Velnias, (ar) man patinka Marijonas?

(apie “Lengvas būdas mesti klausyti” (Promostar, 2014). Ir ne tik)

mikut

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Prieš jau nežinia kiek metų buvo labai geri metai: tada pasirodė trys puikūs albumai: Aistės Smilgevičiūtės ir “Skylės” “Povandeninės kronikos”, Alinos Orlovos “Laukinis šuo dingo”, ir, visiškai netikėtai, Marijono Mikutavičiaus “Baigėme mokyklą”. Kodėl netikėtai? Todėl, kad paprastai Marijonas, prieš sudėdamas dainas į albumą, jas grodavo – dainuodavo ilgus metus, ir kai pasirodė pirmas dainų rinkinys – “Pasveikinkim vieni kitus” – daugumai ten būtent ir pritrūko naujų dainų. Po jo daug neanonsuotas, daug nepiarintas “Baigėme mokyklą” atrodė tikras albumas – beveik visa medžiaga nauja, nenugrota, dar nevirtusi visų plėšiamais hitais, ir tai buvo, bent jau man, įrodymas, kad Marijonas sugeba ne tik sukurti pavienį hitą, dainą, bet ir pakankamai vientisą albumą. Man iki šiol tai – vienas geriausių lietuviškų albumų, duodantis viltį, kad rokas, tegul ir oldschoolinis, be didelių koncepcinių ieškojimų, gali skambėti lietuviškai. Pirmiausia, žinoma, teksto požiūriu – aš nežinau, ar Marijonas būtų įdomus dainuojantis angliškai, kažkaip tie “Bovy” gabalai nelabai palikę įspūdį – bet jeigu reikėtų išrinkti geriausią Lietuvos roko dainių, tai būtų Marijonas. Jis sugeba išbalansuoti tarp genialaus paprastumo ir banalybės, sutikite – ne taip dažnai sutiksi vienoje dainoje “rytą pakilęs paklausiu kur kava”, ir “prie lauko akmens žmonės ugnį kūrens”, regis, sulydomi tokių skirtingų patirčių įvaizdžiai! Na, ir firminė ironija bei autoironija, praturtinanti bet kokį kūrinį – “Baigėme mokyklą” makabriškas viršelis, griaunantis bet kokias konvencijas ir rinkodaros dėsnius, kaip turėtų atrodyti vieno populiariausių tautiečių darbas.

Continue reading

Posted in Muzika | Tagged , , , , | Leave a comment

Begin again (filmo apžvalga)

Begin again (Pradėti iš naujo)

(Rež. John Carney, JAV, 2013)

Šis filmas pasipainiojo visai netikėtai – skrendant virš Atlanto norėjosi kažką pažiūrėti, bet mano paslaugoms tebuvo ekraniukas, kuriame nepasidžiaugsi kokiais “Galaktikos sergėtojais”, tad pasirinkau “komediją” – juolab, kad aprašyme pasitaikė žodžiai “muzikantai”, “prodiuseriai”…

–       Ir kam tu jas rašai?
–       Kaip tai kam? Savo malonumui. Savo katei.
–       Ir jai patinka?
–       Taip. Ji murkia.
–       Gal ji tave taip nušvilpia?
–       Ne, ji murkia ir per Leonardą Coheną. Ji turi puikų skonį.
 
Ir užkibau beveik nuo pirmos scenos – mergina (Keira Knightley) kažkokio bariuko scenoje mėgina atlikti savo kūrybos dainą, niekas jos neklauso, vangūs plojimai – kaip tai pažįstama!.. Dabar, žinoma, tuoj išlįs koks nors žinomas prodiuseris (Mark Ruffalo) ir darys iš jos žvaigždę, na, bet gal bent darys įdomiai…

Continue reading

Posted in kinas, Muzika | Leave a comment

G. Kanovičiaus „Miestelio romansas“

Iki šiol su G. Kanovičiaus kūryba buvau beveik nepažįstamas, nes du kartu matyto spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (vieną kartą man jis pasirodė labai sunkus, o antrą – labai lengvas…), matyt, negalima vadinti pažintimi. Tad „Miestelio romansą“ atsiverčiau tik turėdamas gerų atsiliepimų.

– Prašom. Kaip žinoma, žydų klausimai nemokami, – pasakė kandusis Vevlas.

