Tautos balsas į dangų (n)eina arba ar reikia Vilniuje uždaryti įvažiavimą į Senamiestį?

Kaip suprasite iš teksto, rašinys – senokas. (Verslo klasė, 2012 m., Nr. 10, “Negi tautos balsas į dangų eina”), bet ir vėl aktualus. 

Jau netrukus rinksime naująjį Seimą. Ir ne tik – po ilgos pertraukos Lietuvos rinkėjai bus pakviesti ir į referendumą. Vieną iš retų atvejų Lietuvoje, kai tiesiogiai prašoma jų nuomonės – nors ir šįsyk tik konsultacinės.

Atrodo, paskutinį kartą tokią nuomonę reiškėme prieš stodami į Europos Sąjungą, taigi, aštuoneri metai prabėgo… Bet pastaruoju metu apie referendumus kalbama vis daugiau – štai viena partija nori referendumo, kad sumažintų Seimo narių skaičių, kita – kad nestatytume naujos atominės elektrinės, dar neseniai svarstyta apie referendumą dėl šeimos sampratos…  Neabejoju – referendumų iniciatyvų atsirastų.

Continue reading

Share
Posted in Teisė, tinklaraštis, Visuomenė | Tagged , | Leave a comment

Yra visur Skylė

1390626_10151940138993540_1460668569_n(Koncerto apžvalga)

Kiekvieną kartą garsiai ištaręs ir apmąstęs pavadinimą “Skylė” susiraukiu – neskamba. Ir šiaip – kas gero gali būti skylėje? Ką vadiname “skylėmis” gal net nepradėsiu vardinti. Todėl tas kognityvinis disonansas tarp pavadinimo ir to, ką daro “Skylė”, yra nuolatinis. Jeigu būčiau grupės vadas, tikrai keisčiau pavadinimą. Ne, tikrai ne į “Skylutė” (nors jų dainų knygelę “Karalaitė Garbanėlė” ir parėmė supermama.lt), bet gal į “Zylė”, pavyzdžiui – skambesys juk panašus? Ar grupė nuo to prarastų gerbėjų? Nemanau. “Skylė” skambėjo gerai kažkokiam bard-pank-folk kolektyvui, dabar gi galima būtų ką nors solidesnio, ar ne? Na, bent jau “Gili tuštuma” ar “Tarpeklis”. Ir tam yra priežasčių.

Continue reading

Share
Posted in Muzika, tinklaraštis | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Filmo apžvalga. 25-oji valanda (25th Hour), rež. Spike Lee, 2002

sss1Jau tuomet, 2002 m., kai šis filmas sukosi kino teatruose, aš girdėjau, kad jis geras. Bet, kaip visada, ne viską, kas gera gali pamatyti, paliesti, pajausti. Pamačiau jį tik dabar. Kitų režisieriaus Spike Lee filmų nesu matęs, bet šią klaidą taisysiu,  nes “25-oji valanda” man iškrėtė neįtikėtiną pokštą. Baigiau žiūrėti vėlai vakare, ir paskui filmas sklandžiai, gražiai ir su visomis komplikacijomis ir manimi kaip pagrindiniu veikėju persikėlė į sapną. Nepamenu, kada man paskutinį kartą taip būtų nutikę. Ryte kėliausi lyg  pritrenktas, vis neatsikratydamas vaizdinių ir svarstymų. Tad sukrėtė mane jis. Ir net už lango šviečiančios pilnaties neina apkaltinti.

Filmas – psichologinė drama. Gal ir nėra labai sunki, juolab, pasakojimu nesistengiame žiūrovo smukdyti, kaip, pvz., L. von Triero filmuose. Filmas, beje, sukurtas pagal Davido Benioff‘o (čia jau suklūsta visi „Game of Thrones“  TV serialo gerbėjai) romaną ir pagal jo scenarijų. Tai – pasakojimas apie paskutinę vyruko, turinčio sėsti septyneriems metams į kalėjimą už narkotikų platinimą, paskutinę dieną laisvėje. Ir tuo pačiu apie jo tikruosius draugus, mylimąją, tėvus ir bloguosius draugus, kurių lengvo gyvenimo pasiūlymais susigundęs jis pateko į ten, kur yra. Tačiau tai anaiptol ne koks moralizavimas – vaikai, netapkite narkodileriais.

