Lenkiją), sužeistųjų, ligonių ir belaisvių gailimasi nebuvo.

Apibendrinu – netipinis filmas apie žmogų kare: lėtas, ramus, įžvalgus, mažas vaizdu, gilus turiniu.

Paskelbta temoje Ginkluotas konfliktas, Istorija, Karas, kinas | Parašykite komentarą

Alma Mater atminti.

Kažkada šiomis dienomis (gegužės mėn.) sueina 20 metų, kai baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Keistos buvo mūsų studijos, keista buvome (esame) karta – mokėmės dar iš tarybinių ir rusiškų vadovėlių (pirmieji Atviros Lietuvos fondo finansuoti vadovėliai pasirodė pačioje studijų pabaigoje, aš prie to irgi pridėjau savo dar ne plaukuotą ranką), zubrindavome ne tik kodeksus, bet ir po keletą jų projektų, daug seminarų neįvykdavo, nes dėstytojai neturėdavo kada ateiti (tokio verslo laikai!), o po trečio kurso dauguma seminarų ir paskaitų praleisdavome, nes jau dirbdavome, neturėjome krikštynų, nes studentų kolektyvinis gyvenimas (išskyrus cementovkes) buvo sustojęs, retas kuris sugebėdavo išvažiuoti pastudijuoti tolėliau. Visgi, dar spėjome paklausyti legendinio A. Cirtauto, S. Stačioko, J. Nociaus, V. Pakalniškio, Pavilonio, keletu paskaitų džiugino ir E. Kūris… Egzaminai – tik žodžiu (išskyrus berods Stačioką ir Kūrį), ir merginos žinodavo, pas kurį dėstytoją reikia eiti atsisegus viršutinę palaidinės sagutę (taip gražiau, ar ne?), o vyrukai – kam reikia paorganizuoti kavos su konjaku. Visiškai paprastos konvencijos, ilgametės tradicijos – niekam net į galvą nekildavo jų laužyti, kaip ir baimė įžengti į dekanatą – tą šventą olimpą, kur budėdavo garsiausioji cerberė iš V raidės – studente, palik viltį čia įeinantis! Būdavo ir taisyklės – su tuo nesiginčyti, niekada! Kartą užsiroviau – kaip visada, natūraliai, dar ir leptelėjau „bet jūs taip sakėte!“ Trečiame kurse laukdavo legendinė sesija: išlaikysi, arba krisi. Ją baigus – viskas, galima sakyti, kad baigei fakultetą. Po šios sesijos mano ir mano draugės vidurkiai buvo geriausi grupėje – tada įtikėjau, kad per atsitiktinumą pasirinktas teisininko kelias man irgi yra įmanomas, ir šiaip įtikėjau, kad galiu mokytis, nes apmaudžiausias studijų 6-etas gautas tada, kai mokiaus 8 (aštuonias, Kastyti!) dienas (dabar žinau, kad tas dėstytojas turi net savo vardo kalnelį prie universiteto). Baigiau baudžiamąją teisę, man, kaip žmogui be vertybinių nuostatų ((c) nesakysiu, pats žino, kas sakė), matyt, tai buvo svarbu ir įdomu, ir iš karto nukeliavau į tarptautinę baudžiamąją teisę, jau pirmą kryptinį kursinį rašiau apie genocidą (a, beje, ir buvau pirmasis antro kurso kursinį parašęs kompiuteriu – ChiWriter, ilgai žiūrėjo dėstytojas į atneštą darbą, labai ilgai). Žodžiu, tai buvo labai savarankiškos studijos, niekas su mumis nesicackino, daug ką darydavome apgraibomis (kaip cituoti? Ogi kažkaip…), bet kažkaip užaugome. O tada – kas kur: kas praktikos aukštumų, kas – į akademiją, taip pat ir kurti jaunosios teisės mokyklos Lietuvoje, dabar – MRU Teisės fakulteto… Tad, mieli kursiokai, ačiū už tą laiką, draugystes, alų ir kefyrą, pokalbius ant palangių, kortų partijas (niekada nemokėjau), ir tuos labai greitai prabėgusius penkerius metus.

Remigijau, Lyra, Algimantai, Vytautai, Jurga, Pauliau, Irmantai, Egidija, Audriau, Irmantai… Nežinau, kas dar iš jūsų čia lankosi, bet – gaudeamus 97-ųjų centurijai!

P.S. Mūsų kurse buvo trys Pauliai. Netrukus liko: Dviratis, Irklas ir Juozukas :}

Paskelbta temoje Teisė, tinklaraštis | Parašykite komentarą