2015 metai su muzika (Gintariniai akiniai+)

(papildyta)

Kai Gintarinių akinių kolektyvas man pasiūlė parašyti apie “Geriausius 2015 metų albumus”, aš tariau: baikit, vyrai, praėjo tie laikai (o gal jų niekad nebuvo), kai galėjau sudarinėti topus, kai sekiau muziką nelyg merginą nuo troleibuso stotelės iki pat jos laiptinės, kad žinočiau, kur kitą kartą laukti.

Bet gi neatsojo – sako, tu tiesiog apie muziką parašyk, pasidalink. Dalintis – visada. Nes, gi žinome, sharing is caring, dalyba – naujosios ekonomikos pamatas, pagaliau, padalinus vieną Duginą į tris dalis, gausime maždaug 3 Laučius, oi, čia juk ne apie muziką! Beje, ar žinote, kad aš, aš parašiau ilgiausią “Gintariniuose akiniuose” publikuotą recenziją, net su išnašomis? Tad štai kas jūsų laukia, pasiryžus perskaityti šią rašliavą. Pradėsiu.

Muzika mumyse gyvena. Tai – jėga, jungianti visas gyvas būtybes, visą galaktiką į vieną visumą. Viduramžiais (ankstyvais) autoriui net nebuvo padoru pasirašinėti ant kūrinio – nes Dievas mumyse jį sukūrė, mes tik užrašėme. 2015 metais pamačiau “Brit Floyd” pasirodymą ir pagalvojau – kiek visko pakeitė muzikos įrašas, kaip jis efemerišką, midichlorijų lygio reiškinį pavertė fiksuotu, paminkliniu reiškiniu.

Įsivaizduokit, kaip būtų įdomu, jeigu Robbie Williamso dainas mes galėtume žinoti tik iš to, kaip jas dainuoja Mantas. Jeigu matytume tik “AC/DC” natas, tik partijas – štai čia gitara, čia bosas, čia – mušamieji, čia – vokalas, o dabar sėsk, atkurk, Noreika – “She’s got the Jaaaack!”

Kaip matote, 2015 metai mane nuteikinėjo filosofiškai. Ir visa tai tik iš to, kad aš neturiu, neturiu ką parašyti apie 2015 metų albumų topą! Nes ir tų albumų perklausyta – turbūt ant rankų suskaičiuosiu. Ir ne viskas 2015 matuojama – juk ir iki tol buvo visokių nepastebėtų dalykų, kuriuos džiaugeisi atradęs. Todėl – išduosiu – mano muzikinė paletė labai skurdi. Ir, tiesą sakant, nusišikt man ant tų 2015. Tai – tik metai, man svarbesnė pati muzika. Kuri lydi, kuri saugo. Taigi, ką aš klausiau 2015 m.?

NEIL FINN – DIZZY HEIGHTS. Naujosios Zelandijos / Australijos singinimo/songwritinimo (liet. Dainarašystės) pažiba, jeigu girdėjote “Crowded House” arba prisimenate iš Hobito “The Lonely Mountain song”, arba tikrai girdėjote “Don’t Dream its Over” – tai čia jis. Jo albumas kaip nutūpė į mano playlistus, taip ir niekur nesitraukia. Tai – tiesiog labai geros dainos grynąja prasme, čia net daugiau eksperimentų, nei Finnui būdinga. Beje, dainuoja netgi apie “Game of Thrones”. Ko dar daugiau reikia… Pasirodė 2013? Kaip greitai bėga laikas…

EDITORS – IN DREAM. Kaip paklydėlis, “Editorius” pažinau iš “The Weight of Your Love”. Buvo užvežę – bet štai vėl išvežė. Dainų albume nėra – nors “Marching Orders” žadėjo, kad bus gerai, bet buvo vangiai. 10 kartų persukau ir išplaylistinau.

JEFF LYNNE’S ELO – ALONE IN THE UNIVERSE. Apie albumą jau pasakiau savo ilgiausioje recenzijoje (su išnašomis ir įžanga) – tai vienas geriausių dalykų nutikęs šiemet. Išmokau mintinai, neprašykit, nedainuosiu, jūs tik džiaugsitės. O kaip norėtųsi… Beje, 2015!

BRUCE SPRINGSTEEN – HIGH HOPES, WRECKING BALL, LIVE IN NYC. Netikėtai užkibau ir vis dar užkibęs ant Boso, nors anksčiau į jį žvairavau. Tiesa, ryšys jau po truputį trūkinėja – ima atsibosti, tikrai daug jo kūryboje sviesto sviestuoto sviestu sviesto. Bet vis tiek, kartais supranti, kodėl stadioninis rokas kadaise valdė. Galėtų atvažiuoti, bet ne, Mariah Carey atveža, tarsi kas nors į ją eitų.

THE LIBERTINES. Šviežias atradimas, kad yra toks “Pulp” (oi, kaip aš juos mėgstu!!!) ir net “The Beatles” su dar kažkuo mišinys. Ir tas paskutinis albumas geras, tik dar mažai klausytas. Bet verta, tikrai verta. Kartu – “Chinawoman” – o, brolyti, patinka man toks truputį patamsintas stilius.

MUMFORD & SONS. O “Mumfordo su sūnumis” kaip nesudievinau su “Babeliu”, taip ir nesudievinu ir 2015 m. – užtat vėl prisiminiau, kad man ir bluegrass’as nemaišo gyventi. Netgi padeda kartais.

JOHNNY CASH. O! Kaimas! Johnny Cashas – ir sugalvok, kad 2015 m. staiga atrasiu tai, ką kiti jau seniai atradę. Toje pačioje aukštoje pakelėje – ir Kris Kristoffersenas, bet “Konvojaus” ančiukui toloka iki “Man in Black”. Keista – rodos, nei čia rimtų autostradų, nei motelių, nei svilinančios kaitros, o ta paprasta bastūnų muzika, from Kentucky coal mines to the California sun – veikia.

TANITA TIKARAM – CAN’T GO BACK. Ak, toks balsas, tokia atlikėja, bet naujoje kūryboje štai toks – dusto pojūtis. Geriausi metai kažkur praeityje, tik tas balsas, vis dar paslaptį žadantis, ir apmaunantis – drink the rainbow? Vangiai, nors vis dar maloniai, 2016 metais žada kažką naujo. Kas kita SUZAN VEGA – keturi diskai iš naujo pergrotų dainų (“Close-Up” Vol. 1-4), dainuojamoji poezija iš Niujorko, truputį ne Cohenas, bet vis tiek – prie puikumos. Beje, LEONARDAS COHENAS, ir irgi 2015 m. “I Can’t Forget” – Souvenir of the Grand Tour” – turbūt tik fanams, nes ar daug kam dar be mūsų įdomus 80metis, surengęs grandiozinį turą, ir kai kuriuos naujus gabalus, nepatekusius į studijinį, užfiksavęs tik albume? Bet čia su amžium, su amžium ateis.

BRYAN ADAMS – GET UP! Irgi 2015 m. Baisiai keistas reikalas, kuris dar kartą įrodo, kad kai genijus prisiliečia prie pusgenio, arba atsiranda nauja kokybė, arba genijaus kopija. Taip, tai ir vėl Jeff Lynne, suprodiusavęs groover from Vancouver, senokai neišstenantį nieko geresnio (nors tuo nesakau, kad anksčiau buvo kažkas labai gero). Ir – nu ou my gad, koks keistas rezultatas! Bryanas išlaikė savo balsą, bet Jeffas nukniso beveik visa kita (nors oficialiai koloboravo vos 1 dainoje). Ir visgi, yra vienas gabalas, kur Jeffas ir Bryanas sudaro santuoką: “We did it all”. Tai – albumo puošmena, visa kita… Lynnai, Lynnai, kodėl tavo įtaka tokia stipri?!

FLORENCE + THE MACHINE. Daug kas gyrė naują „Florence + the Machine“. Kadangi negirdėjau seno, klausiau iš karto naują. Negirsiu. Balsas geras, muzika – nekabina. Apskritai, šiemet (vajė), iš tų 2015tinių, neišgirdau nieko, kas taip paimtų už rankos ar kurios kitos vietos ir nusivestų: sėsk, klausyk. Nors ne –

ERIC WHITACRE. Išgirdau jį prieš kelias dienas, choro “Bel Canto” kalėdų šou. Ir visą kitą dieną gyvenau su jo opusais. Ne, tai – ne populiarioji muzika, ar bent jau populiarioji – rimtoji. “Deep Field” griežtai rekomenduoju perklausai. “Aleliuja” ir “Sleep” – taip pat. Nežinau, kiek čia 2015, kiek kiti – bet jau sakiau savo požiūrį? Nesikartosiu.

SUFJAN STEVENS – CARRIE & LOWELL. Labai visi išgyrė, puoliau šviestis. Tikrai gerai, tikrai gražu, tarp Cat Stevenso ir Paul Simono. Tuo pačiu prisiminiau ir DAMIEN RICE’ą, jo “My Favourite Faded Fantasy”, nors ir nepateko į topus, taip pat buvo labai, labai gražu, o žodžiais jis už Sufjaną – kietesnis.

KEITH RICHARDS – CROSSYED HEART (irgi 2015). Užrodė Domantas Razauskas, nes apie „The Rolling Stones“ legendinio gitaristo solinę kūrybą nebuvau itin daug girdėjęs, anei jos klausęs. Domantas paprastai prastų dalykų nerodo, tad tikrai labai mielas albumas, rodos, sukurtas vienu iškvėpimu, rokas, bliuzas, regis, rythm’n’blues,   country, visko ten rasite, viskas ten gerai sakyčiau, albumas tiesiog alsuoja klasikinio roko išmintimi. Vis labiau džiaugiuosi su kiekvienu nauju klausymu!

Dar vienas albumas, vėlgi, senesnis, bet labai mane lydėjęs 2015 metais – tai SON OF ROGUE’S GALLERY: PIRATE BALLADS, SEA SONGS AND CHANTEYS, arba – senovinės piratų, jūreivių dainos, perdainuotos visokiausių garsių vardų: Iggy Popo, Tomo Waitso, Macy Gray, Michael Stipe. Nuostabus rinkinys – tai dar kartą įrodo, kad roko šaknys – liaudies muzikoje, toje, išjaustoje tikrovėje, tarp darbų, rūpesčių ir velniavų. Net nežinau, kodėl mano, sausumos žiurkės sielai, šis albumas toks artimas?

(Matot, kaip viskas nuobodu ir girdėta. Bet įspėjau – o dar gali ir išnašos prasidėti).

Kas gi nešiojausi iš geltonai-žaliai-raudonos padangės? Ten kiek priblėso “Colours of Bubbles” žvaigždė, kai (ne)geras žmogus užrodė “Arctic Monkeys”. Bet vis tiek patinka – ir tas albumas geras. Ir naujas gal bus geras. Laukiam, tikimės.

“Garbanotas bosistas” – daug triukšmo aplink, gyventi netrukdo, ir nerėkia – aš vaikus irgi ant Bitlų auginu, bet jie vis tiek jau One Direction klauso. Visgi – kryptis gera, tik to įsimintinumo daugiau norėtųs.

Vidas Bareikis – tėėėti, paleisk. Vaikučiai mieli, jūs gi nesuprantate, kad “Klounai kartais verkia” yra visiškai nelinksma daina. Šalia Vido dar reikėtų paminėti ir vieną jauną dainuojamosios poezijos atlikėją, kuris šiais metais pats įrašė savo dainų albumą „Nestabilus dangus“, nežinau, platino jį kur nors, ar tik draugams. Dainuojamosios poezijos ar bardų scenos žinovams Juozapas nėra naujiena – tai malonaus balso vaikinas, rašantis tikrai geras dainas, svarbiausia – jį klausantis man visada patinka tai, kad aš negaliu taip lengvai atrinkti įtakų (pvz., newKernagis, antrasRazauskas). Bet štai suguldytos į albumą jos prarado pusę, gal net 2/3 energijos ir šviežumo, nežinau kodėl. Todėl, kad ir kaip mėgčiau Juozapo dainas klausyti gyvai, albumas kaip visuma nedžiugina.

Alina Orlova – “88”. Kodėl niekas neįstrigo? Per mažai, per trumpai? Užvakar supratau: per mažai dainų. Daug kompozicijų, bet dainų – nėra, O jos buvo tokios!!!

Andrius Mamonotvas – “Deg…”, atsiprašau, pamiršau ištrinti – taip blogai dar niekada nebuvo. Monika Linkytė „Walk With Me“ – tiesiog, radau, paklausiau. Lietuviškos dainos fe, pirmiausia – dėl beviltiško teksto, Monika, keisk speechwriterį. Angliškos – ai, na, tiesiog. Tarkim – ne mano muzika.

Tomas Sinickis – “Mylimas tėvas ir sūnus” – kažkas tarp susižavėjimo ir pagirių. Labai gerai klausėsi anksčiau, bet gan greitai įkyrėjo ir kažkaip nebesinori sugrįžti. Visgi, Tomas yra roko singeris-songraiteris Nr.2 ant populiarios Lietuvos. Labai gaila, kad per “MAMA” jam neleis dainuoti “Lūkesčių ir pasiekimų”, tikiuosi, kad bent karstą* į sceną įtempti galės?

Skylės “Vilko vartai”, irgi kaip rašiau, žavi užmoju ir nervina perkrautumu, bet viską galite paskaityti puikioje ((c) Gintariniai akiniai) recenzijoje.

* – bent viena išnaša juk turi būti. Kodėl prie karsto? Regintis – supras.

(Gal kol 2015 metai nesibaigė vis papildysiu, nes vis ką nors prisimenu :)

Posted in Muzika | Leave a comment

Bel Canto in the World. Ir gal net Visatoje

Pakvietęs mane į choro “Bel Canto” koncertą sakė: “mes norime pralaužti tą stereotipą, kad choras – tai šaltos bažnyčios, pustuštės salės ir nabašninkų balsai”. Ir nors nesu tas, kuris pats pasižymi stereotipų laužymais (apie juos – pačioje pabaigoje), bet – negi atsisakyčiau tokio kvietimo?

Tad, vakar, sekmadienio vakarą, tarp kitų, mėlynais prožektoriais, matomais nuo pat Tymo turgelio slėnio, apšvitintų, pasipuošusių svečių, įgužėjau į Nacionalinę filharmoniją. Kad užsimota nelyg upes apsukti, buvo aišku vien iš scenos – ten jau simfoninio orkestro instrumentai, gilumoje stovėjo perkusijos įranga, žaižaravo garso operatorių pultai, o dar ir triukšmelis, kad premjera – pirmą kartą kūrinys orkestrui, chorui ir… mobiliajai programėlei – Erico Whitacre “Deep Field”! Pavartęs programos bukletą pamačiau, kad prieš tai dar bus ir Karlo Jenkinso “Adiemus” ciklo kūriniai. O šitą ciklą be galo mėgsta mano mieliausioji – tad vakaras regėjos puikus.

Koncertas sumanytas labai gudriai: pirmoji dalis, mano minėtasis “Adiemus” (kai ką iš šio ciklo tikrai girdėjote ir per “M1 plius”), turėjo įtikti visiems: tai – world muzika, mišinys klasikinės, etninės ir pop muzikos: aiškios melodijos, daug balsų, puikioji Neda Malūnavičiūtė, multišvilpikas Saulius Petreikis, griausminga Pavelo Giunterio perkusijos komanda. Šis ciklas – milžiniškas, koncertui atrinktos 9 dainos. Visos skirtingos – tai Afrika, tai Rytai, tai vokaliniai žaidimai (man ypač patiko “Song of Aeolus”). Gražu, skambu, šviesu. Tiesa, atidaryta buvo netipiškai – to paties autoriaus ištrauka iš mišių “Dies Irae” (pradžioje nepasižiūrėjęs autoriaus tikėjausi Mocarto, bet išgirdęs perkusiją supratau, kad apsirikau). Viktoras Gerulaitis Karlo Jenkinso kūrybą pristatė su lengva ir neslepiama ironija – maždaug, bus jums čia toks kokteiliukas – ir romantinės tradicijos, ir šlagerio, ir japonų klyksmo, nieko rimto, bet gražu – skanaukite.

Antroji dalis – trys Erico Whitacre opusai: “Sleep”, žadėtasis “Deep Field” ir “Godzilla ate Las Vegas”. Kaip sužinojom, ir vėl iš Viktoro Gerulaičio, Ericas Whitacre – šiuo metu vienas iš žymiausių kompozitorių, kadaise norėjęs būti roko žvaigžde, bet pagiedojęs Mozarto “Requiem” ir supratęs, kad jo kelias – kitur. Taip pat jis – eksperimentatorius, subūręs Jungtinių Tautų virtualų chorą, o “Deep Field” gimė tuomet, kai jis pažvelgė į teleskopo “Hubble” nufotografuotą Visatos pradžią…

Choras šįsyk išsirikiavo balkonuose, apačioje liko “tik” Lietuvos kamerinis orkestras, pastiprintas su daug vario ir perkusija. Čia jau pasinerta į muziką, kurią man apibūdinti sunku: “Sleep” – švelnus, subtilus, o “Deep Field”… Jeigu vėl eičiau į šią progamą – pirmiausia dėl “Deep Field”. Negaliu pasakyti, kad pats kūrinys kažkoks sukrečiantis, negaliu pasakyti, kad tai – genialu, štai ir dabar, perklausęs antrą kartą, tik – įrašytą atlikimą Londone (Vilniuje buvo trečiasis jo atlikimas pasaulyje), ir tik per youtube, bet jis labai, labai stiprus. Ir – gal nuskambės juokingai (aš nesu Gerulaitis ir net Kelmickaitė, t.y. muzikologai), bet man savo erdve, platumu, užmoju, jis kažkuo priminė… Čiurlionio “Jūrą”, Richardo Strausso “Taip kalbėjo Zaratustra”, ir dar kažką, ko nesugaudau per savo kuklias žinias. Visatos begalybė, bekraštybė, tas vario crescendo antrame trečdalyje – aš kažkur plaukiau ir jaučiausi kaip ta būtybė iš Arthuro C. Clarko “2001 metų kosminės Odisėjos”. Mobilios programėlės “įsijungimas” mane net atitraukė nuo potyrio ir paliko suglumusį.

Užbaigė viską taip pat premjerinė fejerija apie tai, kaip Godzilla sulamdo Las Vegasą. Spalvos, salvės, riksmai, chromatinės slinktys ant žinomų standartų: kūrinys pokštas yra kūrinys pokštas, ten tilps viskas – ir Sinatra, ir Tchaikovskis. Tilpo ir choro vadovas Artūras Dambrauskas, Elviu Presley pasirėdęs. Būtinai privalau paminėti ir tai, kad visą “Adiemus” peraranžavimą mišriam chorui atliko būtent jis.

Nenutylėsiu ir to, ką reiktų, gal net skubiai, taisyti: aš minėjau, kad koncertą vedė Viktoras Gerulaitis. Bet neminėjau, kad jam talkino Livija Gradauskienė. Ir, mano kuklia nuomone, jeigu jos nebūtų buvę, viskas būtų tik geriau. Gerulaitis pats yra pakankamai šmaikštus, o Gradauskienė, bent vakar, tiesiog pliurpė ir trukdė įsijausti, trukdė įsigilinti į poskonį, liekantį po kūrinio. Tokiu atveju aš renkuosi bažnyčios tylą, o ne “Tarp mūsų, mergaičių” klegesį. Antra, garso suvedimas – per “Adiemus” chorui trūksta girdimumo, orkestras jį gožia, o Nedos, vos jai patraukus mikrofoną tolėliau, vos pabandžius atlikti tuos triukus, kuriuos ji daro kaip džiazo vokalistė, balso iš viso salėje nelieka. Ir patį “Adiemus” tai pripjovė (žinoma, pats kaltas, kad per gerai žinau), nes Nedos pasažai ten labai svarbūs. Ir… mobilioji programėlė. Seniai nemačiau tiek sutrikusių žvilgsnių, kai žmonės įjungė programėlę, tikėdamiesi kokio nors išlendančio džino, kažko neįtikėtino, o pamatė vieną ekrano užsklandą ir net ne visi turbūt pastebėjo, kad telefonas dar ir kažkokį garsą skleidė (grįžęs iš koncerto specialiai perklausiau, ką jis groja – taip, tai kūrinio dalis, bet manau, to neįmanoma išgirsti net ir orkestrui grojant diminuendo).

Bet – palaukite – tai lyg ir turėjo būti choro, chorinės muzikos koncertas, ar ne? Turėjo. Bet choro būta ne tiek daug – žinoma, jis buvo svarbus, bet kūriniai – kompleksiški, tad choras dominavo vos keliuose, “Deep Field” jis giedojo gal kokias 4 minutes iš 20ies. Čia turbūt ir buvo man didysis siurprizas – aš ėjau į chorą, o atėjau į ištisą show.

Vakaras tikrai didingas. Ačiū “Bel Canto”, ačiū visiems, kurie jį parengė. Ar sulaužė stereotipus apie chorinę muziką? Ne, nes aš jų, tiesą sakant, neigiamų ir neturėjau. Man choras, net ir šaltose patalpose, yra labai gražu. Ir pačio “Bel Canto”, choro, man buvo per mažai. Tarkim, lūkesčių problema. Bet už “Deep Field” – ačiū, ypatingai.

…Ir čia atgrumi Post Scriptum. Mat koncerte buvau ne vienas, ir mano brangiausioji laikosi kitos nuomonės nei aš: jai geriausia dalis buvo “Adiemus”, o “Deep Field” – išbalansavo, sutrikdė, suglumino. Tad – negarantuoju, tikrai negarantuoju, kad išsinešite tokius pačius įspūdžius. Ir pretenzijų nepriimsiu ;).

 

 

 

Posted in Muzika | Tagged , , , | Leave a comment

Archyvas 2015: Šiapus ir anapus Vilniaus vartų

‪#‎knygos‬

Gražina Mareckaitė. „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai“

Dar viena knyga iš vis gausėjančios memuaristikos apie Vilnių. Parašyta labai literatūriškai, gražiai, meniškai, asmeniškai. Autorė įvade kažkodėl (ir man tai perskaičius knygą liko neaišku) savo knygą pristato kaip antipodą L. Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“ (tiksliau – Vilnius: a city of strangers), ir tarsi užsibrėžia sau tikslą papasakoti apie lietuvišką tarpukario Vilnių, kurį matė čia augdama. Bet knyga nėra nuoseklus pasakojimas – tai biografinių ir impresionistinių(?) esė ar apybraižų rinkinys. Kiek suprantu, dalis jų buvo spausdinta kultūrinėje spaudoje. Vieni pasakojimai skirti vaikystei, jos žaidimams, giminėms ir sutiktiems žmonėms (pvz., „Gyvo žalio“ – tokio žaidimo mes jau nebeturėjome), kiti – asmenybėms (pvz., Antanui Vivulskiui, Pranui Žižmarui), treti – varpams, kaštonams, bažnyčioms. Tad, viena vertus, ja galima džiaugtis kaip tradicine jausminga lietuviška literatūra, bet man, žinoma, buvo įdomiau visokios smulkmenos apie Vilnių, nors daugiausia tokių smulkmenų galėjau ištraukti iš gausių fotografijų. 

Ir savo gėdai turiu pripažinti, kad apie Prano Žižmaro dvikovą su endeku Chom Chomskiu man nebuvo tekę girdėti, o juk tai turėjo būti viena paskutinių dvikovų mūsuose! (Trumpai: Chom Chomskis 1938 m., kai Lenkija Lietuvai skelbė ultimatumą, išdėjo į šuns dienas lietuvius, tada lietuvis, skautas (lietuviškai skautai Vilniuje veikė lyg ir nelegaliai), priėjo prie oratoriaus restorane, skėlė jam antausį, metė piršinę ir įteikė vizitinę kortelę, t.y. – iškvietė į dvikovą, ir ją laimėjo. Liūdna, bet tuo metu tai buvo viskas, ką galėjo Lietuva padaryti – pasidžiaugti dvikova).

Posted in Knygos, Literatūra, Vilnius | Leave a comment

Archyvas 2015: Jie grįžta per pilnatį

‪#‎knygos‬

Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“

Oi, kaip smagu, kad rašydamas apie pažįstamo žmogaus knygą, gali ją daugiau girti nei peikti! Kad jūs žinotumėte, kaip yra nemalonu, kai reikia sakyti karčius žodžius įvairiems pažįstamiems autoriams… Be to, su Kristina Gudonyte mane sieja vienas kuklus ryšys: vaikystėje aš buvau trumpam patekęs į jos dramos būrelį „Pionierių rūmuose“, taigi ji man – ne šiaip autorė, ji man – dar ir vadovė. Iki šiol dar atsimenu to vienintelio spektaklio, kuriame suvaidinau, įvadinius žodžius: „Iš nepaprasto metalo padarytas mano kūnas / O laki vaikų vaizduotė davė vardą man – Žydrūnas. Davė man sparnus – ne juokas, aš turiu jų vertas būti / Kaip jūs manote, į žvaigždę ar galėčiau aš pakliūti?“ (V. Palčinskaitė, „Juodanosės“). Ir štai, aš atsiverčiu vadovės knygą. Ir, kad mane kur šešetas, knygą apie Vilnių. Negana to – knygą apie Vilnių paaugliams! Turbūt jau supratote – žinia, kad neprabėgus ir metams po Mano Vilnius mano pasirodymo pasirodžiusi nauja knyga paaugliams apie Vilnių, man turėjo sukelti šoką. Lengvą. 

Vos tik gavęs progą nučiupti knygą, žinoma, puoliau skaityti. Netrukus supratau, kad Kristinos Gudonytės užmojis nėra toks, kaip mūsų (t.y. visos „Mano Vilnius mano“ komandos*) – ji tiesiog parašė smagią nuotykinę istoriją, siejančią šiuos laikus ir renesansinį Vilnių, Žygimanto Augusto epochą. Veikėjai – pažįstami iš legendų (ir iš „Vilko valandos“ taip pat) – magas Tvardovskis, pats Žygimantas Augustas, Bona Sforza. Ir trys dabartiniai paaugliai – Berta, Žygis ir Augis. Žinoma, kelionė laiku, žinoma, Vilniaus legendos, žinoma, nuotykiai. Kristina Gudonytė rašo smagiai, gyvai, šmaikščiai, istorinių detalių taip pat žeria negailėdama, na, o senelis, vaišinantis paauglius naminiu vyneliu vertas atskiro paminėjimo – vai vai, tai kaip čia tie paaugliai dar liko neparūkę? Į antrą pusę knyga pilnai įsibėgėja ir virsta „puslapverčiu“**, man ypač patiko epilogas. Ypač.

Ko truputį pasigedau? Galbūt – labiau įtraukiančios pradžios (dukra štai pradėjo ir atidėjo, nors ir konkurecija buvo rimta – Haris Poteris) ir draminių momentų. Na, jeigu jau knyga pristatinėjama kaip „ypatingai šiurpi“, tai duokit to šiurpo. Jeigu jau veda kalinį kankinti – duokit kalinio baimės, panikos, juolab, kai jis iš šių laikų. Bonos šnipų intrigoje aš būčiau dėjęs daugiau apsiausto ir durklo, juolab, kad jis lyg ir buvo žadėtas. Ir dar, grynai techninė detalė – moteris arbaleto be specialaus įtempiklio neužtaisytų. Bet čia – jau berniukų daržas.

Ačiū!

* – mūsų tikslas buvo papasakoti visą Vilniaus istoriją.
** – angl. pageturner.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Niujorko respublika ir meilės teorija

Apie dvi knygas:

Akvilina Cicėnaitė. Niujorko respublika

Labai jauki, sklandi ir šviesi knyga. Nors laimėjo konkursą paaugliams, tačiau, mano galva, ji visiškai tinka ir vyresniesiems – nes tik jiems suvokiama visas turinys: ne tik pirmoji meilė, bet ir 90-ieji. Labai gražiai sužaista sesių istorija (ypač finalas), gailestingai – brolių, ir paaiškinta happyendas. Kartais to tikrai reikia.

Pretenduoja į „Metų knygą“‘2015 paaugliams. Norėčiau, kad ja taptų.

Remigijus Misiūnas. Sutrumpintas meilės terapijos kursas

Kita apysaka, išleista prieš šešetą metų, skirta sovietinių laikų paauglystei. Nuo Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublikos“ labiausiai skiriasi tuo, kad aptariamoji rašyta vaikinuko akimis ir daug daugiau grynai „memuaristinių“ intarpų, išmušančių iš siužeto eigos (o siužetas – tai kelionė į „pionierių stovyklą“ ir merginimas joje). Jungia daug kas: pirmosios meilės, pirmosios aistros, absurdiška sovietijos kasdienybė, bet – mažiau jausmų, daugiau – fiziologijos stebėsenos, taip pat – komiškumo. Bet, kaip ir „Respublikoje“, skaitydamas dažnai šypsaisi ir mintyse dainuoji „kadaise, kadaise tos dienos negrįš.“ Tik štai mokytojams nepasisekė nei vienoje iš šių knygų, ir man dėl to truputį net išdidu – o aš sutikau ir labai šaunių mokytojų, ne tik „esesininkių“ ar „gaidienių“.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Archyvas 2015: Jerichas 1941 metais

‪#‎knygos‬

Igor Argamante. Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos

Knyga dar iš tų laikų, kai dirbau prie Mano Vilnius mano, tačiau buvau jos nebaigęs. Susideda iš dviejų dalių – pirmoje pasakojama autoriaus vaikystėje pažinoto žydų vaiko Hansio iš Prahos, kurio šeima buvo pabėgusi į Vilnių, tikra ir įsivaizduota istorija, antroje – tiesiog įvairūs pusiau dokumentiniai Holokausto Lietuvoje ir netoliese pasakojimai. Daugelio turinys žinomas iš sunkiosios istorijos – tyrimų, mokslininkų darbų – bet čia jos įvelkamos į lengvą beletristikos rūbą, ir šalia faktų atsiranda gyvi žmonės – patys žydai, nacių veikėjai, lenkai, lietuviai. Be abejo, pasakojimai sukrečia, nes tokie dalykai negali nesukrėsti, kad ir kiek kartų apie tai būtum skaitęs. Gal ir gerai, kad autorius nepersistengia su meninėmis priemonėmis, o išlieka taupus ir taiklus. 

„Galima įsivaizduoti ir kiek kitokią pabaigą. Kai visi sulaipinami į sunkvežimius*, Hansis vienas iš paskutiniųjų įlipa į antrąjį sunkvežimį, jį kone prispaudžia prie borto. Po kelių akimirkų jie jau už miesto. Pasigirsta mašinos signalas, staigus stabdymas, praradę pusiausvyrą vienas ant kito suvirsta keleiviai. Akies krašteliu Hansis pastebi tolstant išsigandusį šunį – vokiečiai sustabdė sunkvežimį, kad nepartrenktų gyvūno“.

* – vežimui į Panerius, tai yra – egzekucijos vietą.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Archyvas 2015: Paukščių miegas

‪#‎knygos‬

Tomas Vaiseta. „Paukščių miegas“

Pirmą kartą su Tomu susipažinau dar tada, kai pilnai gyvavo skaityta.lt, o jis pats labai žavėjosi Zolia (aš Zolia iki šiol neskaitęs, dar viena likviduotina spraga). Paskui jau išgirdau jį kaip istoriką, parašiusį disertaciją iš brežnevinio sovietmečio. Ir galiausiai, pakankamai netikėtai pamačiau kaip „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoją. Ką ir besakyti, labai parūpo perskaityti. Perskaičiau.

Hm. Patiko. Jaučiasi pagrįsta pretenzija į giluminį rašymą, žodingumas, vaizdingumas. Patiko tie žaidimai su istorija – ypač „Avietė“, kurios konkrečių aplinkybių turbūt ne vienas ir nesupras, nes tam reikia truputį istorijos žinių. Kiek erzino tyčinis neišbaigtumas (pvz., kad ir pirmojo apsakymo – smagu, kad pateikos fotografijos, bet albumas, albumas kur?), kai siužetas užmezgamas, bet neišrišamas. Tik štai niekaip nesutinku, kad „Paukščių miegas“ yra tas apsakymas, kuriuo vertėjo pavadinti rinkinį. Mano galva, „Matas“ ar „Scherzo B-moll“ – stipresni.

Ir vis dėlto, nežinau, ko pritrūko, kad knyga sužavėtų – gal tai, kad nejaučiau unikalumo, kad nebuvo šūksnių „oi, kaip netikėta?!“ Betgi pati pradžia, bus dar laiko.

P.S. Knyga, beje, pretenduoja tapti „Metų knygą“. Labai džiaugiuosi dėl Tomo!

Posted in Knygos, Literatūra, tinklaraštis | Leave a comment

Archyvas 2015: Johano jaunystė

‪#‎knygos‬

Mika Waltari. Johano jaunystė

Tik atsivertęs ir pradėjęs skaityti supratau, kaip buvau pasiilgęs Waltari – stiprios, vaizdingos, istorinės knygos visomis prasmėmis. Knyga pristatoma kaip „Mirties Angelo“ (arba – „Johano Angelo“) priešistorė, nors akivaizdu, kad tokią priešistorę galime paremti tik laiku, kadangi, nežiūrint anotacijos, net veikėjai Johanai yra skirtingi (apie dinastinę teisę pirmoje knygoje net neužsimenama). O visa kita – labai gerai: platus, gilus istorinis peizažas ir bent jau man plačiau nežinotas bandymas sujungti Rytų ir Vakarų bažnyčias XV a. pradžioje, ryškūs veikėjų – istorinių asmenybių ir išgalvotų – portretai, papročiai (net neįtariau, kad Konstantinopolyje moterys krikščionės turėjo dėvėti visą kūną (taip pat ir veidą) dengiančius rūbus), skirtybės, margumynai. Politika, graikų – lotynų – osmanų intrigos (ypač graikų – tas pats Grexit, tik kituose puslapiuose, be to, nebuvo tekę girdėti, kokia priežastimi pasirėmę kryžininkai kadaise buvo užpuolę ir apiplėšę Konstantinopolį). Aišku, kilo begalinis noras vėl perskaityti „Mirties angelą“. Tikiuosi, dar liko vasaros dienų tai padaryti. 

Labai gerai, rekomenduoju.

Posted in Knygos | Leave a comment

Archyvas 2015: Jeff’as grįžo. Daugiau nieko ir nereikia

“Elektrikai” – taip meiliai “Electric Light Orchestra” arba “ELO” vadino lietuviai. Savu laiku jie buvo viena populiariausių grupių, sėkmingai išbandžiusi viską – nuo eksperimentinio roko, koncepcinių albumų iki disko ir pop. Įdomiausia klausinėti žmonių, kokie “Elektrikai” jums patinka – Lietuvoje daugelis sako, kad, na, ta “Soserious” arba “Calling America”, dar kas nors prisimena ir “Don’t Bring Me Down” ar “Rock’n’Roll is King”.

Man gi “Elektrikai” – ypatingi. Gal 10-oje, gal 11-oje klasėje atėjo nauja muzikos mokytoja – ji buvo tik ką baigusi konservatoriją (dabar – Muzikos akademija) ir visai nenorėjo vesti pamokų pagal “vadovėlius”. Ji leido mums neštis klausytis savo muziką, ji leido pasakoti apie savo mėgstamą muziką. Nepasakyčiau, kad tada “Elektrikai” man labai patiko, bet buvo taip nutikę, kad tuo metu veikė “M1 įrašų studija”, kuri įrašinėjo ne atlikėjus, o kasetes (t.y. perrašinėjo iš kompaktinių diskų arba juostų) – kitaip tariant, dalinosi muzikos šviesa su tautiečiais (kas, žinoma, dabar nelegalu, bet tada buvo visiškai padoru). Aš gi su “ELO” buvau pažįstamas tik iš dviejų jų 1981 m. albumo “Time” – popsinio, bet labai gražaus jų albumo – dainų. Įrašų studijos kataloge pamatęs “The Best of Electric Light Orchestra” nusprendžiau, kad čia visos dainos bus tokios, ir įsirašiau, visas 90 minučių, į juodą BASF Cr kasetę.

Deja, manęs laukė nusivylimas – visokios “Evil Woman”, “Strange Magic” nepasirodė tokios smagios, iš viso, tame “Best Ofe” iš “Time” nebuvo beveik nieko, netgi to pačio “Twilight”. Visgi – aš užsispyriau, imsiu ir pamėgsiu, mat tuo metu dar naiviai įsivaizdavau, kad “elektrikais” jie vadinasi dėl to, kad nenaudoja instrumentų, tik sintezatorius (tiek to supratimo apie muziką…). Ir štai, darau aš “Elektrikų” pristatymą klasei (visgi, ne visai beviltišką – aš jau įdėmiai buvau išklausęs, mačiau kai kurias įdomybes, kurias jie naudoja – kad ir morzės kodą, arba “Telephone Line” – daina – pokalbis telefonu. Beje, geresnis už Adele raudas), ir staiga suprantu – čia ne jokie sintezatoriai, aiškiai gitaros! Ir taip toliau… Vėliau, jau studijų metu susiradau ir albumą, kuris man yra pats geriausas – tai dvigubas genialusis “Out of the Blue”, ypatingai jo antroji dalis “Concerto for a Rainy Day”, 5 gabalų kompozicija, iš kurios ir garsusis “Mr. Blue Sky” (kuri man, keista, bet iki šiol nėra prie mėgstamiausių ). Vėliau mano “elektrinimasis” taip paūmėjo, kad net savo mergaitę netyčia įžeidžiau – ji man padovanojo ELO “Greatest Hits” CD (originalą!), o aš taip ėmiau ir leptelėjau, kad “ELO reikia klausyti albumais”! Ir iš tiesų – jeigu norite suprasti visą “ELO” įvairovę, reikia klausyti albumais.

Bet ir įsikalbėjau – o juk norėjau parašyti apie naujausią ELO albumą “Alone in the Universe”. Bet dar negaliu rašyti, nes reikia kelis dalykus pasakyti: pirmiausia, neverta nei savęs, nei kitų apgaudinėti. Iš tiesų nėra jokio “Electric Light Orchestra”, yra tik Jeff Lynne’as. Jis viską rašo, prodiusuoja, o pastaruoju metu netgi ir sugroja visas įrašų instrumentines partijas. Kiti buvo/yra tik muzikantai. Po to, kai 1986-aisiais, po nelabai sėkmingo ir bene popsiškiausio ELO albumo “Ballance of Power”, ELO projektas buvo nutrauktas, Jeffas prodiusavo tokius dinozaurus kaip George’as Harrisonas, Tom Petty, sukūrė supergrupę “Travelling Wilburies” (google, my young padavan, jeigu negirdėjai), iki pat karjeros viršūnės – Lynne’as prodiusavo paskutines dvi studijines “The Beatles” dainas, kurios, su jau amžinosios medžioklės plotuose grojančio Johno Lennono balsu, nuskambėjo kaip… ELO be styginių – taip, tai “Free as a Bird” ir “Real Love”. Lynne’as yra neabejotina muzikos legenda. Pasinėręs į prodiusavimą, Jeffas dainų beveik neberašė (ar bent jau neįrašinėjo) – iš to laikotarpio yra tik solinis albumas “Armchair Theatre”, beje, labai gerai vertinamas.

Visgi, ir tai dar būtų ne visa istorija – mat apie 1990-uosius keli senieji elektrikai, pirmiausia – būgnininkas Bev Bevanas, su kuriuo Jeffas po to nebesikalbėjo 30 metų (ir toliau nesikalba), sukūrė “Electric Light Orchestra Part II”, prie kurios prisijungė senosios ELO smuikininkas Mik Kaminski, styginių aranžuotojas ir dirigentas Louis Clarkas, Kelley Groucout’as (senosios ELO bosistas ir antrasis vokalistas), kiti dalyviai su senąja ELO (Eric Troyer, Phil Bates ir kt.) su ELO ryšių neturėjo. Grupė, nešdamasi ELO hitus, ne tik intensyviai gastroliavo, bet ir išleido porą originalių albumų, beje, tikrai neprastų – bet baisiaisiais 90-aisiais prasimušti su 70-ųjų muzika buvo beviltiška. Beje, “ELO Part II” du kartus grojo Lietuvoje, ir abu koncertai buvo tikrai geri, ypač Sporto rūmuose su simfoniniu orkestru. Galiausiai Bev Bevanas metė šitą reikalą, Kelley Groucout’as, deja, mirė, likę “antrininkai” važinėja su ELO dainomis iki šiol ir vadinasi “OrKestra”, bet į juos ir aš nebeičiau. O Lynne’s skundžiasi: “kiekvieną kartą, kai jie pasivadina “ELO”, aš turiu juos duoti į teismą”.

Pats Jeffas Lynne’as bandė atgimti 2001 m., vėl kaip “Electric Light Orchestra” išleidęs albumą “Zoom” – buvo kalbų net apie turą, bet klausytojai idėja nesusižavėjo (neišpirkti bilietai!..), ir pats albumas, nepaisant sentimentų, netapo sensacija nei komercine sėkme, nors į TOP-20 pateko beveik daug kur. Atrodė, kad ELO niekam nebereikia – nebent Rytų Europai, po kurią vis dar malėsi “OrKestra”.

Bet štai prieš porą metų ir vėl sužibo lemputės. Gana netikėtai Jeff Lynne’as išleido iš karto du albumus: “The Best of ELO”, bet – ir tai labai reta – pergrodamas ir iš naujo ir įrašydamas visus senuosius hitus! Ir klasikinių perdirbinių albumą “The Long Wave”, kuris atrodė tarsi nesusipratimas – nes visi tie gerai žinomi gabalai skambėjo maždaug kaip ELO ar George’as Harrisonas, bet ne visiems tai tiko (pvz., “Smile”). Kartais net nusibosta net ELO skambesys, nors prisijaukinti įmanoma – gražu, bet neįdomu. Bet pernai vasarą Jeffas Lynne’as buvo pakviestas tapti pagrindiniu svečiu BBC 2 radijo festivalyje Haid Parke, Londone. Ir šou pranoko lūkesčius – žmonių prilėkė tūkstančiai (ir net Andrius Mamontovas, kuris visada sakė, kad Jeff’as kaltas dėl to, kad jis muzikuoja!). Lynne’as subūrė vėl didžiulę grupę (iš senųjų “elektrikų” joje tegroja klavišininkas Richardas Tandy), ir publikos buvo priimtas taip, kad vos ne po kiekvienos dainos pats stebėjosi. Prasidėjo “ELO” atgimimas – tik pavadinimu, kad nekiltų abejonių: “Jeff Lynne’s Electric Light Orchestra”. O prieš savaitę senasis, gerasis Jeffas susilaukė naujo kūdikio – albumo. Tad pagaliau – apie jį.

Po “The Long Wave” aš truputėlį bijojau, kad, nepaisant atgimimo, gero albumo nebus. Perdirbiniuose Jeff’as atrodė pavargęs, kaip ir tas pats daininkas, skridęs į jo koncertą, bet net ir ten nepailsėjęs, negrįžęs su naujomis kūrybinėmis galiomis. Visgi, pirmasis “Alone in the Universe” singlas “When I was a boy” buvo ir ausiai mielas, ir labai gražiu klipu papuoštas. Kitos albumą pristatančios dainos – irgi neblogos, nors šiurpulių nevarė. Dinozauras išdidžiai žengė įprastiniu keliu, bet žemė nedrebėjo. Galiausiai albumas įkrito į iTunes, buvo galima bent truputį pasiklausyti – blogosios nuojautos ėmė teisintis, ir jų valdomas liūdėjai, kol normaliai neišgirdau viso (jau yra Apple Music).

O kai išgirdau visą, galiu pasakyti tik vieną – šitą šiltą, nenormalų lapkritį, tai yra vienas geriausių dalykų. Lynne’as yra visiškai formoje, jo muzikiniai muskulai ritinėjasi taip gražiai, kad net miela žiūrėti. Daina keičia daina nelyg mezginys, melodijos ir struktūros pažįstamos, bet jos visiškai neerzina, nes geba nuskambėti nostalgiškai, tačiau nenuobodžiai. Pora klausymų – ir jau niūniuoji. Albumas, nors ir pilnas vėlyvesniojo “ELO” garso (“When the night comes”), jaučia ir tą kelią, kuris nueitas nuo 1986 m. – girdi čia ir šiek tiek Orbisono (“Alone in the Universe”), Harrisono (“Love and Rain”), kai kas – tarsi iš “Travelling Willburies” klajonių (“Dirty to the Bone”), o kai kas – ir iš tų, “The Long Wave” originalų laikų (“I’m Leaving You”). Taip, nėra nieko kardinaliai naujo, bet šįsyk – tas atvejis, kai lengvai varijuotas senasis kanonas skamba puikiai. Tekstai?.. Lynne’as niekada nebuvo žodžio meistras – jo eilutės paprastos: “Don’t wanna work for milk or bread, just wanna play my guitar instead – when I was a boy I had a dream” – bet jos veikia, net jeigu tekste žioji logikos skylės (ir vėl “I’m Leaving You”). Albumas nei nukeliauja į “Out of the Blue” laikų grandeur (gaila*…), nei nuslysta į “Ballance of Power” popsį (valio**), stabilus vidurys, tarsi riedėtum Kosčiuškos gatve, bet išvengtum kanalizacijos dangčių. Labai norėdamas galėčiau sugaudyti, iš kurios dainos/laikų tiksliai ateina naujos dainos, bet tam nėra būtinybės – Lynne’as neįpareigotas kam nors ką nors įrodinėti, jam nebūtina pritrenkti šedevru, bet jis sugeba padovanoti 40 minučių gryno klausymo malonumo. Dėl visa ko dar kartą pakartosiu: visos dainos yra jo parašytos, sugrotos, įrašytos, prodiusuotos. Šiais 15 prodiuserių ant vienos Beyonce dainos skrynios laikais tai – fenomenalu.

Tad – viskas gerai. Atilsiui nelaikas, ir elektrinė šviesa mums tešviečia! Gal gi Jeffo “ELO” atklys nors šiek tiek arčiau Vilniaus – tai lėkčiau, tai skubėčiau!

* – nes paklausykit, paklausykit tikriausiai niekada jums negirdėtos “Big Wheels”. Koks užmojis!
** – nors ir ten būta stiprių gabalų, ne tik “kolingamerikos”, pvz., “Without Someone”.

Posted in Muzika | Leave a comment

Archyvas 2015: Skylė Vilko vartuose: rimti, susikaupę ir truputį jausmingi

(Aistė Smilgevičiūtė ir “Skylė”, “Vilko vartai” (VIA ARTIS, 2015)

Įspėjimas: nesitikėkite šioje apžvalgoje pono Objektyvumo, kai grupės kelią seki nuo pat pirmos skylės, norom nenorom pats truputį įplyšti. Visgi, kaip sakė Aristotelis, Skylė skyle, bet Plutonas – irgi beveik planeta. Taigi…

Net nežinau, ar kam nors dar bereikia pristatinėti “Skylę”, ir kokioje skylėje turėtų lindėti žmogus, kad nieko apie ją nežinotų. Juk po “Brolių”, didingo sumanymo, paminklo Lietuvos laisvės kovų broliams, už kurį pagrindiniai skylėnai – Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė (Radzevičienė) gavo net valstybinį apdovanojimą, tai – tiesiog neįmanoma. Bet apie “Brolius” jau rašyta daug*, tad neverta kartotis.

Prabėgo penkeri metai – per tą laiką grupė ne tik daug koncertavo. “Vilko vartuose” – net 15(17) dainų, kurių didesnioji dalis – “pobrolinės”. Tai – labai daug. Bet – reikia nepamiršti, kad lygiagrečiai dar buvo sukurta ir Vėlinių misterija “Dūšelės”, irgi stambus kūrinys (kol kas jis gyvai buvo rodytas du kartus, jeigu praleidote – laukite kitų Vėlinių). Be to, grupė savo skylėje porai metų buvo įtalpinusi netgi chorą. Tad užmojų trūkumo neprikiši.

Kaip sakiau, “Vilko vartai” – didžiulis albumas, kuriame “Skylė” ir toliau išlieka be galo rimta, gal net rūsti ir didinga, tuo albumas tęsia “Brolius”, pildo “Jūratę ir Kastytį”, tolsta net nuo “Povandeninių kronikų”. Daugiausia, ką sau leidžia kūrėjai, tai – lyrika, “Lukiškių pievos” ir ankstesnių kasečių šmaikštumas – jau gili praeitis. Net ir galbūt kiek humoristinė “Žvaigždė ir svirplys” skamba šekspyriškai rimtai. Toliau vagojama folkroko vaga – žemaičių, prūsų kalbos, Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Akmuo Roko eilėraščiuose tampa toks pats dažnas kaip ir dangus pas Andrių ar Saulė pas Stanislovą. Skambesys stiprus – sodrios instrumentuotės, fūzas, choras – tikrai nebus per maža.

Neatsisakysiu malonumo perbėgti kiekvieną dainą – juk naujas albumas – ne kas mėnuo.

“Aš gaudau svajas” – Aistiška skylė, šviesi, pagauli, skambi. Albumo pristatymo daina, girdėjo daug kas. Neapdairiam klausytojui gali sudaryti neteisingą įspūdį apie albumo turinį.

https://www.youtube.com/watch?v=gyaGK1Jip1A

“Nuotaka žalčio” – sako, Rokas (ir, kaip byloja knygelė, Kęstutis (fleita)) dainą parašė dar 1991 metais, reiškia – pati “Skylės” pradžia. Galbūt dėl to, o gal dėl kažkokių techninių priežasčių, tekstą įraše išgirsti labai, labai sunku (išskyrus priedainį). Bet ritmas ir nuolatinė “Ž” veikia įdomiai. Neprasuku, bet išmokti bus sunku.

“Švelnumas” (m. – Rokas, ž. R. Stankevičius) – aha, čia – jau žadėta lyrika. Ką ten lyrika – erotika: švelni, subtili, išjausta, profesionaliai surimuota, tik išmok – ir niūniuok merginai į ausį, atsargiai artėdamas prie rūbo lukšto. O jeigu rimčiau – šiame albume erotinė skylės pusė sužydi, ir toji erotika – ne paaugliška, o brandi, jusli ir liečiama.

“Trečias brolis dangus” – tarsi atėjusi iš Roko kurtų miuziklų, gal dėl instrumentuotės – didinga, besisvaidanti drastiškais įvaizdžiais: “namai, kur nuo sienų teka medus…”, “du broliai vilkai” ir taip toliau. Gražu, AistRokas.

“Upelė” – neabejotinas albumo gintaro grynuolis. Žemaitiškai, visas Aistės balso grožis, gamta, šaknys, net ekologija. Pravirkdytų net plastmasę. Tobula. AistRokfolkas.

“Vilko vartai” – titulinė, aiškus “Brolių” periodas (beveik “Priesaikos” įžanga), jeigu nebūtų simbolistinio teksto (Aistė), tiktų Dainų šventėms. Stipru, nes, aišku, choras ir visa kita!

“Purpuro naktis” – tipiška vėlyvoji skylė, tipiškas Rokas, gal ir galėjo likti “C” pusei (apie puses – vėliau), dabar susidaro skirtuko įspūdis, kad ilgiau pasiliktų “Vilko vartų” ūkanos

“Mudu abudu” – peržaista viena iš atviresnių, gan neblogai žinomų vestuvinių liaudies dainų, tad – vėl erotika su jausmingais papildiniais. Labai gražu. Niekada nepamiršiu, kaip jos klausiau 12 valandą dienos “Knygų mugėje” ir galvojau, kad žiūrėti į tokią dainą dainuojančius mylinčius žmones yra viena iš dovanų, kurias gali teikti tik duetai.

“Mėnuo katino vyzdys” – “Vilko vartai”, II dalis. Struktūriškai, melodiškai, animalistiškai. Atsipažįsta Aistės tekstas.

“Dievdirbiai” – Rimvydo Stankevičiaus eilėraščio įhimninimas. Labai patiks tautinio gyvenimo būdo puoselėtojams, romuviečiams, kriviams, vaidilutėms. Man – truputį per saldu, pasiilgau smiltelės tarp dantų.

“Ukadebbaisis” – malda Perkūnui prūsiškai. Galinga.

“Devynios baltos upės” – grožis, trigubas grožis. Gal labiau įprastas nei “Upelė”, bet tobula lyrika, plauki ir nuplauki. Dieviška. Roko Aukštojas šiame albume.

https://www.youtube.com/watch?v=GQIuF0v7i1I

“Mėnesiena” – mano kuklia nuomone, stipriausias iš stipriųjų albumo gabalų. Drąsiai galėjo būti (o gal ir turėjo?) “Broliuose”, nes tema, tekstu, metaforomis, skambesiu – labai artima. Vėl Rimvydas Stankevičius eiliuoja, bet šįsyk su viskuo, ko reikia.

“Tolyja” – dar vienas folkroko himnas.

“Rasa krito” – muzikinė – poetinė kompozicija, turinti surišti iki tol buvusias dainas į vieningą pasakojimą. Gražu, ir Roko tekstas – puikus (“dovanojo mums bilietus vilko”), bet apie surišimą – netrukus.

“Skrisk, sesute” – “Lukiškių pievos” Skylė, bet jau nurimtusi. Smagu, kad vis dar prisimenamas tas laikotarpis, net jeigu ir vėl krenta akmenys.

“Žvaigždė ir svirplys” – jau sakiau, labai keistas reikalas. Turėtų būti kiek komiška, bet kai Stankevičius ir Radzevičius du stoja, net Aistės čiulbamas “bučiuot ir kandžiot” nepramuša rūsčios vyriškumo sienos – “iškeliausiu į dangų, po šimts Perkūnų!!!!” Patiko (išskyrus paskutinius choravimus), bet dramos – per daug, o erotikos – per mažai.

Štai ir perbėgom per visas dainas. Ir ką gi matome?

Kai klausiau interviu per “Laisvąją bangą”, Rokas minėjo, kad jiedu su Aiste labai ilgai dėliojo dainų seką, siekdami nuoseklaus pasakojimo. Atvirai kalbant, nuoseklus pasakojimo aš ieškojau, bet neradau. Ir, jeigu būčiau dainas dėliojęs aš (bet kas man leis…), būčiau taikęs “vinilo” principą, tai yra: A pusė, B pusė, nors čia dar reiktų ir C pusės, o gal net ir D. Į vieną pusę būčiau sudėjęs tą grynąjį folkroką ar neofolką – visus dievaičius, žemaičius, Tolijas ir taip toliau. Į kitą – jausminę lyriką. Į trečią – visa, kas liko. Mano galva, įvairovė albume tokia didelė, kad atskirti, kur čia – pagrindinė medžiaga, kur – “papildomos dainos” (o pagal kūrėjų sumanymą, papildomos – dvi paskutinės), nei temiškai, nei muzikos požiūriu – neįmanoma.

Apipavidalinimas? Kaip visada, puikus. Rūstus pagal nuotaiką, žvaigždiškas pagal kryptį. Beje, mano vienas kompiuteris atsisakė groti CD, nes jis, matyt, juodas. Gal kompiuteris nebuvo pakankamai rimtas.

Bendras įvertinimas – lygis išlaikytas, nežinau, ar albumas pridės naujų gerbėjų, nežinau, kaip jį sutiks daugiatūkstantinė “Brolių” gerbėju minia (spėju, kad neblogai), visgi, žaismės, kuria kažkada tokia žavinga buvo “Skylė”, imu pasiilgti.
O dabar – skubėkite išgirsti gyvai, su visa scenografija, šviesomis ir kitais sumanymais. Čia “Skylei” lygių – nedaug. Bilietai.lt – jūsų paslaugoms.

* – “Brolių” recenzija, kuria iki šiol didžiuojuosi: http://akivarai.popo.lt/…/12/rauda-sventoms-girioms-atminti/

Posted in tinklaraštis | Leave a comment