3 filmos, 3 pastraipos

“Nine” (rež. Rob Marshall). Cha cha, štai man, miuziklo šiokiam tokiam mėgėjui, mazgotė per nosį – nežinojau apie šios filmos egzistavimą iki „Auksinio balso“ ir ten išgirsto „Be Italian“. Suklusau – kaip kaip?! Ajajai, nagi kokį reikalą būsiu pražiopsojęs! Pasirodo, amerikėnai, kuriems nešventas net Fellinis, jo „81/2“ siužetą pervarė per miuziklą. Ir, pasakysiu, gerai pervarė – viena vertus, moterų įvairumo ne mažiau nei „8 moteryse“, antra, visos tikros, nežaislinės žvaigždės, trečia, nėra skysta. Žodžiu, jeigu mėgstate gerą modernų miuziklą – vejate vaikus nuo ekrano ir žiūrite. Beje, Danielio Day Lewiso net nepažinau!

„Star Trek Into Darkness“. Hm… Visada galvojau, kad „Star Trek“ – tai rimtesnė mokslinė fantastika, o ne space opera. Bent jau taip atrodė kažkada, kai dar sukosi videakai. Čia gi – aišku, kodėl J.J.Abramsas daro naujus „Star Wars“, nes iš Treko jis būtent tai ir padarė. Didžiausias filmos privalumas, žinoma, Sherlockas Kahno vaidmenyje. Visa kita – turbūt mėgėjui, arba paaugliui, o kadangi nepriklausau nei vienam, nei kitam, tai truputį lėkšta, truputį per marga, truputį per seklu, ir truputį per daug muštynių.

„Grand Budapest Hotel“. Wes Andersons vėl smogia ir vėl pataiko. Pusantros valandos nevalingo kikenimo, žavėjimosi didesniais ir mažesniais grandų vaidmenimis (hm, kaip aš sugebėjau Liamą Neesoną su Ralphu Fiennesu sumaišyti, a?), smagi ironija, fantasmagorija, išsityčiojimas iš klišių ir egzistencinių smigtelėjimų. Labai patiko. Beveik taip pat gerai kaip ir „Royal Tenenbaums“. Rekomenduoju.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Ir vėl apie fantastiką… Nes apie ką gi daugiau su ufonautais kalbėtis?

Vilija Baublytė pasikvietė į „Laisvąją bangą“ panaktinėti ir pakalbėti ta egzotiška tema „fantastika“. Na, kas čia kaip ir kodėl?

„Maumas – tai didysis kažkas, su kuo vaikas pirmiausia susikuria. Kitas didysis aš, su kuriuo vaikas susitinka jau vėliau, tai – Dievas“ – čia laisvai cituojant laidos vedąją, kuri cituoja Gintarą Beresnevičių. 

Malonaus klausymosi. Spauskite ant paveikslėlio.

naktigone

 

 

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

8 vasaros knygos

Dabar populiaru iššūkiauti. Tai ir aš, pradėdamas pilnakraujes atostogas, išsikėliau sau iššūkį: 8 knygos per 8 dienas! Bet specialaus parinkimo, tiesiog susipylęs skaityklėn kokią 20 ar net daugiau, bei nutverdamas padėtas ant stalo, jei popierinės. Žinoma, pliko laiko skaitymui buvo gerokai mažiau – juk reikėjo ir maudytis, ir valgyti, ir bendrauti, ir žvejoti… Galiausiai, prireikė ne 8, o 16 dienų, nes iššūkis nusitęsė į nebe tokias atostogas, kur prie kliuvinių dar prisidėjo namų darbai ir panašūs rūpesčiai. Bet užteks apie asmeniškumus, pereikime prie knygų.

Continue reading

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

BG ir Akvarium Vilniuje 2014 05 07

Setlist 2014 05 07: Vilnius

Visus albumus ir dainas, išskyrus * galima rasti aquarium.kroogi.com.