Nors kiti skaitę sakė, kad skaityti labai lengva, miela ir malonu, man pradžioje įsiskaityti buvo gana sunku. Nelipo, nepagavo, neįtraukė. Kelis kartus atidėjau, bet paskui pasakiau sau – reikia baigti, ką čia. Ir maždaug ties antru trečdaliu kažkaip įsiskaičiau, o į pabaigą net laiką vagiliavau, kad baigčiau knygą.

O tu, Šleimke, matau, sveikatą saugai – nerūkai.
– Nerūkau.
– Ilgai gyventi ketini?
– Ilgai siūti ketinu, – pajuokavo Šleimkė. – O dūmai, Jeine, uždengs adatos skylutę. Siūlo neįversi„.

Kaip ir sakė pažįstami, knyga lengva. Tai nėra filosofinis romanas, tai –  tarsi kinas sekmadienio kinas: ryškūs veikėjai, raiškios kalbos, daug detalių, daug paprastos, kasdieniškos išminties, šviesaus liūdesio. Juolab, bent jau nuo antros dalies knyga yra autobiografinė: t.y. pirmoje dalyje G. Kanovičius pasakoja apie savo senelius ir tėvus iki gimimo, o antroje – jau ir jam atėjus į pasaulį. Taigi, viskas labai tikroviška – Jonavos miestelio žydai, jų kasdienybė, amatai, šnekos, rūpesčiai, paprastos svajonės. Pirmas smuikas, žinoma, rašytojo senelė Rocha pravarde Samuraj, o jai tarsi atsvara – ramūs darbininkai: vyras Dovydas, sūnus Šleimkė, jo žmona Chenka… Labai kažkodėl įstrigo ir elgeta Avigdoras Perelmanas, nors jo ne tiek ir daug. Ko knygoje tikrai nėra – tai pykčio ar neapykantos. Net žudikai – tik konstatuojami kaip faktas.

– Žydai per amžių amžius vis kažko laukia. Kas Mesjo, kas laimėti loterijoje, kas giminių iš Amerikos palikimo. O tu, Chenka, ko lauki?
– Kūdikio.

Ir nors knyga – lengva, negali sakyti, kad ji nesukelia rimtesnių minčių. Pirmoji – apie atskirtį. Kažkaip net sunku suvokti, kaip smarkiai nebendravo miestelio bendruomenės, kaip kiekviena gyveno sau. Nuolatiniu leitmotyvu skamba knygoje mintis, kad žydai – svetimame krašte. Galbūt ir dėl to tiek mažai Lietuvos žydų išsigelbėjo ar buvo gelbėta per Holokaustą? Nesant ryšių tarp bendruomenių, nėra atjautos, nėra supratimo, nėra pagalbos, labai tikiuosi, kad dabartinis pasaulis šiuo požiūriu yra padoresnis, glaudesnis. Antroji – kad tokių knygų reikėtų kuo daugiau, nes tik taip gali prisiliesti prie tų dabar jau ausiai neįprastų vardų ir pavardžių, žmonių, kurių namai iki šiol puošia Lietuvos miestelius ir miestus, tik taip gali pajusti, koks buvo šis pražudytas pasaulis. Trečioji – suvokimas, kad žydui stalininė tremtis 1941 m. buvo bilietas su gerokai didesne išgyvenimo tikimybe nei vokietmetis.

„- Gal kalėjimas jį ko nors gera išmokys, – mėgino prieštarauti mama įsismarkavusiam vyrui.
– Negali išmokyti to, kuris visą laiką moko kitus, – atkirto Šleimkė„.

Skaitykit ir kitiems papasakokit

Posted in Knygos, Literatūra | Tagged , , | Leave a comment

Buvau laidoje

Pirmadienį nutiko kažkas neįtikėtino – buvau pakviestas į Andriaus Užkalnio laidą „Ačiū, kad atėjote“ Žinių radijoje. Turint galvoje, kad gyvai su A. Užkalniu nebuvau kalbėjęs porą metų (nes jis mane auklėjo ir aš jį auklėjau už vienas kito akių, taip lengviau gi), tai laida buvo neįtikėtinai sklandi ir smagi. Ir šiaip ji buvo sklandi ir smagi. Taip, kumštį aš parodžiau, nors jo nesimato. O tas baltas popierius šalia tago UŽKALNIS – tagas ŽILINSKAS, nors kažkodėl kamera nerodo, greičiausia – specialiai, kad žvaigždino neužtemdyčiau savo šviečiančia žile. Nes nėra čia ko. Gero penktadienio 😉