Tai tiesiog faktas – Montis buvo narkodileris, ir už tą gerą gyvenimą turi sumokėti. O mokėti jis nenorėtų, mokėti jis bijo – jis dailus liesokas jaunuolis, be išvystytų raumenų ir, panašu, nelabai tvirto būdo. Jis žino, kad kalėjime jį sulaužys ir išprievartaus – ir fiziškai, ir dvasiškai, ir jam labai baisu. Tą supranta ir jo draugai – nerangus mokytojas Džeikobas ir nervingas sėkmingas brokeris Francis. Draugai kartu nuo trejų metų, bet dabar jų keliai skiriasi – Džeikobas, gyvenantis labiau savo teoriniame pasaulyje, įsivaizduoja, kad po septynerių metų viskas sugrįš kaip buvę. Francis – ciniškas ir realistiškas – nemėgina apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Dar Montis turi šunį, kurį išgelbėjo vykdamas į kažkokį svarbų susitikimą ir net pavėluodamas pas „rimtus žmones“ – ir dabar jis supranta, kad suvažinėto šuns išgelbėjimas – turbūt vienintelis jo geras darbas per gyvenimą. O apie jo mylimąją – neįprastu vardu Naturelle – vis kas nors užmeta, kad tai ji paskundė Montį policijai. Todėl sunki toji paskutinė diena – dar ir tėvas, kadaise išsikapstęs iš butelio dugno, vos nelūžta iš sielvarto, matydamas vienintelio sūnaus tragediją. Tad Montis klaidžioja po Niujorką, mėgina sudėlioti paskutinius taškus ant i, pasirūpinti, kuo privalo, pasakyti, ką turi, apžioti neapžiojamą, išspręsti neišsprendžiamą. Ir be šviesos tunelio gale – tiksliau, regint traukinį. Kaip bebūtų keista, filmas pasakoja ne tik apie patį Montį. Labai stipri ir jo draugo Džeikobo šalutinė linija – galinti būti netgi atskira novele: vienišius, ir, matyt, nelabai populiarus tarp merginų, gundomas septyniolikmetės studentės; tas atvejis, kai labai norisi, bet niekaip niekaip negalima.

Vaidyba – nuostabi. Kad Edwardas Nortonas yra vienas talentingiausių aktorių turbūt visi žino. Jo Montis – užspausto į kampą žmogaus kvintesencija, vaidinama labai taupiai ir subtiliai, dažnai vien akimis. Bet šiame filme kiekvienas aktorius, gavęs daugiau ekrano laiko, jo nešvaisto. Suglumusį, susimaunantį, nerišliai lemianantį Džeikobą kuriantis Phillip Seymour Hoffmanas, kaip netikėtai pasirodo, daugiausia dėl draugo išgyvenantį ir jo tragediją suprantantį Francį – Barry‘is Pepperis. Ši trijulė – kažkas neįtikėtino. Ir, kaip rašė ir Rogeris Eberetas, yra daug filmų, kuriuose geriama ir veikėjai – apsvaigę, bet nedaug, kuriuose tiesiog matai ir jauti alkoholio kiekį veiduose, kalbose ir būsenose. Man labiausiai įsiminė kelios scenos – tai kai Francis ugdomai vadovauja (liet. – koučina) Džeikobui savo namuose ir aiškina, kas atsitiko ir kur viskas ritasi; tai, žinoma, Džeikobas ir jo 17-metė bare, trijų scena po tiltu. Nors vėlgi, tos scenos išplaukia iš bendro sodraus konteksto. Spalvų gal kiek trūksta nebent Mončio mylimajai, ir bandziūgos atrodo tik kaip bandziūgos (nors ukrainietį duoti vaidinti italui – irgi įdomus sprendimas), net nelabai aišku, kodėl Montis taip juos dengia net prieš policininkus.

Režisieriaus manierą galbūt netgi galėtum pavadinti poetiška – tėkmė neskubi, planai dažnai stambūs, labai savotišką įspūdį sukelia kai kurių kadrų pakartojimas, vos įvykus scenai. Filmas gal tikrai kažkiek primena sapną – ne iš karto susigaudai, ar čia dabartis, ar praeitis, ar čia ateitis, ar tik svajonės. Spike‘as Lee sužaidžia dar ir pabaiga: vienu momentu viskas sukasi link beveik laimingos pabaigos, bet…

Rašau, ir suprantu, kad nelabai ką pavyksta pasakyti. Faktas – perrašinėti ir perpasakoti šedevrus sunku, gal net neįmanoma, gal net nereikia. Bet pažiūrėti labai siūlau. Nebūtinai jus sukrės ir patiks taip, kaip patiko man, bet netikiu, kad nuviltų.

Share
Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Knygos apžvalga. Neringa Vaitkutė, “Vaivorykščių arkos”

vaivoryksciu-arkosGediminas Beresnevičius, kadaise įkūręs ir ilgus metus vairavęs Vilniaus fantastų klubą „Dorado“, yra minėjęs, kad vienas iš jo tikslų – užauginti lietuviškai fantastiką rašančius autorius. Pradžia lyg ir buvo – klubo žmonės sudarė bene gausiausią „Geriausia Lietuvos fantastika“ apsakymų antologijos autorių ratą, bet po to banga nuslūgo – atrodo, dauguma pabandė jaunystėje parašinėti, o užgriuvus dantytam gyvenimui, nusprendė, kad tuo užsiimti neverta. Bet atėjo 2013 metai ir buvę (ar esami) „Dorado“ fantastai trinktelėjo: Gediminas Kulikauskas, tiesa, jau pilnai persikvalifikavęs į istorinį publicistą, mestelėjo „Apelsinų kontrabandą“, Andrius Tapinas (taip, jis irgi mūsiškis, bent iš dalies, nors tai sudėtinga istorija :) – „Vilko valandą“, jūsų kuklus tarnas – „KGB vaikus“. Ir staiga, netikėtai, iš Facebooko platybių pasigirdo žinia, kad viena mūsų buvusi klubiokė – Neringa Vaitkutė – taip pat išleidžia fantasy vaikams: „Vaivorykščių arka“. Taigi, keturios knygos iš po fantastų plunksnų, dvi ir pusė – netgi pagal žanrą. Gediminai, gal jūs savo visgi pasiekėte?

Tokia tad įžanga, o dabar keliaukime į „Vaivorykščių arkas“.

Knyga buvo pristatinėjama kaip pirmoji lietuviška fantasy – magiškoji fantastika. Na, leidyklai, dar tik žengiančiai į fantastikos sritį, tai – atleistina, ji – suklydo, gal norėjo rinkodarinio šūkio, kt. Bet tai, kad nesi pirmas, anaiptol nereiškia, kad negali būti geras. O knyga tikrai gera. Bent jau taip sako mano trys vaikai, jiems pritariu ir aš. Tad kiek išsiplėsiu.

Pirmiausia – „Vaivorykščių arkos“ maloniai nuteikia užmoju: nuosavas pasaulis, nuosavos rasės (skrajūnai, gudruolės, šmaikšuoliai, tigražiurkės, liūtažiurkės, kurmiai), žemėlapiai, vietovės, toponimai, visa, kaip turi būti*. Antra, vaizdingumas – Neringa rašo nesudėtingai, bet labai gražiai, pastabiai, ypač kai rašo apie gamtą. Sakyčiau, jos pasaulio gamta (stiklasparniai drugeliai! Gleivėtieji miškai!) yra vos ne atskiras knygos veikėjas, o gal net toks ir sumanymas. Ir istorija suregzta neblogai – nors pradžia ir lėtoka, įžanga galbūt galėjo būti trumpesnė, bet istorija paveiki, ypač į antrąją pusę. Knyga humaniška – ir jos humanizmas nėra paviršinis, nėra primityvintas kaip pamokymai skaitytojui „vaikeli, būk geras“, ne, jis natūralus, protingas ir šiltas, nors praradimo skausmo kai kur gal ir nevertėjo vengti. Veikėjai – įdomūs ir įvairūs, įsivaizduoti ir tapatintis su kuriuo nors iš jų – nesunku. Bet čia, tiesą sakant, koją kiek pakiša iliustracijos – negali sakyti, kad jos – prastos, negražios ar nemeniškos, bet veikėjų aprašymai ir jų atvaizdai iliustracijose skiriasi tiek smarkiai, kiek gyvas triušis nuo pliušinio. O knygos išleidimui – jokių priekaištų: „Nieko rimto“ regis dar niekada nesusimovė su tipografijos kokybe, nors, aišku, knygos tai nepigina ir kainuoja ji brangiai…

Na, o kritikuoti man labiausiai norisi tą nabagą (neišduosiu neskaičiusiems jo vardo), dėl kurio viskas užsisuko. Jeigu jo grėsmę, jo pėdsakus būtume pradėję jausti anksčiau, jeigu dėl jo būtų kilę įtarimų, tegul ir vėliau paneigiamų, man regis, būtų buvę geriau. Be to, liko neatskleista, kokiu būdu tas geibena sugebėjo suburti „didžiąsias statybas“, kodėl jam kiti padarai pakluso. Sąsajų mintyse su kitu gyvenimo nuskriaustu blogiuku didelėmis akimis iš kito kūrinio išvengti taip pat nelengva J, bet, kaip rašė J. Strielkūnas, mes visi toje gelmėj užgimę. Ir dar dvi paslaptingosios – labai gražiai išaiškinta, kas joms nutiko, psichologinis niuansas – puikus, bet toks iš pažiūros reikšmingas istorijos elementas, o viskas susiveda į tokį paprastumą? O kur tas šautuvo, kabėjusio ant sienos pirmame veiksme, šūvis?

Apibendrinu: tai gera knyga vaikams (sakyčiau, skaitytojų grupė – iki vidutinio mokyklinio amžiaus pradžios), tai graži magiškoji fantastika. Ją smagu skaityti kartu, ją smagu vartyti. Ir aš jau žinau, kad šio pasaulio istoriją pasakos net 6 knygos. Tikėsimės, „Vaivorykštės sparnas“ kils aukštai. Ir gero jam skrydžio.

* – Ir dar kartą – smerkiau, smerkiu ir smerksiu Alma littera išleidusią „Žiedų valdovą“ be žemėlapių!

Share
Posted in Knygos | Tagged , , , , , | 3 Comments

Knygos apžvalga. U. Eco “Prahos kapinės”

Niekas neatims iš Umberto Eco jo pelnytų neeilinių laurų: mokslininkas, semiotikas, intelektualas, rašytojas… Ir vis dėlto, jo rašytojiški laurai tokie… visokie. Nuo šedevro „Fuko švytuoklė“, iki nepaskaitomos „Vakarykštės dienos salos“ (bent jau man). „Prahos kapinės“ – nei viena, nei kita. Sakyčiau, gal truputėlį prasčiau už man visai patikusią „Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną“, bet visgi – prasčiau. Tad kas gi taip ir kas ne taip kapinėse?

Ne taip – tai literatūra. Čia jos, galima sakyti, nėra. Nėra romano. Arba aš jo nepajutau. Arba tai, kas buvo išgalvota, man pasirodė visiškai neįdomu, tik schematiškas tikros istorijos įpinimas į fikcinį audinį. Bet su veikėjais nekilo jokio noro tapatintis, jie buvo netgi neįdomūs – nors juk blogi personažai dažnai kaip tik būna įdomūs.  O ypatingai neįdomu tie nuolatiniai patiekalų vardijimai. Ir gana sunki pradžia – pirmus skyrius tenka brautis per nesupratimo džiungles, buvau netgi atidėjęs iš viso knygą į šalį. Nelabai suprantu, kodėl autorius nepasirinko istorinės publicistikos žanro, spėju, kad būtų pavykę geriau.

O taip – tai būtent istorinė dalis. Juk knyga – apie didįjį XIX a. falsikatorių (išgalvotą), bet, kaip pats autorius ir rašo, visi kiti – kas ką veikė, kas ką sakė, kas ką leido, kas ką darė – istorinės asmenybės ir istoriniai faktai. Štai čia ir yra tikroji „Prahos kapinių“ vertė – parodymas, kaip pikti ir godūs žmonės iš nieko sukuria šmeižtą, melą, pramano klanus, sąmokslus, struktūras, organizacijas ir visa kita – ir kaip lengvai tuo kiti patiki. Žinoma, daug kur tai lemia specialiųjų tarnybų ranka, kaip be jų, bet vis dėlto sukrečia tas paprastumas, kaip iš degtuko galima priskaldyti vežimą, kuris netrukus virsta pragaro krosnių kuru ir tikru, o ne išgalvotų apeigų krauju. Ir net kai parodoma, kad tai – išgalvota, nusirašyta vienas nuo kito, atsižadėta, kai, atrodytų, kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų suprasti, kad visa tai – tik pramanas – vis tiek juodos mintys daro savo darbą. Nes juodos mintys yra paprastos – joms nereikia daug pastangų, joms nereikia supratimo, analizės, mąstymo – joms tereikia duoti laisvę. Tad dėl istorinės dalies knygą rekomenduoju kiekvienam. Juk „Siono išminčių protokolus“ iki šiol cituoja kai kurie delfi komentatoriai. Ir turbūt vis dar atsiranda manančių, kad jie cituoja dokumentą, o ne falsifikaciją.

P.S. Prof. Leonido Donskio straipsnis apie tą patį, kas ir knygoje.

Share
Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Albumo apžvalga. Ieva Narkutė – „Vienas“

narkuteMan visada pikta, kai įvairūs pristatinėtojai prie Ievos Narkutės prirašo: „anksčiau tik siauram dainuojamosios poezijos mėgėjų ratui žinoma…“ Mielieji, šis ratas – anaiptol ne siauras. Paskaičiuokite, kiek per visą Lietuvą vyksta dainuojamosios poezijos festivalių (šiemet prisidėjo dar ir Šiauliai, jeigu net ne pernai tai įvyko!), o bilietų kainos į „Tai – aš“ koncertus kartais verčia ir ašarą iš skurdo nubraukti (ir turbūt atvilioja į Šv. Kotrynos bažnyčią ne šio žanro gerbėjus, o tuos, kurie nori save parodyti ir į kitus pavėpsoti). Bet matyt „siauro rato“ rašytojai greičiausiai galvoje turi dvi medijas: tėvė ir radiją. Taip, iki šiol ten Ievos dainos skambėdavo tik per „autorinės dainos“ rubriką LRT, na, ir gal kartą girdėjau per „Opus 3“ būtent „Raudonus vakarus“. Žinoma, ne kam kitam, o būtent šiai puikiai, šiurpių įvaizdžių kupinai dainai ir vidutinio puikumo ryškiaspalviam filmui „Tadas Blinda: pradžia“, turime lenktis, kad Ieva padėjo į šalį psichologės diplomą ir tapo profesionalia atlikėja. „Raudonus vakarus“ atradusi tauta staiga pastebėjo, kad yra tokia Ieva. Narkutė, beje, ne Norkutė. NArkutė.

Albumas „Vienas“ pasirodė dar pavasarį, buvo ir jo pristatymo koncertų ciklas (gaila, bet taip ir nepavyko į juos nueiti), ir nemažai interviu, nemažai pasakojimų apie albumą, buvo ryškūs Ievos pasirodymai įvairiuose TV projektuose, buvo albumą pranašaujančios dainos: „Ryto durys“ su Blinda Tad… atsiprašau, Mantu Jankavičiumi, buvo subtilus „Metų laikų“ klipas ir pompastiškas tos pačios dainos atlikimas palubėje per „M.A.M.A.“ muzikinių apdovanojimų alternatyviąją dalį, vėlgi, skirtą „siauram ratui“ (nes kas gi žiūri TV6? :D ), buvo jau albumą pristatanti ir gerai radijo stočių hitų lenktynėse palypėjusi ir pasilaikiusi titulinė daina „Mano vardas“. Nuo to ir pradėkime.

„Vienas“ mus pasitinka visiškai neIevišku skambesiu. Ir tai nuteikia labai nefainai. Kodėl? Ogi dėl to, kad Ieva iki tol dainomis kalbėdavo intymiai. Ypatingai. Po vieno koncerto aš esu pagalvojęs – ji dainuoja taip, tarsi dainuotų tau vienam, tai yra – kiekvienam vienam. Ją klausydamas gali ją savintis. Ji – tavo ir dainuoja tau. Jos tekstai prasmingi, jos tekstai sklandūs, ir svarbiausia – jie visada apie du žmones. Net jeigu tai „Raudoni vakarai“, kur įsipainioja pati Lietuva, jie vis tiek – apie du žmones. Ir dar su švelniais erotiniais pustoniais, paprastuose nepaprastai sudėliotuose žodžiuose ar tik jų pojūčiuose.

Ir staiga – bam tau per galvą sintezatorius, semplai, „plastmasiniai“ mušamieji, o balsas pažįstamas, o balsas tas, kuris kalbėdavo, kuris skverbdavosi per odą lyg ylos… Čia ir supranti, kad įvyko tai, ką Ieva ir sakė interviu – posūkis į popmuziką. Tą patį sako ir vieno iš (turbūt pagrindinio) prodiuserio vardas – Stano… Ir tas pirmas įspūdis – vaje, Ieva Ieva, ką tu čia ganai? Vyk iš savo pievos Stano, kad jis neštų savo plaukmenis neatsigręždamas, čiuožia tegul tik, neleisk jam volioti tavo pievos! Dar blogiau nuteikia „Aitvarai“ – toks tekstas, o aranžuotė… Šo-o-o-ka, dainas dainuoja? Gelbėkite!!! Tada jau ima erzinti viskas – net tik link popso pasukusios aranžuotės, bet ir tai, kad ant albumo viršelio naudojamas itin standartinis, kiekviename kompe esantis šriftas, ir pačios Ievos nuotraukos iš serijos „drovi mergaitė“, ir sumaišyta dainų eilė ant tipografijos, ir net „Ryto durys“ teksto kai kurios vietos… Per kitas dainas brauniesi dūsaudamas, urgzdamas, ir klausai dėl to, kad čia – Ieva. Toji Ieva, kurios „Lietus sekmadienį“, ekspromtu atliktas „Vilniaus universiteto bardų festivalyje“, kažkada tau buvo tapęs tokiu potyriu, nuo kurio iki šiol šiepiesi nuo ausies iki ausies, nuo kurio gera, jauku, šilta, ir tas „O dabar visi važiuojam namo!“. Ieva, Ieva… Kaip gi taip?! Kaip tu taip galėjai?!

Tad po pirmo klausymo lieki nesupratęs – kas čia? Popmuzika su iki nepadorumo jai nederančiu tekstu? Stano auka? Tiesiog nesusipratimas, nelaimė, nesėkmė, nepavykęs eksperimentas? Emocijoms aprimus klausai antrą kartą. Pradedi galvoti – kur tokio keisto sprendimo priežastys. Ir jos ima tarsi ir lįsti. Koks buvo galimas Ievos – lyriškos dainės su puikiais tekstais ir švelniomis melodijomis – pasirinkimas. Tapti antrąją Jurga (Šeduikyte) ar Alina Orlova? Antrajai būti turbūt nesinori. Vadinasi, reikia ieškoti savo kelio. Tai čia ir yra tas kelias?

Atsidusęs albumą pasileidi antrą kartą ir pasakai sau: mėginsiu suprasti. Antrą kartą jau truputį lengviau. Šoko nebėra, gali pradėti gilintis. Aha, „Devyniolika šimtų naktų“ viso labo pridėta truputį sintezatoriaus, gal nebaisiai jis ir gadina. O, „Gyvas žalias vanduo“ visai gerai skamba ir su tais efektais. „Rojaus sodai“ – smagu ir užveda, paskui dar ilgai juos niūniuoji. Cha cha, o čia daina apie „Tųvyrų vidų“… „Raudoni vakarai“ – chrestomatinis variantas. „Apie Šiaurę“ – stipru, (d)Ieviškai stipru.  Tokios mintys pamažu radosi, kai albumą sukau nuo trečio iki penkto karto. Ir tada sumojau – nagi, paklausysiu Ievos dainų senuosius atlikimus. Kur čia tie mano slapti empėtrys? Ėhei, brolyti… Senieji atlikimai pasirodo irgi toli nuo tobulybės – neišlaikytas ritmas, nutrūkstantis kvėpavimas, netechniškas vokalas… Tai gal ne taip ir blogai tas „Vienas“…  Gal net visai neblogai, o gal ir… gerai?! Nagi, dar paklausom…

Taip nuo visiško sąmyšio pirmą kartą, iki džiaugsmo, klausant kokį septintą kartą. Iki noro pasakyti – o visgi, Ieva, tu šaunuolė! Nežinau, ar albumą galima vadinti iš principo „nauju lygiu“ (techniniu požiūriu – neabejotinai), bet visgi tai yra geras, tai yra įdomus albumas, ir Ievos dainos vis dar puikios. Tiesa, ekspresijos, kurios niekada Ievai netrūksta gyvai, albume visgi pasigendi (tą pažymi apžvalgininkai ir šiaip klausytojai), ypač lėtose dainose, o galbūt – tiesiog studijoje neįmanoma perteikti to subtilaus intymumo pojūčio. Todėl sakau – būtinai eikite į Ievos koncertus. Būtinai išgirskite ją gyvai.

Kurios dainos galiausiai tapo mėgstamiausiomis? Žinot, beveik visos. Vienintelė „Aitvarai“ teliko griežtas, vienareikšmis, big no no. O visa kita – prisijaukinau, pamėgau, dainuoju iš paskos ir nebesinervinu, klausau ir džiaugiuosi. Gi apie Ievos tekstus galima būtų rašyti atskirus, ilgus įrašus. Gal kada nors.

Kaip ir viskas. 8/10? Ar 9? Ne, skaičiai – tik simbolis. Pojūčiai – jie tikresni. Tad mano patarimas – jeigu pirmas klausymas jus nuvils, nemeskite albumo į šalį. Jis toks – su paslaptimi, su įsigyvenimu, tarsi viršūnė, į kurią įlipti reikia pastangų, bet galiausiai  iš ten  atsiveria vaizdas – tarsi dovana už kantrybę.

P.S. Ieva, atleisk už familiarumą, bet Stano… Ar tikrai tau jo reikia? Tikrai? Na, tu – kūrėja, tau spręsti.  Bet – tau gi taip patinka „The National“, tai gal ką nors į tą, tokių neįprastų aranžuočių pusę, a? Juk galėtum, juk sugebėtum!  :)

Share
Posted in Muzika | Tagged | 2 Comments

Kosas no season: dažniausiai užduodami klausimai

  1. Kas ten skrenda?

Ryanair.

2. Kaip skrenda?

Tiesiogiai. Iš Kauno. Didžiausias nemalonumas – labai ankstyvas skrydis (6:40 ryto), tai reiškia, kad jeigu keliaujate iš Vilniaus, naktis bus labai trumpa.

Visos kitos Ryanair taisyklės galioja: 1 žmogus su 10 kg kabinos bagažo, registruojamas bagažas už papildomą kainą, nepamiršti atsispausdinti boarding pasų, pasisverti bagažą (beje, „Senukuose“ yra patogios mažos el. svarstyklės bagažui, apie 30 Lt, tikrai buvo patogu nesukti galvos). Bagažo matmenis kruopščiai tikrino tik Kose grįžtant, eilėje buvo aistrų ir plojimų.

Mes skridome nemenka kompanija (4 suaugę, 3 vaikai), tad dar ėmėme priority boarding (pirmenybinis įlaipinimas), kuris labai pasiteisino Kaune, nes buvo pilnas lėktuvas, bet jo beveik nereikėjo grįžtant, kadangi lėktuvas buvo pustuštis. Tad jeigu žaidi pagal Ryanair taisykles – jokių problemų. Skrydžio trukmė – 3 val. 10 min. Aptarnavimas ir visa kita labai normalu, o skrendant pirmyn buvo stiuardas iš Maltos, mokęsis lietuvių kalbos, ir pokštavęs: „jeigu gersite savo degtinė alus turėsit problemos“, siūlęs ir „cipelinai, masažas“. Nesusigundėm.

Continue reading

Share
Posted in kelionės | Tagged , , , , , , , , , , | 2 Comments

Lietuvos atstumtieji

Publikuota delfi.lt

Atrodo, šis mano rašinys “prisuko” daugiausia komentarų iš mano publikuotų medžiagų. Bent jau publikuotų tikruoju vardu ir pavarde ;)


Kartais man nesinori būti teisininku – vien dėl to, kad žvelgdamas į tam tikrą teisinį reiškinį, supranti: taip ir turi būti, tokia sistema, tokios priežastys. Bet toks žinojimas, kaip tame anekdote, nedžiugina. Nedžiugina – ir viskas.

Paskutinį sykį ši pajauta mane lankė skaitant naujausią Konstitucinio teismo išaiškinimą dėl pilietybės. Taip, aš ir pats visą laiką tvirtinau, kad po ankstesnių Konstitucinio teismo sprendimų kitaip ir būti negalėjo, taip, būtent tokio sprendimo ir tikėjausi (išskyrus vieną momentą, bet apie jį – vėliau), bet nedžiugina, nedžiugina tas pilietybės uždarymas, ir nors tu ką.

Continue reading

Share
Posted in Teisė, Visuomenė | Leave a comment

Džiaugsmas dėl proto

Verslo klasė, 2013 m. vasaris. Nuotraukos V. Ivanovo

Pirmadienio vakaras. Savaitės pradžia, keikiama ir ironizuojama visais įmanomais būdais. Kas tokį vakarą norėtų eiti į kavinę ar barą? Bet, tarkime, norite nueiti, išsirenkate kokį didesnį. Ką ten matote? Opa, sausakimša!

Užsėstas kiekvienas staliukas. Ir ne pavienių vakarotojų ar porelių, o kompanijų. Margų: išvysi abiejų lyčių žmonių nuo šešiolikos iki šešiasdešimties, bus akiniuotų, barzdotų, kostiumuotų, megztiniuotų, matytų per televizorių ir nematytų niekur. „American power – 6 taškai, Trys po šimtą – 8 taškai, Kajuk kibilduk – 4 taškai, Vulgarusis didžkukulis – 9 taškai, Krokodilai Nemune – 10!“ – kažkas į mikrofoną skaito nežinia ką reiškiančius burtažodžius ir skaičius. „Antras turas, pirmas klausimas: „Šis Lietuvos miestas taip patiko Rusijos carui Aleksandrui I, kad jį pavadino Novoaleksandrovsku. Dabar jis žinomas dėl astronominio kūno su porakanopių būrio žinduolių atauga. Koks tai miestas?“ (Nežinote? Ir nesakysiu, panaudosiu per „Protų kovas“.)

Antradienis, ketvirtadienis? Padėtis nesikeičia – tai vienas, tai kitas baras nusėstas suneštomis iš papildomų patalpų visomis kėdėmis. Klausimai, karštos diskusijos, skaičiavimai, plojimai ir šūksniai, nusivylimo grimasos. Padavėjai tik spėja suktis, bokalai keičia bokalus. O kitą dieną feisbuko grupėse užverda diskusijos – ir Azijos dydžiai neaiškūs, ir cheminiai elementai ne taip jungiasi.

Netikiu, kad nežinote, apie ką kalbu. Taip – tai protų kovos, protų mūšiai, intelekto kovos, žinovų laikas, žynių lygos ir dar aibė pavadinimų, apibūdinančių tą patį reiškinį: baro viktorinas. Reiškinį, kuris netikėtai, net per krizę, kai daugelis spaudėme litą prie lito, nusirito per Vilniaus ir visos Lietuvos barus. Kas nutiko? Kodėl staiga garbūs verslininkai, klerkai, studenčiokai, tarnautojai, pareigūnai, mokslininkai ir dar beveik visi įmanomi visuomenės sluoksniai plūstelėjo žaisti, matuotis intelektą, žinias? Ką, televizorius neberodo, kompiuteriai sugedo, žmonos pabėgo? O kadangi ir pats priklausau tai neįprastų barų lankytojų gaujai, nusprendžiau pasiaiškinti, kas gi čia nutiko, kad Lietuva ėmė džiaugtis protu.

Continue reading

Share
Posted in tinklaraštis | 3 Comments

Fantastikos rašytojas iš Rusijos, Baltijos valstybių nekentėjas ir šovinistas Sergej Lukjanenko atvyksta į Vilniaus knygų mugę

Estas – brukalo kišėjas, kelių psi desantininkų sunaikintas Vilnius, galiausiai – radioaktyvios Pabaltijo dykumos. Štai tokį požiūrį ir tokią šviesią ateitį mūsų mažiems kraštams savo įvairiose knygose piešia rusų fantastikos žvaigždė Sergej Lukjanenko. Čia tik tai, ką prisimenu trumpai – bet vos ne kiekvienoje jo knygoje pribaltai užkliūdavo. Kadaise dar, pamenu, savo tinklaraštyje kvietė bombarduoti ir Gruziją (gerokai iki Pietų Osetijos įvykių). Trumpai tariant – žmogus su fantazija.

Dabar jis atvyksta į Vilniaus knygų mugę. Nei kokia leidykla ar organizacija jį atveža, nei kokiu tikslu – neaišku.

Tačiau kyla klausimas – o mes taip sėdėsim ir tylėsim? Ar visgi bent jau ponui Sergejui pateiksime keletą nemalonių klausimų, ko jam čia prireikė? O gal ir kokį piketą prieš viešbučio, kur jis apsistos?

Share
Posted in Knygos, Literatūra, Visuomenė | 15 Comments