Daina Albumas Pastabos
Губернатор Праздник урожая во дворце труда Singlas
Праздник урожая во дворце труда Праздник урожая во дворце труда  
Не было такой и не будет Праздник урожая во дворце труда  
Любовь во время войны* Neišleista  
Пришел пить воду Singlas  
Огонь Вавилона Архангельск  
Истребитель Снежный лев  
Фикус религиозный Навигатор  
     
Елизавета Русский альбом  
Из Хрустального Захолустья Аквариум +  
Гарсон No.2 Навигатор  
Навигатор Навигатор  
Палёное виски и толчёный мел* Neišleista  
     
В Подобную ночь Синий альбом  
10 стрел Акустика  
Лошадь белая Лошадь белая  
Анютины глазки Лошадь белая  
Джунгли Феодализм  
Моей звезде Акустика  
Звездочка Кострома Mon Amour  
Неизяснимо Лошадь белая  
Аригато Лошадь белая  
Почему не падает небо Акустика  
Комната Лишенная зеркал Ихтиология  
Минута на пути Песни А. Вертинского  
На ход ноги Архангельск  
Марш Священных Коров Архангельск  
Стаканы Беспечный русский бродяга  
Вавилон / Аристократ Электричество, Табу  
212-85-06 Дети декабря  
     
Рок-н-ролл мертв Радио Африка  
Последний день августа Лилит  
Отец Яблок Любимые песни Рамзеса IV  
Сокол Лошадь белая  
День Радости Пушкинская 10  

 

Posted in Muzika | Leave a comment

Rein Raud „Brolis“

Apostrofa, 2014

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė

Koks geriausias receptas tokį skaitytoją kaip aš suvilioti knyga? Ogi paprastas – pasakyti, jog tai – tarsi „spagetti versternas*“. Dzinkt. Čia pat dar viena žavi literatūrologė  pasakys – nežinau, ar čia vesternas, čia kažkoks „ažūrinis detektyvas“. Dzinkt. O kas yra ažūrinis detektyvas? Na, toks su nutylėjimais, neišspręstas, paliktomis užuominomis… Dzinkt. Parašė Reinas Raud’as, taip, tas pats, kurio tėvas kadaise parašė „Cypliuką“. Dzinkt. Knyga laimėjo estišką Eduardo Vilde’s literatūros premiją. Nieko apie jį nežinau, bet irgi – dzinkt.

Ir štai knyga jau mano kuprinėje, ir jau prie lovos. Ir jau vakare atsiverčiu pirmus puslapius. Aha… Į kažkokį bevardį miestelį atvyksta kažkoks bevardis Brolis, kuris nori padėti seseriai (su vardu). Dzinkt! Trys blogiukai – notaras, advokatas, bankininkas. Dzinkt! Globėjas antikvaras. Dzinkt! Femme fatale. Dzinkt! Samdomas žudikas. Dzinkt!

Tai štai – skaitai ir dzingsi. Nes taip supintų aliuzijų, lengvų intertekstų  (norite dar vieno dzingt – ogi tokio italų rašytojo tokia knyga apie tokį audeklą, kurios Lietuvoje gal 5 leidimai išėję), ir tiesiog švelnaus, elegantiško stiliaus raštą labai malonu skaityti. Blogiečiams ima nesisekti. Broliui sekasi viskas. Seseriai galiausiai irgi pasiseka. Sakysite, nuobodu? Ne. Lengva ir labai gražu. Bet ar tai – spagetti vesternas? Ne. Nes kraujas – už kadro. Stambūs planai – taip pat. Tad – tebūnie „ažūrinis detektyvas“ (c) Jūratė Čerškutė.

Tiesa, teksto – tik 115 psl. Lyg ir skaitei, lyg ir neskaitei. Bet gal labiau skaitei. Nepatiks tiems, kurie laukia, kad 114 puslapyje viskas bus aiškutėliai aišku.

Beje, iš vertėjo kiek pasijuoksiu. Sakote, „šovinys pistoleto rankenoje“? Na na… Ar čia reiktų juoktis iš autoriaus? Tikėsimės, kad ne.

- O dabar – paklausė advokatas
- Luktelėkim, – atsakė bankininkas, – jis gerose rankose.
- Mes nusamdėme?.. – pasidomėjo notaras.
- Menininkę, – užbaigė bankininkas. 

Dviejų vakarų malonumas

* – spagetti vesternai – italų kino režisieriaus Sergio Leone sukurtas tradicinio vesterno permąstymas su daug kraujo, stipriais charakteriais, stambiais planais ir, svarbiausia, Clintu Eastwoodu. Arba kitu žmogumi be veido. Taip pat neatsiejamas nuo italų kompozitoriaus Ennio Morricone. Rekomenduoju „The Good, the Bad and the Ugly“.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Tautos balsas į dangų (n)eina arba ar reikia Vilniuje uždaryti įvažiavimą į Senamiestį?

Kaip suprasite iš teksto, rašinys – senokas. (Verslo klasė, 2012 m., Nr. 10, „Negi tautos balsas į dangų eina“), bet ir vėl aktualus. 

Jau netrukus rinksime naująjį Seimą. Ir ne tik – po ilgos pertraukos Lietuvos rinkėjai bus pakviesti ir į referendumą. Vieną iš retų atvejų Lietuvoje, kai tiesiogiai prašoma jų nuomonės – nors ir šįsyk tik konsultacinės.

Atrodo, paskutinį kartą tokią nuomonę reiškėme prieš stodami į Europos Sąjungą, taigi, aštuoneri metai prabėgo… Bet pastaruoju metu apie referendumus kalbama vis daugiau – štai viena partija nori referendumo, kad sumažintų Seimo narių skaičių, kita – kad nestatytume naujos atominės elektrinės, dar neseniai svarstyta apie referendumą dėl šeimos sampratos…  Neabejoju – referendumų iniciatyvų atsirastų.

Continue reading

Posted in Teisė, tinklaraštis, Visuomenė | Tagged , | Leave a comment

Yra visur Skylė

1390626_10151940138993540_1460668569_n(Koncerto apžvalga)

Kiekvieną kartą garsiai ištaręs ir apmąstęs pavadinimą “Skylė” susiraukiu – neskamba. Ir šiaip – kas gero gali būti skylėje? Ką vadiname “skylėmis” gal net nepradėsiu vardinti. Todėl tas kognityvinis disonansas tarp pavadinimo ir to, ką daro “Skylė”, yra nuolatinis. Jeigu būčiau grupės vadas, tikrai keisčiau pavadinimą. Ne, tikrai ne į “Skylutė” (nors jų dainų knygelę “Karalaitė Garbanėlė” ir parėmė supermama.lt), bet gal į “Zylė”, pavyzdžiui – skambesys juk panašus? Ar grupė nuo to prarastų gerbėjų? Nemanau. “Skylė” skambėjo gerai kažkokiam bard-pank-folk kolektyvui, dabar gi galima būtų ką nors solidesnio, ar ne? Na, bent jau “Gili tuštuma” ar “Tarpeklis”. Ir tam yra priežasčių.

Continue reading

Posted in Muzika, tinklaraštis | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Filmo apžvalga. 25-oji valanda (25th Hour), rež. Spike Lee, 2002

sss1Jau tuomet, 2002 m., kai šis filmas sukosi kino teatruose, aš girdėjau, kad jis geras. Bet, kaip visada, ne viską, kas gera gali pamatyti, paliesti, pajausti. Pamačiau jį tik dabar. Kitų režisieriaus Spike Lee filmų nesu matęs, bet šią klaidą taisysiu,  nes „25-oji valanda“ man iškrėtė neįtikėtiną pokštą. Baigiau žiūrėti vėlai vakare, ir paskui filmas sklandžiai, gražiai ir su visomis komplikacijomis ir manimi kaip pagrindiniu veikėju persikėlė į sapną. Nepamenu, kada man paskutinį kartą taip būtų nutikę. Ryte kėliausi lyg  pritrenktas, vis neatsikratydamas vaizdinių ir svarstymų. Tad sukrėtė mane jis. Ir net už lango šviečiančios pilnaties neina apkaltinti.

Filmas – psichologinė drama. Gal ir nėra labai sunki, juolab, pasakojimu nesistengiame žiūrovo smukdyti, kaip, pvz., L. von Triero filmuose. Filmas, beje, sukurtas pagal Davido Benioff‘o (čia jau suklūsta visi „Game of Thrones“  TV serialo gerbėjai) romaną ir pagal jo scenarijų. Tai – pasakojimas apie paskutinę vyruko, turinčio sėsti septyneriems metams į kalėjimą už narkotikų platinimą, paskutinę dieną laisvėje. Ir tuo pačiu apie jo tikruosius draugus, mylimąją, tėvus ir bloguosius draugus, kurių lengvo gyvenimo pasiūlymais susigundęs jis pateko į ten, kur yra. Tačiau tai anaiptol ne koks moralizavimas – vaikai, netapkite narkodileriais.

Tai tiesiog faktas – Montis buvo narkodileris, ir už tą gerą gyvenimą turi sumokėti. O mokėti jis nenorėtų, mokėti jis bijo – jis dailus liesokas jaunuolis, be išvystytų raumenų ir, panašu, nelabai tvirto būdo. Jis žino, kad kalėjime jį sulaužys ir išprievartaus – ir fiziškai, ir dvasiškai, ir jam labai baisu. Tą supranta ir jo draugai – nerangus mokytojas Džeikobas ir nervingas sėkmingas brokeris Francis. Draugai kartu nuo trejų metų, bet dabar jų keliai skiriasi – Džeikobas, gyvenantis labiau savo teoriniame pasaulyje, įsivaizduoja, kad po septynerių metų viskas sugrįš kaip buvę. Francis – ciniškas ir realistiškas – nemėgina apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Dar Montis turi šunį, kurį išgelbėjo vykdamas į kažkokį svarbų susitikimą ir net pavėluodamas pas „rimtus žmones“ – ir dabar jis supranta, kad suvažinėto šuns išgelbėjimas – turbūt vienintelis jo geras darbas per gyvenimą. O apie jo mylimąją – neįprastu vardu Naturelle – vis kas nors užmeta, kad tai ji paskundė Montį policijai. Todėl sunki toji paskutinė diena – dar ir tėvas, kadaise išsikapstęs iš butelio dugno, vos nelūžta iš sielvarto, matydamas vienintelio sūnaus tragediją. Tad Montis klaidžioja po Niujorką, mėgina sudėlioti paskutinius taškus ant i, pasirūpinti, kuo privalo, pasakyti, ką turi, apžioti neapžiojamą, išspręsti neišsprendžiamą. Ir be šviesos tunelio gale – tiksliau, regint traukinį. Kaip bebūtų keista, filmas pasakoja ne tik apie patį Montį. Labai stipri ir jo draugo Džeikobo šalutinė linija – galinti būti netgi atskira novele: vienišius, ir, matyt, nelabai populiarus tarp merginų, gundomas septyniolikmetės studentės; tas atvejis, kai labai norisi, bet niekaip niekaip negalima.

Vaidyba – nuostabi. Kad Edwardas Nortonas yra vienas talentingiausių aktorių turbūt visi žino. Jo Montis – užspausto į kampą žmogaus kvintesencija, vaidinama labai taupiai ir subtiliai, dažnai vien akimis. Bet šiame filme kiekvienas aktorius, gavęs daugiau ekrano laiko, jo nešvaisto. Suglumusį, susimaunantį, nerišliai lemianantį Džeikobą kuriantis Phillip Seymour Hoffmanas, kaip netikėtai pasirodo, daugiausia dėl draugo išgyvenantį ir jo tragediją suprantantį Francį – Barry‘is Pepperis. Ši trijulė – kažkas neįtikėtino. Ir, kaip rašė ir Rogeris Eberetas, yra daug filmų, kuriuose geriama ir veikėjai – apsvaigę, bet nedaug, kuriuose tiesiog matai ir jauti alkoholio kiekį veiduose, kalbose ir būsenose. Man labiausiai įsiminė kelios scenos – tai kai Francis ugdomai vadovauja (liet. – koučina) Džeikobui savo namuose ir aiškina, kas atsitiko ir kur viskas ritasi; tai, žinoma, Džeikobas ir jo 17-metė bare, trijų scena po tiltu. Nors vėlgi, tos scenos išplaukia iš bendro sodraus konteksto. Spalvų gal kiek trūksta nebent Mončio mylimajai, ir bandziūgos atrodo tik kaip bandziūgos (nors ukrainietį duoti vaidinti italui – irgi įdomus sprendimas), net nelabai aišku, kodėl Montis taip juos dengia net prieš policininkus.

Režisieriaus manierą galbūt netgi galėtum pavadinti poetiška – tėkmė neskubi, planai dažnai stambūs, labai savotišką įspūdį sukelia kai kurių kadrų pakartojimas, vos įvykus scenai. Filmas gal tikrai kažkiek primena sapną – ne iš karto susigaudai, ar čia dabartis, ar praeitis, ar čia ateitis, ar tik svajonės. Spike‘as Lee sužaidžia dar ir pabaiga: vienu momentu viskas sukasi link beveik laimingos pabaigos, bet…