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2014/11/24/aciu-kad-atejote/39194

Justinas-Žilinskas-24-11-2014

Foto (c) Andrius Užkalnis

Posted in Hobi, tinklaraštis, Visuomenė | Tagged , | Leave a comment

Ievos Narkutės Album Noir

Viršelis Ieva Narkutė (ne Norkutė, kiek galima kartoti!) ėmė ir link Kalėdų išleido antrą albumą, pridalino interviu apie apdaužytą širdį ir ją klijuojančias dainas, mezgimus ir miegą po 12 valandų, ir baigia pristatymo koncertų ciklą. Prisiminus, kad pirmas albumas “Vienas” pasirodė ne taip seniai – atlikėja tempą pavaro. Pavadinimas – paslaptingai goslus (“Švelnesnis žvėris”, mmhrrr!), 5000 pilkų atspalvių dizainas daug mielesnis nei TrueType standart “Vieno” šriftas. (Vis dėlto, tipografija – tai vienas iš malonumų, kurių nepatirsi su elektroninėmis versijos (o jos ir nėra, ir neieškokite,)). Tad, žinoma, baisiai rūpi, kas viduje.

ieva_dainos

Kaip taip gali būt, kad ne dangus, o tik vienatvė / visą laiką jungė mus, o mes, o mes nematėm?
(„Kaip taip gali būt?“)

O viduje – vien tik naujos dainos. Jokių “Raudonų vakarų”, jokių partizanų dainų, kurias Ieva dainavo V.V. Landsbergio filme “Trispalvis”. Ir visos naujos dainos apie meilę – tarsi 19 šimtų naktų būtų imtos ir apdainuotos paeiliui. Tik, deja, visose dainose ta meilė baigiasi – gražiau ar ne taip gražiai, bet baigiasi, baigiasi ir dar 11 kartų baigiasi (tiek albume dainų), o kokį 1 kartą neprasideda ar neįsibėgėja (nes 1 takelis dar ir paslėptas). Dainos blaškosi tarp “Švelnesnio žvėries” ar “Baikim žaisti” intymumo, vos juntamos “Nedaryk kavos” ironijos arba veik koučerinės “Gerai, gerai” (kirčiuoti a) ir vos ne dainų šventės atsisveikinimo himno “Paskutinis kartas”. Nei daugiau nei mažiau – jausmų dainų romanas. Kiekviena daina – neilga istorija be “ir gyveno jie kartu ilgai ir laimingai”.

Ne, ir vyno ne – nes eisim šokti išgėrę /  o aš žinau kaip judi – įspūdingai” (“Nedaryk kavos”)

Labai vylinga Ieva

Mano galva, visa albumo jungiamoji medžiaga, jo pagrindinis svoris – tekstai. Ieva moka prisibelsti į ausis ir širdis žodžiu, o kai tą žodį išvinguriuoja jos balsas – efektas multiplikuojasi ir pacientas įsimyli terapeutę (žr. foto aukščiau). Taip, albumas – terapinis visiems, kenčiantiems nuo išsiskyrimo(-ų). Dėl to, manau, net jeigu jis neišpopuliarės kaip radijo grojamas kūrinys, nesusirinks mamų ar tėčių apdovanojimų, jis taps kultinis tarp jaunų žmonių.

Ir, rodos, viskas pro šalį eis / ir, rodos, niekas manęs negeis”.
(„Gerai, gerai“)

Muzika… Albumas atsidaro Jieva par excellance – balsas, klavišai. Po to instrumentų daugėja, kartais netgi aštresnės elektrinės gitaros įsijungia (“Gerai, gerai”, “Skaidrės”), o ką jau kalbėti apie tą “Paskutinį kartą” su stringais*… Man labai patiko vos girdimas, bet labai tinkamas akordeonas “Nedaryk kavos”. Aranžuotės įvairuoja, bet niekad, niekad neužgožia dainos kaip pasakojimo. Muzikos atlikimas čia vis dėlto kaip priedas, kaip fiksažas nuotraukai – negali jos pavadinti ypatingai išraiškinga, ir nėra taip, kad tuoj pat įsimintum kiekvieną dainą, bet, pamėginau tiesiog paskaityti tekstus ir supratau – ne, be muzikos jie taip gerai neskamba. Ir ačiū Dievui, kad Stanislavas Stavickis – Stano, vėl prodiusavęs ir programavęs ir šį Ievos albumą, nepersistengė, nors tas pabaigos himnas… Ok, kiekvienas turi savo skonį.

* – stringai – tai sintezatorinė styginių imitacija.

ieva_metrika1

Ieva viename interviu pasakė, kad ji dabar dainuoja popsą. Tebūnie, tik tiek, kad jos dainuojamas popsas – kaip Leon Somov ir Jazzu ar – hm – dabartinių “Biplan” – nėra įžeidimas muzikai ir dainai. Tai – Katie Melua, Norah Jones ar Suzanne Vega popsas.

Reziumė? Labai maloniai besiklausantis albumas. Tas atvejis, kai net ir kažkiek pažįstamam žmogui vertindamas nedarai asmeniškumo nuolaidų ir labai džiaugiesi jo sėkme.

Tekstai cituoti iš atminties (kai atsinešiu iš automobilio viršelį – pataisysiu).. “Tad baikim žaisti, baikim žaisti, mane tuoj kvies namo, man turbūt jau laikas”.

https://www.youtube.com/watch?v=n75yQx0RD5E

https://www.youtube.com/watch?v=glSgqgO-qow

Posted in Muzika, tinklaraštis | Tagged , , , , , , , , | Leave a comment

Neil Gaiman. Odas ir šerkšno milžinai

Neil Gaiman

Odas ir šerkšno milžinai

Bonus animus, 2014

Kam reikia pristatinėti Neilą Gaimaną? Fantastikos mėgėjams – ne. Vaikų literatūros mėgėjams – galbūt. Plačiajai skaitytojų masei… gal taip pat. Juk daugumą Gaimano knygų Lietuvoje išleido maža, nelabai ryški (kalbu apie viršelius) leidyklėlė „Bonus animus“. O juk Gaimanas yra vienas iš šiuolaikinių autorių autorių! „Amerikos dievai“, „Koralaina“, „Žvaigždžių dulkės“, „Neverwhere“, „Kapinių knyga“, „Anansio vaikai“, „Sandman“ – pagerbti, apdovanoti, taip toliau…

Gaimanas yra pašauktasis pasakorius, ir pasakos dvelksmas jo kūriniuose – labai stiprus. Bet dabar jis yra pasukęs ir į klasikinių pasakų perkūrimą – neseniai pasirodė vėl su susižavėjimo šūksniais sutikta… „Jonukas ir Grytutė“! Bet grįžkime pas Odą.

Pagaliau, pagaliau „Bonus animus“ išleido taip, kaip dera – su gražiu, patraukliu viršeliu, ir su puikiomis originaliomis iliustracijomis. Vien tuo galima pasidžiaugti dėl „Odo“. Pats pasakojimas – pamenate, Odiną iš „Amerikos dievų“? Čia jis irgi yra – tik kitoks. Daugiau veikia Lokis ir Toras. Taip – tai ir vėl Skandinavų dievų istorija, tiesa – trumpa, ir ne visagalių, o kaip tik – įkliuvusių į bėdą.

Perskaitęs knygelę (120 p.) net nesupratau – patiko, nepatiko? Meistro ranka jaučiasi – tai neabejotina, tekstas plaukia ir gurga kaip upelis pavasarį. Bet didingo užmojo – tarsi ir pritrūko. Viskas greitai prasidėjo, greitai ir pasibaigė, o kur tas koks nors antras sluoksnis, ar dar kokia paslaptis, ir gal šiek tiek daugiau humoro, kurį Gaimanas oi kaip moka sukurti? Kita vertus, gi sakiau, Gaimanas – pasakorius, o ne visoms pasakoms reikia itin didingo užmojo, gal užtenka ir tiesiog gero papasakojimo? O štai vaikams knyga labai patiko. Ir dabar galvoju – o maniškis čia po šitos knygos pradėjo šypsotis tokia kartais tiesiog siutinančia šypsena, ar kaip? Be to – neblogas supažindinimas su vikingų buitimi, jų vargais ir rūpesčiais ir gyvenimais po egle, jų panteonu. Ir – teks perskaityti dar kartą. Kažkaip norisi. Nes vienas klausimas tikrai kankina – ar ten buvo nuoroda į „Pink Floyd“, ar ne?

Posted in Knygos, Literatūra | 1 Comment

„Hallelujah“. Iš „Šreko“.

Dainą „Hallelujah“ „iš „Šreko““ žino visi, kas žiūrėjo „Šreką“. Ir dar visi, kurie girdėjo Jeff Buckley, ištraukusią ją susipažinti jaunajai kartai ir vėliau pasigautą kitų „verksnių“ (Rufus Wainwright, Damien Rice, etc.). Ir matė youtubėje kunigą, ją dainuojančią. Ir girdėjo dar aibę jos perdainavimų. Net lietuviškai ją buvo pirmas „Chorų karų“ sezonas išsivertęs.

Gal atsiras net tokių, kurie žino, kad šią dainą kadaise parašė toks Leonardas Cohenas. Bet turbūt mažai kas žino, kad šiai dainai jis parašė 80 posmų, tačiau į pasaulį išėjo dvi pagrindinės versijos, maždaug 8 posmai. Įdomiausia – jos yra tiek skirtingos, kad sutampa tik paskutiniai posmai. Gi daugelis perdainuotojų (ir lyrics’ų internete šifruotojų) tuos posmus visus suvelia, ir tada daina tampa šiek tiek jovalu. Kodėl? Todėl, kad L. Cohenas yra baladžių rašytojas, o baladė – siužetinis kūrinys, pasakojimas, ir, kas jau kas, bet šitas kūrėjas apgalvoja ir kiekvieną žodį, ir struktūrą. Nėra taip, kad prasidėtų posmas, o kitame posme staiga vėl istorija iš naujo. Todėl štai jums du teksto variantai – albuminis, ir gyvas. Perskaitykite, ir pamatysite, kad jie – skirtingi. Juos suveliant į vieną baladė prarandama, arba velti reikia taip, kad istorija neprasidėtų kelis kartus iš naujo. O Buckley variante kaip tik ir yra dvi pradžios. Tad – tiesiog susipažinimui, kokia ši daina turtinga. Ir kokia skirtinga. Ir paskutinis posmas yra labai, labai svarbus, jo „nusukti“ tiesiog negalima.

Hallelujah 1985 (album “Various positions”) 

Now I’ve heard there was a secret chord
That David played, and it pleased the Lord
But you don’t really care for music, do you?

It goes like this
The fourth, the fifth
The minor fall, the major lift
The baffled king composing Hallelujah

Hallelujah… 

Your faith was strong but you needed proof
You saw her bathing on the roof
Her beauty and the moonlight overthrew you
She tied you
To a kitchen chair
She broke your throne, and she cut your hair
And from your lips she drew the Hallelujah

Hallelujah…

You say I took the name in vain
I don’t even know the name
But if I did, well really, what’s it to you?
There’s a blaze of light
In every word
It doesn’t matter which you heard
The holy or the broken Hallelujah

Hallelujah…

I did my best, it wasn’t much
I couldn’t feel, so I tried to touch
I’ve told the truth, I didn’t come to fool you
And even though
It all went wrong
I’ll stand before the Lord of Song
With nothing on my tongue but Hallelujah

Hallelujah…

Hallelujah 1988 (album „Cohen live“)

 Baby, I’ve been here before.
I know this room, I’ve walked this floor.
I used to live alone before I knew you.

I’ve seen your flag on the marble arch,
But listen, love is not some kind of victory march,
No it’s a cold and it’s a very broken 
Hallelujah

Hallelujah…

There was a time you let me know
What’s really going on below,
Ah but now you never show it to me, do you?
But I remember, when I moved in you,
And the holy dove, she was moving too,
Yes every single breath that we drew was Hallelujah.

Hallelujah…

Maybe there’s a God above,
As for me, all I’ve ever seemed to learn from love
Is how to shoot at someone who outdrew you.
But it’s not a complaint that you hear tonight,
It’s not the laughter of someone who claims to have seen the light
No it’s a cold and it’s a very lonely Hallelujah.

Hallelujah…

I did my best, it wasn’t much.
I couldn’t feel, so I learned to touch.
I’ve told the truth, I didn’t come all this way to fool you.

And even though it all went wrong
I’ll stand right here before the Lord of Song
With nothing on my tongue but Hallelujah.

Hallelujah…

„Šrekas“

Maestro:

Buckley

Kažin kokie suomiai:

K.D.Lang

Toliau susirasite patys.

Posted in Muzika | Leave a comment

3 filmos, 3 pastraipos

“Nine” (rež. Rob Marshall). Cha cha, štai man, miuziklo šiokiam tokiam mėgėjui, mazgotė per nosį – nežinojau apie šios filmos egzistavimą iki „Auksinio balso“ ir ten išgirsto „Be Italian“. Suklusau – kaip kaip?! Ajajai, nagi kokį reikalą būsiu pražiopsojęs! Pasirodo, amerikėnai, kuriems nešventas net Fellinis, jo „81/2“ siužetą pervarė per miuziklą. Ir, pasakysiu, gerai pervarė – viena vertus, moterų įvairumo ne mažiau nei „8 moteryse“, antra, visos tikros, nežaislinės žvaigždės, trečia, nėra skysta. Žodžiu, jeigu mėgstate gerą modernų miuziklą – vejate vaikus nuo ekrano ir žiūrite. Beje, Danielio Day Lewiso net nepažinau!

„Star Trek Into Darkness“. Hm… Visada galvojau, kad „Star Trek“ – tai rimtesnė mokslinė fantastika, o ne space opera. Bent jau taip atrodė kažkada, kai dar sukosi videakai. Čia gi – aišku, kodėl J.J.Abramsas daro naujus „Star Wars“, nes iš Treko jis būtent tai ir padarė. Didžiausias filmos privalumas, žinoma, Sherlockas Kahno vaidmenyje. Visa kita – turbūt mėgėjui, arba paaugliui, o kadangi nepriklausau nei vienam, nei kitam, tai truputį lėkšta, truputį per marga, truputį per seklu, ir truputį per daug muštynių.

„Grand Budapest Hotel“. Wes Andersons vėl smogia ir vėl pataiko. Pusantros valandos nevalingo kikenimo, žavėjimosi didesniais ir mažesniais grandų vaidmenimis (hm, kaip aš sugebėjau Liamą Neesoną su Ralphu Fiennesu sumaišyti, a?), smagi ironija, fantasmagorija, išsityčiojimas iš klišių ir egzistencinių smigtelėjimų. Labai patiko. Beveik taip pat gerai kaip ir „Royal Tenenbaums“. Rekomenduoju.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Ir vėl apie fantastiką… Nes apie ką gi daugiau su ufonautais kalbėtis?

Vilija Baublytė pasikvietė į „Laisvąją bangą“ panaktinėti ir pakalbėti ta egzotiška tema „fantastika“. Na, kas čia kaip ir kodėl?

„Maumas – tai didysis kažkas, su kuo vaikas pirmiausia susikuria. Kitas didysis aš, su kuriuo vaikas susitinka jau vėliau, tai – Dievas“ – čia laisvai cituojant laidos vedąją, kuri cituoja Gintarą Beresnevičių. 

Malonaus klausymosi. Spauskite ant paveikslėlio.

naktigone

 

 

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

8 vasaros knygos

Dabar populiaru iššūkiauti. Tai ir aš, pradėdamas pilnakraujes atostogas, išsikėliau sau iššūkį: 8 knygos per 8 dienas! Bet specialaus parinkimo, tiesiog susipylęs skaityklėn kokią 20 ar net daugiau, bei nutverdamas padėtas ant stalo, jei popierinės. Žinoma, pliko laiko skaitymui buvo gerokai mažiau – juk reikėjo ir maudytis, ir valgyti, ir bendrauti, ir žvejoti… Galiausiai, prireikė ne 8, o 16 dienų, nes iššūkis nusitęsė į nebe tokias atostogas, kur prie kliuvinių dar prisidėjo namų darbai ir panašūs rūpesčiai. Bet užteks apie asmeniškumus, pereikime prie knygų.

Continue reading

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment