Knygos apžvalga. U. Eco “Prahos kapinės”

Niekas neatims iš Umberto Eco jo pelnytų neeilinių laurų: mokslininkas, semiotikas, intelektualas, rašytojas… Ir vis dėlto, jo rašytojiški laurai tokie… visokie. Nuo šedevro „Fuko švytuoklė“, iki nepaskaitomos „Vakarykštės dienos salos“ (bent jau man). „Prahos kapinės“ – nei viena, nei kita. Sakyčiau, gal truputėlį prasčiau už man visai patikusią „Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną“, bet visgi – prasčiau. Tad kas gi taip ir kas ne taip kapinėse?

Ne taip – tai literatūra. Čia jos, galima sakyti, nėra. Nėra romano. Arba aš jo nepajutau. Arba tai, kas buvo išgalvota, man pasirodė visiškai neįdomu, tik schematiškas tikros istorijos įpinimas į fikcinį audinį. Bet su veikėjais nekilo jokio noro tapatintis, jie buvo netgi neįdomūs – nors juk blogi personažai dažnai kaip tik būna įdomūs.  O ypatingai neįdomu tie nuolatiniai patiekalų vardijimai. Ir gana sunki pradžia – pirmus skyrius tenka brautis per nesupratimo džiungles, buvau netgi atidėjęs iš viso knygą į šalį. Nelabai suprantu, kodėl autorius nepasirinko istorinės publicistikos žanro, spėju, kad būtų pavykę geriau.

O taip – tai būtent istorinė dalis. Juk knyga – apie didįjį XIX a. falsikatorių (išgalvotą), bet, kaip pats autorius ir rašo, visi kiti – kas ką veikė, kas ką sakė, kas ką leido, kas ką darė – istorinės asmenybės ir istoriniai faktai. Štai čia ir yra tikroji „Prahos kapinių“ vertė – parodymas, kaip pikti ir godūs žmonės iš nieko sukuria šmeižtą, melą, pramano klanus, sąmokslus, struktūras, organizacijas ir visa kita – ir kaip lengvai tuo kiti patiki. Žinoma, daug kur tai lemia specialiųjų tarnybų ranka, kaip be jų, bet vis dėlto sukrečia tas paprastumas, kaip iš degtuko galima priskaldyti vežimą, kuris netrukus virsta pragaro krosnių kuru ir tikru, o ne išgalvotų apeigų krauju. Ir net kai parodoma, kad tai – išgalvota, nusirašyta vienas nuo kito, atsižadėta, kai, atrodytų, kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų suprasti, kad visa tai – tik pramanas – vis tiek juodos mintys daro savo darbą. Nes juodos mintys yra paprastos – joms nereikia daug pastangų, joms nereikia supratimo, analizės, mąstymo – joms tereikia duoti laisvę. Tad dėl istorinės dalies knygą rekomenduoju kiekvienam. Juk „Siono išminčių protokolus“ iki šiol cituoja kai kurie delfi komentatoriai. Ir turbūt vis dar atsiranda manančių, kad jie cituoja dokumentą, o ne falsifikaciją.

P.S. Prof. Leonido Donskio straipsnis apie tą patį, kas ir knygoje.

Share
Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Albumo apžvalga. Ieva Narkutė – „Vienas“

narkuteMan visada pikta, kai įvairūs pristatinėtojai prie Ievos Narkutės prirašo: „anksčiau tik siauram dainuojamosios poezijos mėgėjų ratui žinoma…“ Mielieji, šis ratas – anaiptol ne siauras. Paskaičiuokite, kiek per visą Lietuvą vyksta dainuojamosios poezijos festivalių (šiemet prisidėjo dar ir Šiauliai, jeigu net ne pernai tai įvyko!), o bilietų kainos į „Tai – aš“ koncertus kartais verčia ir ašarą iš skurdo nubraukti (ir turbūt atvilioja į Šv. Kotrynos bažnyčią ne šio žanro gerbėjus, o tuos, kurie nori save parodyti ir į kitus pavėpsoti). Bet matyt „siauro rato“ rašytojai greičiausiai galvoje turi dvi medijas: tėvė ir radiją. Taip, iki šiol ten Ievos dainos skambėdavo tik per „autorinės dainos“ rubriką LRT, na, ir gal kartą girdėjau per „Opus 3“ būtent „Raudonus vakarus“. Žinoma, ne kam kitam, o būtent šiai puikiai, šiurpių įvaizdžių kupinai dainai ir vidutinio puikumo ryškiaspalviam filmui „Tadas Blinda: pradžia“, turime lenktis, kad Ieva padėjo į šalį psichologės diplomą ir tapo profesionalia atlikėja. „Raudonus vakarus“ atradusi tauta staiga pastebėjo, kad yra tokia Ieva. Narkutė, beje, ne Norkutė. NArkutė.

Albumas „Vienas“ pasirodė dar pavasarį, buvo ir jo pristatymo koncertų ciklas (gaila, bet taip ir nepavyko į juos nueiti), ir nemažai interviu, nemažai pasakojimų apie albumą, buvo ryškūs Ievos pasirodymai įvairiuose TV projektuose, buvo albumą pranašaujančios dainos: „Ryto durys“ su Blinda Tad… atsiprašau, Mantu Jankavičiumi, buvo subtilus „Metų laikų“ klipas ir pompastiškas tos pačios dainos atlikimas palubėje per „M.A.M.A.“ muzikinių apdovanojimų alternatyviąją dalį, vėlgi, skirtą „siauram ratui“ (nes kas gi žiūri TV6? :D ), buvo jau albumą pristatanti ir gerai radijo stočių hitų lenktynėse palypėjusi ir pasilaikiusi titulinė daina „Mano vardas“. Nuo to ir pradėkime.

„Vienas“ mus pasitinka visiškai neIevišku skambesiu. Ir tai nuteikia labai nefainai. Kodėl? Ogi dėl to, kad Ieva iki tol dainomis kalbėdavo intymiai. Ypatingai. Po vieno koncerto aš esu pagalvojęs – ji dainuoja taip, tarsi dainuotų tau vienam, tai yra – kiekvienam vienam. Ją klausydamas gali ją savintis. Ji – tavo ir dainuoja tau. Jos tekstai prasmingi, jos tekstai sklandūs, ir svarbiausia – jie visada apie du žmones. Net jeigu tai „Raudoni vakarai“, kur įsipainioja pati Lietuva, jie vis tiek – apie du žmones. Ir dar su švelniais erotiniais pustoniais, paprastuose nepaprastai sudėliotuose žodžiuose ar tik jų pojūčiuose.

Ir staiga – bam tau per galvą sintezatorius, semplai, „plastmasiniai“ mušamieji, o balsas pažįstamas, o balsas tas, kuris kalbėdavo, kuris skverbdavosi per odą lyg ylos… Čia ir supranti, kad įvyko tai, ką Ieva ir sakė interviu – posūkis į popmuziką. Tą patį sako ir vieno iš (turbūt pagrindinio) prodiuserio vardas – Stano… Ir tas pirmas įspūdis – vaje, Ieva Ieva, ką tu čia ganai? Vyk iš savo pievos Stano, kad jis neštų savo plaukmenis neatsigręždamas, čiuožia tegul tik, neleisk jam volioti tavo pievos! Dar blogiau nuteikia „Aitvarai“ – toks tekstas, o aranžuotė… Šo-o-o-ka, dainas dainuoja? Gelbėkite!!! Tada jau ima erzinti viskas – net tik link popso pasukusios aranžuotės, bet ir tai, kad ant albumo viršelio naudojamas itin standartinis, kiekviename kompe esantis šriftas, ir pačios Ievos nuotraukos iš serijos „drovi mergaitė“, ir sumaišyta dainų eilė ant tipografijos, ir net „Ryto durys“ teksto kai kurios vietos… Per kitas dainas brauniesi dūsaudamas, urgzdamas, ir klausai dėl to, kad čia – Ieva. Toji Ieva, kurios „Lietus sekmadienį“, ekspromtu atliktas „Vilniaus universiteto bardų festivalyje“, kažkada tau buvo tapęs tokiu potyriu, nuo kurio iki šiol šiepiesi nuo ausies iki ausies, nuo kurio gera, jauku, šilta, ir tas „O dabar visi važiuojam namo!“. Ieva, Ieva… Kaip gi taip?! Kaip tu taip galėjai?!

Tad po pirmo klausymo lieki nesupratęs – kas čia? Popmuzika su iki nepadorumo jai nederančiu tekstu? Stano auka? Tiesiog nesusipratimas, nelaimė, nesėkmė, nepavykęs eksperimentas? Emocijoms aprimus klausai antrą kartą. Pradedi galvoti – kur tokio keisto sprendimo priežastys. Ir jos ima tarsi ir lįsti. Koks buvo galimas Ievos – lyriškos dainės su puikiais tekstais ir švelniomis melodijomis – pasirinkimas. Tapti antrąją Jurga (Šeduikyte) ar Alina Orlova? Antrajai būti turbūt nesinori. Vadinasi, reikia ieškoti savo kelio. Tai čia ir yra tas kelias?

Atsidusęs albumą pasileidi antrą kartą ir pasakai sau: mėginsiu suprasti. Antrą kartą jau truputį lengviau. Šoko nebėra, gali pradėti gilintis. Aha, „Devyniolika šimtų naktų“ viso labo pridėta truputį sintezatoriaus, gal nebaisiai jis ir gadina. O, „Gyvas žalias vanduo“ visai gerai skamba ir su tais efektais. „Rojaus sodai“ – smagu ir užveda, paskui dar ilgai juos niūniuoji. Cha cha, o čia daina apie „Tųvyrų vidų“… „Raudoni vakarai“ – chrestomatinis variantas. „Apie Šiaurę“ – stipru, (d)Ieviškai stipru.  Tokios mintys pamažu radosi, kai albumą sukau nuo trečio iki penkto karto. Ir tada sumojau – nagi, paklausysiu Ievos dainų senuosius atlikimus. Kur čia tie mano slapti empėtrys? Ėhei, brolyti… Senieji atlikimai pasirodo irgi toli nuo tobulybės – neišlaikytas ritmas, nutrūkstantis kvėpavimas, netechniškas vokalas… Tai gal ne taip ir blogai tas „Vienas“…  Gal net visai neblogai, o gal ir… gerai?! Nagi, dar paklausom…

Taip nuo visiško sąmyšio pirmą kartą, iki džiaugsmo, klausant kokį septintą kartą. Iki noro pasakyti – o visgi, Ieva, tu šaunuolė! Nežinau, ar albumą galima vadinti iš principo „nauju lygiu“ (techniniu požiūriu – neabejotinai), bet visgi tai yra geras, tai yra įdomus albumas, ir Ievos dainos vis dar puikios. Tiesa, ekspresijos, kurios niekada Ievai netrūksta gyvai, albume visgi pasigendi (tą pažymi apžvalgininkai ir šiaip klausytojai), ypač lėtose dainose, o galbūt – tiesiog studijoje neįmanoma perteikti to subtilaus intymumo pojūčio. Todėl sakau – būtinai eikite į Ievos koncertus. Būtinai išgirskite ją gyvai.

Kurios dainos galiausiai tapo mėgstamiausiomis? Žinot, beveik visos. Vienintelė „Aitvarai“ teliko griežtas, vienareikšmis, big no no. O visa kita – prisijaukinau, pamėgau, dainuoju iš paskos ir nebesinervinu, klausau ir džiaugiuosi. Gi apie Ievos tekstus galima būtų rašyti atskirus, ilgus įrašus. Gal kada nors.

Kaip ir viskas. 8/10? Ar 9? Ne, skaičiai – tik simbolis. Pojūčiai – jie tikresni. Tad mano patarimas – jeigu pirmas klausymas jus nuvils, nemeskite albumo į šalį. Jis toks – su paslaptimi, su įsigyvenimu, tarsi viršūnė, į kurią įlipti reikia pastangų, bet galiausiai  iš ten  atsiveria vaizdas – tarsi dovana už kantrybę.

P.S. Ieva, atleisk už familiarumą, bet Stano… Ar tikrai tau jo reikia? Tikrai? Na, tu – kūrėja, tau spręsti.  Bet – tau gi taip patinka „The National“, tai gal ką nors į tą, tokių neįprastų aranžuočių pusę, a? Juk galėtum, juk sugebėtum!  :)

Share
Posted in Muzika | Tagged | 2 Comments

Kosas no season: dažniausiai užduodami klausimai

  1. Kas ten skrenda?

Ryanair.

2. Kaip skrenda?

Tiesiogiai. Iš Kauno. Didžiausias nemalonumas – labai ankstyvas skrydis (6:40 ryto), tai reiškia, kad jeigu keliaujate iš Vilniaus, naktis bus labai trumpa.

Visos kitos Ryanair taisyklės galioja: 1 žmogus su 10 kg kabinos bagažo, registruojamas bagažas už papildomą kainą, nepamiršti atsispausdinti boarding pasų, pasisverti bagažą (beje, „Senukuose“ yra patogios mažos el. svarstyklės bagažui, apie 30 Lt, tikrai buvo patogu nesukti galvos). Bagažo matmenis kruopščiai tikrino tik Kose grįžtant, eilėje buvo aistrų ir plojimų.

Mes skridome nemenka kompanija (4 suaugę, 3 vaikai), tad dar ėmėme priority boarding (pirmenybinis įlaipinimas), kuris labai pasiteisino Kaune, nes buvo pilnas lėktuvas, bet jo beveik nereikėjo grįžtant, kadangi lėktuvas buvo pustuštis. Tad jeigu žaidi pagal Ryanair taisykles – jokių problemų. Skrydžio trukmė – 3 val. 10 min. Aptarnavimas ir visa kita labai normalu, o skrendant pirmyn buvo stiuardas iš Maltos, mokęsis lietuvių kalbos, ir pokštavęs: „jeigu gersite savo degtinė alus turėsit problemos“, siūlęs ir „cipelinai, masažas“. Nesusigundėm.

Continue reading

Share
Posted in kelionės | Tagged , , , , , , , , , , | 2 Comments

Lietuvos atstumtieji

Publikuota delfi.lt

Atrodo, šis mano rašinys “prisuko” daugiausia komentarų iš mano publikuotų medžiagų. Bent jau publikuotų tikruoju vardu ir pavarde ;)


Kartais man nesinori būti teisininku – vien dėl to, kad žvelgdamas į tam tikrą teisinį reiškinį, supranti: taip ir turi būti, tokia sistema, tokios priežastys. Bet toks žinojimas, kaip tame anekdote, nedžiugina. Nedžiugina – ir viskas.

Paskutinį sykį ši pajauta mane lankė skaitant naujausią Konstitucinio teismo išaiškinimą dėl pilietybės. Taip, aš ir pats visą laiką tvirtinau, kad po ankstesnių Konstitucinio teismo sprendimų kitaip ir būti negalėjo, taip, būtent tokio sprendimo ir tikėjausi (išskyrus vieną momentą, bet apie jį – vėliau), bet nedžiugina, nedžiugina tas pilietybės uždarymas, ir nors tu ką.

Continue reading

Share
Posted in Teisė, Visuomenė | Leave a comment

Džiaugsmas dėl proto

Verslo klasė, 2013 m. vasaris. Nuotraukos V. Ivanovo

Pirmadienio vakaras. Savaitės pradžia, keikiama ir ironizuojama visais įmanomais būdais. Kas tokį vakarą norėtų eiti į kavinę ar barą? Bet, tarkime, norite nueiti, išsirenkate kokį didesnį. Ką ten matote? Opa, sausakimša!

Užsėstas kiekvienas staliukas. Ir ne pavienių vakarotojų ar porelių, o kompanijų. Margų: išvysi abiejų lyčių žmonių nuo šešiolikos iki šešiasdešimties, bus akiniuotų, barzdotų, kostiumuotų, megztiniuotų, matytų per televizorių ir nematytų niekur. „American power – 6 taškai, Trys po šimtą – 8 taškai, Kajuk kibilduk – 4 taškai, Vulgarusis didžkukulis – 9 taškai, Krokodilai Nemune – 10!“ – kažkas į mikrofoną skaito nežinia ką reiškiančius burtažodžius ir skaičius. „Antras turas, pirmas klausimas: „Šis Lietuvos miestas taip patiko Rusijos carui Aleksandrui I, kad jį pavadino Novoaleksandrovsku. Dabar jis žinomas dėl astronominio kūno su porakanopių būrio žinduolių atauga. Koks tai miestas?“ (Nežinote? Ir nesakysiu, panaudosiu per „Protų kovas“.)

Antradienis, ketvirtadienis? Padėtis nesikeičia – tai vienas, tai kitas baras nusėstas suneštomis iš papildomų patalpų visomis kėdėmis. Klausimai, karštos diskusijos, skaičiavimai, plojimai ir šūksniai, nusivylimo grimasos. Padavėjai tik spėja suktis, bokalai keičia bokalus. O kitą dieną feisbuko grupėse užverda diskusijos – ir Azijos dydžiai neaiškūs, ir cheminiai elementai ne taip jungiasi.

Netikiu, kad nežinote, apie ką kalbu. Taip – tai protų kovos, protų mūšiai, intelekto kovos, žinovų laikas, žynių lygos ir dar aibė pavadinimų, apibūdinančių tą patį reiškinį: baro viktorinas. Reiškinį, kuris netikėtai, net per krizę, kai daugelis spaudėme litą prie lito, nusirito per Vilniaus ir visos Lietuvos barus. Kas nutiko? Kodėl staiga garbūs verslininkai, klerkai, studenčiokai, tarnautojai, pareigūnai, mokslininkai ir dar beveik visi įmanomi visuomenės sluoksniai plūstelėjo žaisti, matuotis intelektą, žinias? Ką, televizorius neberodo, kompiuteriai sugedo, žmonos pabėgo? O kadangi ir pats priklausau tai neįprastų barų lankytojų gaujai, nusprendžiau pasiaiškinti, kas gi čia nutiko, kad Lietuva ėmė džiaugtis protu.

Continue reading

Share
Posted in tinklaraštis | 3 Comments

Fantastikos rašytojas iš Rusijos, Baltijos valstybių nekentėjas ir šovinistas Sergej Lukjanenko atvyksta į Vilniaus knygų mugę

Estas – brukalo kišėjas, kelių psi desantininkų sunaikintas Vilnius, galiausiai – radioaktyvios Pabaltijo dykumos. Štai tokį požiūrį ir tokią šviesią ateitį mūsų mažiems kraštams savo įvairiose knygose piešia rusų fantastikos žvaigždė Sergej Lukjanenko. Čia tik tai, ką prisimenu trumpai – bet vos ne kiekvienoje jo knygoje pribaltai užkliūdavo. Kadaise dar, pamenu, savo tinklaraštyje kvietė bombarduoti ir Gruziją (gerokai iki Pietų Osetijos įvykių). Trumpai tariant – žmogus su fantazija.

Dabar jis atvyksta į Vilniaus knygų mugę. Nei kokia leidykla ar organizacija jį atveža, nei kokiu tikslu – neaišku.

Tačiau kyla klausimas – o mes taip sėdėsim ir tylėsim? Ar visgi bent jau ponui Sergejui pateiksime keletą nemalonių klausimų, ko jam čia prireikė? O gal ir kokį piketą prieš viešbučio, kur jis apsistos?

Share
Posted in Knygos, Literatūra, Visuomenė | 15 Comments

Kodėl tinklaraštis sunegyvėjo?

Ogi dėl to, kad esu visas prapuolęs “KGB vaikuose” (žr. http://www.kgbvaikai.lt).

Bet informacija apie knygą čia dubliuojama nebus, tad jūsų įspūdžių ir kritikos laukiu ten arba Facebook’e https://www.facebook.com/KgbVaikai

 

 

Share
Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Knygos apžvalga. Gina Viliūnė. Karūna be karūnos.

Gina Viliūnė. Karūna be karūnos: senojo Vilniaus trileris (Tyto alba, 2012).

Gerai, kad lietuvišką knygą nebijoma aiškiai pavadinti “trileriu”. Juolab, kad trileris dar ir istorinis. Aš visada buvau nuotykinių knygų mėgėjas, tad buvo įdomu susipažinti ir su šiuo kūriniu.

Nemeluosiu: įspūdis labai dviprasmiškas.

Viena vertus, parašyta tikrai sklandžiai ir daug nesicackinant nei prie meninių priemonių, nei prie herojų “vidinio gyvenimo” – paprasta. Siužeto vyksmas greitas, sudėliota ir suraišiota normaliai, nors vėliau apgalvojant baltų siūlų rasti nesunku. Persiskaito lengvai, apie norą mesti šalin – vėliau. Iš karto prašosi palyginimas su D. Browno ir panašiais davinčio kodais: istoriniai paminklai, kiek mistifikuotos paslaptys, istorinės asmenybės, neaiškūs blogiečiai, slaptosios draugijos. Man labiausiai patiko istoriniai intarpai – ypač, pvz., apie Radvilas ar senąjį bibliotekininką.  Truputį pasistengus, vien iš jų buvo galima išvežti kūrinį. Bendrai, susipažinti su kai kuriais istoriniais etapais ir asmenybėmis bei objektais be didesnių pastangų.

O trūkumai… Kadangi, kaip sakiau, parašyta paprastai, o tas paprastumas neretai liūdina. Visas veiksmas, vykstantis šiais laikais, man, fantastui (pabrėžiu), buvo klaikiai neįtikinamas. Gal filme tai atrodytų ir pusė velnio – toks lietuviškas Indiana Jones ir krištolo kaukolė variantas: kai herojui nuo mįslės iki sprendimo maždaug vienas objektas ir viena mįslė – tad knygoje kas antrą sceną šaukiau “netikiu”, nervinausi ir verčiau kitą puslapį. Veikėjai itin schematiški (darboholikė moteraitė ir moksliukas vyriškis, kadais anąją mokykloje mylėjęs, spėkite, kaip jiems viskas baigsis?), kai kur pabrėžtinai klišiški (blogietis su astmos inhaliatoriumi). Dialogai vietomis net vaikiški (bet pagarba už pasiryžimą ir ištkimybę gimtajai kalbai – mano veikėjai tokiose situacijose jau varo didžiąja galingąja).  Neapleidžia įspūdis, kad autorė rašė pasidėjusi vadovėlį “kaip parašyti bestselerį“.

Ir vis dėlto, tai nepalyginamai geriau už tokias pretenzingas lit.nelaimes kaip V. Normano/R.J. Nabus “Nostradamo kapas”. Čia bent jau tavęs neapgaudinėja ir siužetą išrišia naiviai, bet sąžiningai. Žinoma, apie tunelį po Trinitorių bažnyčia – atskira kalba.

Reziumė: paaugliams kaip tik, prieš imantis, pvz., “Silva Rerum”, bent jau sužinos, kur kuri bažnyčia Vilniuje ir kokios asmenybės jas statė. Plačiajam skaitytojui – greitam skaitymui. Amato broliams – susipažinimui. Bet tobulėti dar tikrai yra kur.

P.S. Juokingas riktas: leidyklos puslapyje knygos viršelio failas vadinasi “karalius be karūnos” :)

Share
Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Serialas “Pelagija ir baltasis buldogas”

Borisas Akuninas ir jo kūryba* Lietuvoje turbūt žinoma tiktai tiems, kurie skaito rusiškai. Bandymas išleisti jo labai populiarius kūrinius lietuvių kalba, nors ėmėsi versti pats Sigitas Parulskis, kiek žinau, baigėsi nesėkme. O gaila – nes tai tikrai labai kokybiška lengvesnė literatūra. Daugiausia lietuvių tikriausiai bus matę kino filmą pagal romaną “Valstybės patarėjas”, kur vaidino pats Olegas Menšikovas, nors yra ir serialas “Azazelis”, ir kino filmas “Turkiškas gambitas”, ir neseniai pasirodęs (deja, nesėkmingai) “Romanas apie šnipus”.

O šis, kurį trumpai aptarsiu – tai B. Akunino detektyvų serijos “Provincijos detektyvas” apie vienuolę – detektyvę Pelagiją pirmosios knygos ekranizavimas. Serialą, žinoma, kūrė rusų autoriai ir tai – ekranizacija, skirta televizijai. Turbūt suprantate, kad šie bruožai reiškia, jog neišvysime čia užmoju kažko panašaus į “Sostų žaidimą”, ir vis dėlto, tos aštuonios serijos su seserimi Pelagija, mano manymu, visai vertos jūsų dėmesio. Kodėl?

Pirmiausia, serialas turi savyje kažką jaukaus, kažką mielai senovinio. Jis nesistengia tavęs pritrenkti, bet elgiasi draugiškai ir nuoširdžiai. Tuo pačiu jis kamerinis, ekrane visą laiką sukasi tie patys veidai (nes masuotei turbūt nebuvo skirta lėšų), bet užtat kiekvienas gauna pakankamai laiko, kad paplėtotų veikėjo paveikslą: ar tai būtų policmeistreis Lagranžas, ar prokuroras Berdičevskis, ar gubernatorius, ką jau kalbėti apie pagrindinius veikėjus – Pelagiją ir Mitrofanijų. Kaip ir B. Akunino proza, taip ir režisieriaus žaidžia su rusų literatūros/kino klasikos įvaizdžiais ir vaizdais. Beje, kostiumai, kiek teko skaityti, tikrai istoriniai: pvz., tėvo Mitrofanijaus apranga svėrė 10 kilogramų! Filmavimo vietos –  akivaizdžiai “etnografinės”, kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes – matosi, kad tai ne specialiai statytos “lokacijos”, o panaudojama, kas sena ir gera.  Kartais net juokingai – pvz., pirmos serijos pradžioje parodoma Zavolžsko nuotrauka, kurioje… Vilniaus Rotušės aikštė!

Gal kai kam nepatiks, kad siužetas vyniojasi neskubėdamas, bet įdomumą vis dėlto išlaiko visą laiką. Tiesa, detektyvinės intrigos išrišimas nuvilia – spėju, kad taip yra dėl to, kad vizualiai sunkiau buvo užmaskuoti tai, kas tekste turėjo būti paprasčiau ir paslaptingiau. Patiko man ir aktoriai, skirtingai nuo lietuviškų televizinių serialų, visi įtikinami ir puikiai įsijautę į vaidmenis, ypač smagu buvo pamatyti Podžio vaidmens atlikėją – tą vyruką Maksimą Matvejevą, suvaidinusi visą kitą jaunimą užgožusį Fredą puikiosiose “Stiliagose”.

Trumpai tariant, patiks turbūt ne kiekvienam, bet mėgstantiems klasikinį detektyvą, klasikinį kiną ir B. Akuniną – turėtų tikti. Na, ir kaip čia be tradicinio pabėdavojimo: kodėl oi kodėl visokios BTV, užuot rodžiusios kriminalinę rusišką černuchą, nerodo štai tokių – bent kažką duodančių serialų.

* – beje, B. Akunino tikrasis vardas ir pavardė yra Grigorijus Čchartиšvilis, jis – gruzinas pagal kilmę, japonų kalbos specialistas pagal išsilavinimą, nuoširdus liberalas pagal pažiūras ir šiuo metu – vienas iš rimtų atvirų V. Putino režimo oponentų.  Skaitantiems rusiškai labai rekomenduoju jo tinklaraštį http://borisakunin.livejournal.com.

 

 

 

Share
Posted in kinas, serialai | Leave a comment

Dangusgriūva!

arba Iano Flemingo Džeimsas Bondas 007 filme “SKYFALL”


Nesuprantu, nesuprantu mūsų kino platintojų, kai imasi pervardinti filmus. Nežinau, kas tai daro ir kodėl, bet bent jau su Bondianos filmų pavadinimais antrą kartą prašauna pro šalį. Oficialiai lietuviškai kinuose šis filmas vadinasi “007 operacija Skyfall”. Nors matę filmą puikiai žino, kad Skyfall (tariasi „Skaifol“) – tai visai ne operacijos pavadinimas. Tačiau dėl visa ko užmečiau akį į internetus – gal ten rasiu atsakymą? Ir ką jūs manote? Ogi Rusijoje filmas vadinasi “007 koordinatės: Skyfall”. Tad iš motinos Rusijos glėbio įkvėpimo semiasi ne tik Darbo partijos balsų pirkliai, bet ir kino platintojai! Tik rusų pavadinimas gerokai logiškesnis siejant su filmo siužetu, o dėl mūsiškių… Gėda ir tiek. Prašauta pro šalį, kaip ir su „Pasveikink mirtį kitą dieną“, kaip ir verčiant „komandorą“ kaip „pareigūną“…

Bet tai ir viskas blogo, ką ruošiuosi pasakyti apie šį filmą. Nes visa kita – džiugina jausmus, protą ir seno Bondianos gerbėjo širdį. Savo begalinę meilę šiam reikalui esu išsakęs rašinyje „Pasakos niekada nemiršta“ (serija 1 ir serija 2). Tiesa, jis jau senokas – tuo metu laukėm „Paguodos kvanto“ premjeros, trečias rašinys irgi netrukus pasirodys viename prestižiniame itin geros tipografijos žurnale su kiškučiais :)

Prisipažinsiu – po kiek nuvylusio „Paguodos kvanto“ buvo šiek tiek abejonių, kaip gi čia toliau seksis „atnaujintai“ Bondo versijai. Juk D. Craig‘o agentas istoriją pradėjo nuo nulio, „Kazino „Rojal“ jis tik gauna teisę į „00“ statusą, „Paguodos kvante“ bando jį įtvirinti, o trečiajame turėtų galutinai įtikinti – taip, čia jis. Nepakeičiamas, nenugalimas Bondas, Džeimsas Bondas. Ir kai pasipylė teigiamos apžvalgos, titulai „geriausias Bondo filmas“, nenorėjau iš karto tuo patikėti: ko nepadarysi dėl reklamos ar „produkto siūlymo“. Tačiau kai dvi su viršum valandos prasėdėjau net negalvodamas žvilgtelėti į laikrodį, sakau tvirtai ir aiškiai: „Kazino „Rojal“ sėkmė pakartota, pažadas ištęsėtas. Perkrovimo sukrėsta Bondiana atgimė sutvirtėjusi – ant herojaus smokingo užtėkšta žvyro, bet šiems laikams tokio didvyrio ir reikia. Tad garsiausias pasaulio serialas toliau gali tęstis drąsiai.

Gal tuo nereikėtų stebėtis – juk filmą režisavo pats Sam‘as Mendesas, „Amerikos grožybių“ autorius. Ir – matosi – Bondianą jis išmano, ja džiaugiasi, ją gerbia. Vien už scenelę su katapultavimo mygtuku ant bėgių rankenos galima ploti atsistojus! Filmas nuosekliai ir, svarbiausia, be jokio dirbtinumo D. Craigo Bondą po klajonių metų grąžina ten – į klasiką, tik purvinesnę ir realistiškesnę. „Kazino „Rojal“ Bondas pažeidžiamas, mylintis ir žmogiškas, „Paguodos kvante“ – viską užmiršęs dėl keršto, o „Skyfall“ -  jau šaltas, dalykiškas, mirtinai ironiškas ir suprantantis, kad gyvens pareigai. Ir daugiau nemylės. Filmas gan tamsių tonų: bet humoro šiek tiek atsiranda, nemažai – kontekstinio (suprantamo „bondininkams“), ir nors veiksmo scenos gniaužia kvapą, bet jos neužgožia siužeto. Grįžta senieji veikėjai naujais amplua,  pirmiausia – visiškai kitoks Q, ir grįžta netgi Aston Martin DB5! O ką jau kalbėti apie pačią finalinę sceną, bet jos interjerinius akcentus vėlgi supras tik žinovai…

Beje, apie siužetą. Žiūrint į filmą apie Bondą reikia turėti galvoje: šie filmai yra ne veiksmo filmai, ne detektyvai, ne dramos ir ne trileriai. Tai yra Bondiana: reiškinys su savo dėsniais, savo struktūra ir savo ypatybėmis. Todėl nesistebėkite, jeigu jums kas nors pasakos, kad siužetas – nuspėjamas (beje, man visko nuspėti nepavyko), o herojaus psichologinis portretas – neįtikinamas. Norite psichologinių portretų ir dramų – žiūrėkite I. Bergmaną ir F. Fellini, norite „mindfuck“ – žiūrėkite „Memento“, norite veiksmo – „Bad Boys“, norite detektyvo – „Los Andželas slaptai“. O Bondianos filmai yra modernios pasakos: čia herojus yra herojus, o blogietis yra blogietis, ir čia herojui reikia nugalėti blogietį (pakeliui dar nugalint jo padėjėją, pamylint dvi-tris moteris, pašaudant iš trijų – dešimt ginklų ir pavairuojant porą – trejetą superautomobilių). Beje, prisikėlimo iš mirusių motyvas kaip įvykio, pakeičiančio žmogų, jau net ne pasakų, o pirmykštės bendruomenės ritualų ir religijos tema! Čia jūsų nesistengs apgauti, čia ilgainiui taps daug kas pažįstama, ir atsikartos taip pat, bet vis kitaip: kova tarp kokių gyvūnų žmogėdrų, lenktynės gatvėmis, lošimas, paslaptinga blogiečio buveinė… Čia tokios žaidimo taisyklės. Nepatinka? Vadinasi, jūsų smėlio dėžė kitame kieme.

Taigi, filmas man labai patiko. Labai įdomu yra tai, kad naujasis „perkrovimas“ suteikė Bondui iki šiol nebūtą perspektyvą: anksčiau jis buvo herojus iš niekur, dabar mes jau žinome ir šiek tiek jo istorijos. D. Craig‘as, nors ir labai nenori likti vien Bondu, bet, bijau, kad to neišvengs – jo kuriamas veikėjas tiesiog puikus, nereikia dūsauti dėl jokių Connery, Moore‘ų ar Brosnanų, jų laikas kitas. Man buvo žiauriai liūdna, kad vienas iš mėgstamiausių post-šaltojo karo Bondianos veikėjų palieka sceną. Nesakysiu, kuris, bet gaila labai – tas personažas buvo nepakartojamas. Na, ir blogietis Silva, vaidinamas Javier Bardemo – su visais tikrųjų Bondo blogiečių bruožais: maniakiškas, šiurpus ir tikrai blogas, nors šįsyk – ne visai todėl, kad blogis – jo prigimtis. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai peržaista „Auksinės akies“ mintis, bet dar vieno ciklo uždarymas – suveikia, nors ašarą brauk. Bendrai – veikia viskas: nuo įvadinės scenos, nuo „larger than life“ Adele tematinės dainos ir labai gražios titrų sekos iki pat pakankamai netikėto finalinio išrišimo. Na, nebent blogiečio gražuolė truputėlį nesuveikė: labai jau ten greitai viskas prasidėjo ir pasibaigė. Užtat kokia barzdos skutimo scena – kas sakė, kad erotikai būtina nuogybė?! Labai neaišku, kas išaugs iš naujojo Q, kol kas jis šiek tiek bebruožis, bet viskas prieš akis. Pakeistas ir kompozitorius – nebe Davidas Arnoldas, o senas Samo Mendeso bendradarbis Thomas Newman’as. Ir naujajame takelyje man truputį klasikinės Bondianos trūko – nors garsiosios keturios natos naudotos išsamiai.

Liūdna tik viena – vėl dabar laukti keletą metų, kol Džeimsas Bondas sugrįš. Bet jis žadėjo sugrįžti, o jo žodis – tai tikra garantija.

Share
Posted in kinas, tinklaraštis | Tagged , , , | 6 Comments