Rašau, ir suprantu, kad nelabai ką pavyksta pasakyti. Faktas – perrašinėti ir perpasakoti šedevrus sunku, gal net neįmanoma, gal net nereikia. Bet pažiūrėti labai siūlau. Nebūtinai jus sukrės ir patiks taip, kaip patiko man, bet netikiu, kad nuviltų.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Knygos apžvalga. Neringa Vaitkutė, „Vaivorykščių arkos“

vaivoryksciu-arkosGediminas Beresnevičius, kadaise įkūręs ir ilgus metus vairavęs Vilniaus fantastų klubą „Dorado“, yra minėjęs, kad vienas iš jo tikslų – užauginti lietuviškai fantastiką rašančius autorius. Pradžia lyg ir buvo – klubo žmonės sudarė bene gausiausią „Geriausia Lietuvos fantastika“ apsakymų antologijos autorių ratą, bet po to banga nuslūgo – atrodo, dauguma pabandė jaunystėje parašinėti, o užgriuvus dantytam gyvenimui, nusprendė, kad tuo užsiimti neverta. Bet atėjo 2013 metai ir buvę (ar esami) „Dorado“ fantastai trinktelėjo: Gediminas Kulikauskas, tiesa, jau pilnai persikvalifikavęs į istorinį publicistą, mestelėjo „Apelsinų kontrabandą“, Andrius Tapinas (taip, jis irgi mūsiškis, bent iš dalies, nors tai sudėtinga istorija :) – „Vilko valandą“, jūsų kuklus tarnas – „KGB vaikus“. Ir staiga, netikėtai, iš Facebooko platybių pasigirdo žinia, kad viena mūsų buvusi klubiokė – Neringa Vaitkutė – taip pat išleidžia fantasy vaikams: „Vaivorykščių arka“. Taigi, keturios knygos iš po fantastų plunksnų, dvi ir pusė – netgi pagal žanrą. Gediminai, gal jūs savo visgi pasiekėte?

Tokia tad įžanga, o dabar keliaukime į „Vaivorykščių arkas“.

Knyga buvo pristatinėjama kaip pirmoji lietuviška fantasy – magiškoji fantastika. Na, leidyklai, dar tik žengiančiai į fantastikos sritį, tai – atleistina, ji – suklydo, gal norėjo rinkodarinio šūkio, kt. Bet tai, kad nesi pirmas, anaiptol nereiškia, kad negali būti geras. O knyga tikrai gera. Bent jau taip sako mano trys vaikai, jiems pritariu ir aš. Tad kiek išsiplėsiu.

Pirmiausia – „Vaivorykščių arkos“ maloniai nuteikia užmoju: nuosavas pasaulis, nuosavos rasės (skrajūnai, gudruolės, šmaikšuoliai, tigražiurkės, liūtažiurkės, kurmiai), žemėlapiai, vietovės, toponimai, visa, kaip turi būti*. Antra, vaizdingumas – Neringa rašo nesudėtingai, bet labai gražiai, pastabiai, ypač kai rašo apie gamtą. Sakyčiau, jos pasaulio gamta (stiklasparniai drugeliai! Gleivėtieji miškai!) yra vos ne atskiras knygos veikėjas, o gal net toks ir sumanymas. Ir istorija suregzta neblogai – nors pradžia ir lėtoka, įžanga galbūt galėjo būti trumpesnė, bet istorija paveiki, ypač į antrąją pusę. Knyga humaniška – ir jos humanizmas nėra paviršinis, nėra primityvintas kaip pamokymai skaitytojui „vaikeli, būk geras“, ne, jis natūralus, protingas ir šiltas, nors praradimo skausmo kai kur gal ir nevertėjo vengti. Veikėjai – įdomūs ir įvairūs, įsivaizduoti ir tapatintis su kuriuo nors iš jų – nesunku. Bet čia, tiesą sakant, koją kiek pakiša iliustracijos – negali sakyti, kad jos – prastos, negražios ar nemeniškos, bet veikėjų aprašymai ir jų atvaizdai iliustracijose skiriasi tiek smarkiai, kiek gyvas triušis nuo pliušinio. O knygos išleidimui – jokių priekaištų: „Nieko rimto“ regis dar niekada nesusimovė su tipografijos kokybe, nors, aišku, knygos tai nepigina ir kainuoja ji brangiai…

Na, o kritikuoti man labiausiai norisi tą nabagą (neišduosiu neskaičiusiems jo vardo), dėl kurio viskas užsisuko. Jeigu jo grėsmę, jo pėdsakus būtume pradėję jausti anksčiau, jeigu dėl jo būtų kilę įtarimų, tegul ir vėliau paneigiamų, man regis, būtų buvę geriau. Be to, liko neatskleista, kokiu būdu tas geibena sugebėjo suburti „didžiąsias statybas“, kodėl jam kiti padarai pakluso. Sąsajų mintyse su kitu gyvenimo nuskriaustu blogiuku didelėmis akimis iš kito kūrinio išvengti taip pat nelengva J, bet, kaip rašė J. Strielkūnas, mes visi toje gelmėj užgimę. Ir dar dvi paslaptingosios – labai gražiai išaiškinta, kas joms nutiko, psichologinis niuansas – puikus, bet toks iš pažiūros reikšmingas istorijos elementas, o viskas susiveda į tokį paprastumą? O kur tas šautuvo, kabėjusio ant sienos pirmame veiksme, šūvis?

Apibendrinu: tai gera knyga vaikams (sakyčiau, skaitytojų grupė – iki vidutinio mokyklinio amžiaus pradžios), tai graži magiškoji fantastika. Ją smagu skaityti kartu, ją smagu vartyti. Ir aš jau žinau, kad šio pasaulio istoriją pasakos net 6 knygos. Tikėsimės, „Vaivorykštės sparnas“ kils aukštai. Ir gero jam skrydžio.

* – Ir dar kartą – smerkiau, smerkiu ir smerksiu Alma littera išleidusią „Žiedų valdovą“ be žemėlapių!

Posted in Knygos | Tagged , , , , , | 3 Comments

Knygos apžvalga. U. Eco „Prahos kapinės“

Niekas neatims iš Umberto Eco jo pelnytų neeilinių laurų: mokslininkas, semiotikas, intelektualas, rašytojas… Ir vis dėlto, jo rašytojiški laurai tokie… visokie. Nuo šedevro „Fuko švytuoklė“, iki nepaskaitomos „Vakarykštės dienos salos“ (bent jau man). „Prahos kapinės“ – nei viena, nei kita. Sakyčiau, gal truputėlį prasčiau už man visai patikusią „Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną“, bet visgi – prasčiau. Tad kas gi taip ir kas ne taip kapinėse?

Ne taip – tai literatūra. Čia jos, galima sakyti, nėra. Nėra romano. Arba aš jo nepajutau. Arba tai, kas buvo išgalvota, man pasirodė visiškai neįdomu, tik schematiškas tikros istorijos įpinimas į fikcinį audinį. Bet su veikėjais nekilo jokio noro tapatintis, jie buvo netgi neįdomūs – nors juk blogi personažai dažnai kaip tik būna įdomūs.  O ypatingai neįdomu tie nuolatiniai patiekalų vardijimai. Ir gana sunki pradžia – pirmus skyrius tenka brautis per nesupratimo džiungles, buvau netgi atidėjęs iš viso knygą į šalį. Nelabai suprantu, kodėl autorius nepasirinko istorinės publicistikos žanro, spėju, kad būtų pavykę geriau.

O taip – tai būtent istorinė dalis. Juk knyga – apie didįjį XIX a. falsikatorių (išgalvotą), bet, kaip pats autorius ir rašo, visi kiti – kas ką veikė, kas ką sakė, kas ką leido, kas ką darė – istorinės asmenybės ir istoriniai faktai. Štai čia ir yra tikroji „Prahos kapinių“ vertė – parodymas, kaip pikti ir godūs žmonės iš nieko sukuria šmeižtą, melą, pramano klanus, sąmokslus, struktūras, organizacijas ir visa kita – ir kaip lengvai tuo kiti patiki. Žinoma, daug kur tai lemia specialiųjų tarnybų ranka, kaip be jų, bet vis dėlto sukrečia tas paprastumas, kaip iš degtuko galima priskaldyti vežimą, kuris netrukus virsta pragaro krosnių kuru ir tikru, o ne išgalvotų apeigų krauju. Ir net kai parodoma, kad tai – išgalvota, nusirašyta vienas nuo kito, atsižadėta, kai, atrodytų, kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų suprasti, kad visa tai – tik pramanas – vis tiek juodos mintys daro savo darbą. Nes juodos mintys yra paprastos – joms nereikia daug pastangų, joms nereikia supratimo, analizės, mąstymo – joms tereikia duoti laisvę. Tad dėl istorinės dalies knygą rekomenduoju kiekvienam. Juk „Siono išminčių protokolus“ iki šiol cituoja kai kurie delfi komentatoriai. Ir turbūt vis dar atsiranda manančių, kad jie cituoja dokumentą, o ne falsifikaciją.

P.S. Prof. Leonido Donskio straipsnis apie tą patį, kas ir knygoje.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment