Kai sutinki savo veikėjus

Įšoku į greitąjį autobusą (taip, tvarkau automobilį, bet jums nesakysiu, dėl ko, nes vėl niekus tauzysite), atsisėdu, išsitraukiu telefoną, pasirenku kelionės garso takelį („Elbow“, jeigu kam įdomu) ir atsipalaiduoju. Bet kažkuriuo momentu dėbteliu į bendrakeleivius – įstrižai priešais mane sėdi porelė: berniūkštis pusinio ežiuko šukuosena, ryškių rėmelių akiniais, ir ilgaplaukė – šviesiaplaukė, jaukių bruožų mergaitė, rankose laikanti smuiko dėklą. Abiems maždaug po 12. Abu nelenda į telefonus (ką daro 80 procentų kitų važiuotojų), o kažką intensyviai aptarinėja, aiškinasi, planuoja. Galvoju – kodėl man jie taip matyti?! Ir staiga topt į galvą – čia gi Simas ir Aistė iš Mano Vilnius mano! Bet kol spėju susigraibyti telefoną, kad paslapčia plekštelėčiau tokį mielą vaizdą, berniūkštis stojasi, atsisveikina ir dingsta pro duris. Nespėjau. Gal ir gerai – gi vis tiek nuotraukos neturiu teisės dėti, tad telieka ji man nufotografuota mintyse.

Paskelbta temoje Knygos | Parašykite komentarą

Knygos: Miloš Crnjanski. Kraustymaisi

 (Aukso žuvys, 2017. Vertė J. Gulbinovič).

Liūdna, sunki knyga, serbų literatūros klasika. Knyga, kurią labai sunku aprašyti – lengviausia matyt sakyti, kad ji apie du serbus brolius, XVIII a. pabaigos Serbijoje. Vienas iš jų – karys, Habsburgų monarchijos išsiunčiamas į karą, kitas – pirklys, likęs namuose su pirmojo žmona. Bet tai nėra nei įprastinė meilės istorija, nei koks nors istorinis epas kaip M. Waltario romanai, tai labiau klampios vizijos, kurias patiria tiek vienas, tik kitas veikėjas, blaškomi po kraustynes – tik vienas visą laiką kraustosi su kariuomene, o kitas – iš savęs. Beprasmis karas nežinia kokiose žemėse už nežinia kieno vėliavas, neviltis, skurdas, ligos, žiaurumai, tuštuma, beprotiška egzistencija trumpam patyrus aistrą, tapusi kančia, chaosas, neviltis, atstumianti Dunojaus slėnio drėgmė, purvas ir vėl – neviltis. Ir vis dėlto, knyga įtraukia, kaip įtraukia purvynė, ir kapanojiesi skyrius po skyriaus, ir kažko lauki, nors supranti, kad sulaukti kažko gero neteks, nebent nusikvatosi į pabaigą ištikusių Kusturitsiškų absurdų. Patiko „Stouneris“? Tuomet gali patikti ir ši.

Ir dar – keistokas vertimas, neįprastas. Gal juo mėginta perteikti daugiau originalo spalvų?

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Knygos: Neša tulpę pelikanas. Lietuvių poetai vaikams

(sud. Palmira Mikėnaitė, iliustr. Rimantas Rolia, Tyto alba, 2017)

Sakau iš karto – čia, nors ir su kačiukais, ir deminutyvais, yra gera poezija vaikams. Mat nėra nieko blogesnio nei nemokšiškai parašyta poezija vaikams, mat kažkodėl manoma, jog vaikams gali sueiti belekas – tik sudėk krūvą deminutyvų, būtinai ką nors apie mamytę, gėlytę, triušuką – ir turėsi vaikišką eilėraštuką, net labai rimuoti nebūtina stengtis, kad tik galūnės kaip nors sutaptų. O čia skaitai nesiraukydamas, kiekviename eilėraštyje ką nors rasdamas: vienur – mintį, kitur – formą, trečiur – lengvumą, ketvirtur – netikėtą požiūrio kampą. Prisimeni pamirštus vardus, randi naujų (ir netgi sužinai, kad Daiva Čepauskaitė visą knygą eilių vaikams išleidžia!), tiesiog mėgaujiesi. Kadangi rinkinys atspindi sudarytojos žvilgsnį, čia nerasite kai kurių garsių ar gana garsių vardų (pvz., E. Mieželaičio, J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės), bet aptiksite galbūt jums nežinotų ar tiesiog primirštų, o gal ir pažįstamų eilėraščių, kurių niekada nesuvokėte kaip eilėraščio vaikams (Henriko Radausko „Žiemos pasaka“). Labiausiai gaila, kad knyga nedidelė – vos 50 eilėraščių. Tad – valandai. Ir daugeliui valandų, kai reikės migdyti jaunąją kartą, pažindinant ją su poezija.

(Na, ir šiomis dienomis sunku apeiti tą akmenį – kiekvieną kartą pamatęs Kosto Kubilinsko vardą ir pavardę, aš galvoju – kaip vaikams pristatyti šį niekšą ir nusikaltėlį, bet taip pat – talentingą, gal net talentingiausią vaikų poetą?)

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra, tinklaraštis | Parašykite komentarą

Chris Rea: Vilnius, Compensa, 2017

Chris Rea – tarsi koks dėdė iš garažo, kuriame vis virkdo gitarą, kaip ir jo grupė – ragtag band – vėtyta mėtyta: pora klavišininkų, kamuojamų viršsvorio, į kuprą susimetęs antrasis gitaristas, savyje paskendęs bosistas „sol-do“ ir toks joks bembačius. Rea turbūt niekada nebuvo trendinis, madingas ar dar koks nors, nors „This is the Road to Hell“ sušvokšti gal galėtų ir beveik kiekvienas. Ir tas dėdė, toks roko Šiškauskas, jeigu anas vaikystėje nebūtų klausęs Jungėnų kapelos, be didelės reklamos (bent jau aš negirdėjau per niekur, kad reklamuotų) surenka pilnutėlę „Compensą“. Ir, nešiodamasis su savimi 66 metus, trūkdamas inksto ir dar velnias žino kokių organų pilve, neseniai patyręs insultą, atvaro beveik dviejų valandų koncertą. Kokybišką (garsistams – ovacijos!), jausmingą, nuoširdų, nepastatyta vien ant senųjų hitų. Ir net jo skrodžiantis balsas nusėda tik ties keliomis paskutinėmis dainomis. Ir nors guodėsi nesename interviu, kad mažylis ir bevardis pirštai dar pilnai negrįžo, bet tas jam netrukdo – gitaros nuolat keičiamos, ir gitaros, drąsios, dominuojančios gitaros duodama tiek, kad erdvė tik aidi ir rezonuoja, kartu su klausytojų krūtinės lastomis. Ir netgi baigia naracija – „I was going to the disco. There was a big man. He said – you can not go, you can not go, you are too old. And I said: maybe I am small, but I am never too old… Never too old to dance!“

Labai gerai buvo. Labai. Galėjo dar truputį ir akustikos pametėti, bet negali turėti visko. Kur jūs visi buvot, ką veikėt – nesuprantu.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Knygos: Sergej Medvedev „Park Krymskogo perioda“ („Krymo periodo parkas“)

Pagaliau pabaigiau „Park Krymskogo perioda“ („Krymo periodo parkas“) (Sergei Medvedev). Kodėl tiek ilgai užtrukau? Gal dėl to, kad kiek atpratęs rusiškai skaityti, gal dėl to, kad kiekvienas tekstas (tai yra skilčių, rašytų nerežiminiams leidiniams, rinkinys) sukeldavo nemažai minčių ir per juos negalėjau lėkti lengvai pasišuoliuodamas.

Man labai patiko, ir, jeigu čia lankosi kas nors iš Lietuvos leidėjų, aš jūsų prašau – atkreipkite dėmesį į šią rinktinę. Ji būtent tas atvejis, kai Rusija, jos resentimentas, jos dabartinė būklė, jos šizofrenijos, baimės ir agresija mėginama suprasti protu. Pas mus tokių įžvalgių tekstų apie Rusiją labai trūksta – nes daugiausia (ačiū delfi) pasiekia glamūro istorijos, pugačiovai, kirkorovos ir pan. Taip pat knyga labai svarbi ir dėl to, kad ji – įspėjanti, nes nesame, nesame taip toli nuo jų paniatkių, kaip norėtųsi, o mūsų valdžia irgi vis noriau gviešiasi biopolitikos, istorinės politikos, mūsų valdžia, kaip rodo šios dienos pavyzdžiai, mielai per mokesčius prispaustų kitaip neužčiaupiamus kritikus, mūsų visuomenė irgi susiskaldžiusi ir dažnai negebanti rasti kompromiso. Cituoti būtų galima vos ne kiekvieną tekstą, bet juos reikia tiesiog skaityti ir siūlau paskaityti štai šį – apie tai, kodėl Rusijoje neprigijo sūris. Rodos – gastronomija, o kiek įdomių sluoksnių.

http://www.forbes.ru/mneniya-column/tsennosti/318681-pominki-po-rokforu-pochemu-ne-udalos-importozameshchenie-syra

 

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Fauda: Izraelio – Palestinos konflikto trileris

Fauda – labai rekomenduotinas serialas, kuris Izraelio – palestiniečių konfliktą parodo be didelių teisumo preferencijų vienai ar kitai pusei, pirmiausia – kaip nesibaigiantį prievartos ratą, kurio beveik neįmanoma užbaigti. Teroristai veikia kaip teroristai, specukai – kaip specukai, politikai – kaip politikai. Ir visi veikėjai savaip atstumiantys, bet labai neblogai psichologiškai išrašyti, žmogiški: pavyzdžiui, vienas, suviliojęs palestinietę iki pat lovos, negeba paslėpti įsiūčio, kai sužino, kad jo bendradarbis suviliojęs (irgi iki lovos) jo žmoną, kurią dėl šventos kovos de fakto jau palikęs. Kai kurios scenos priverčia nusigręžti, tarsi žiūrėtum GoT, kai kurios, ypač įvairios mizanscenos, tiesiog genialios – pavyzdžiui, kai iš taksi Tel Avive iššoka palestinietė, pasodina didžiulį pliušinį meškiną autobuso stotelėje, nuvažiuoja toliau, ir iš stotelės žmonės skubiai sprunka. Arba – kai specukas per daug įsigaudo teroristą, ministras ant jo rėkia „Mes – teisinė valstybė“, o tas šaukia atgal – „o tu galvok kaip arabas!“.

Dar vienas svarbus momentas – visuomenių persipynimas ir persipynimai visuomenėse. Lyg ir nenorėtum turėti nieko bendro su teroristais, bet štai – per giminės ryšius (o giminė – šventa) turi kažką padėti, arba – esi iš kitos visuomenės, bet susirandi Džiuljetą pas pačius pavojingiausius Kapulečius. Ir apskritai – vizualiai atskirti, kuris veikėjas palestinietis, kuris žydas, kol pirmieji be arafatkių ar jų moterys be hidžabų, o antrieji – be dronų – ne mano galioms.

Izraelyje šis serialas – visiškas hitas, kūrėjai (vienas iš jų ir pagrindinis aktorius, su tikra specuko patirtimi) juokiasi, kad žiūri net Hamas, serialą filmuoja jungtinė žydų – arabų komanda. Kitur rodomas jau ir antras sezonas, tikrai rekomenduoju, kas mėgsta gerą, stiprų politinį trilerį. O čia dar tokia tema – tiesiog kibenifeni! (Šitą žodį sakė filme, supratau, kad jis turbūt tikras)

Ir labai smagu, kad yra originalus garsas, o ne pergarsintas angliškai. Netflix.

https://www.youtube.com/watch?v=m5zcu25_IG0

Paskelbta temoje kinas, serialai | Parašykite komentarą

Ch. Nolan’o „Diunkerkas“

Skirtingai nuo daugelio mano bičiulių ir šiaip gerbiamų žmonių, aš nesu Ch. Nolano fanas. Vienintelis jo filmas, kuris man patinka be išlygų – tai „Memento“. „Prestižas“ užmušė savo viską sugadinančia pabaiga, abu „Betmenai“ (trečio nematęs) – gerai, bet ne taip, kad lydyčiausi (net ir tas, su Džokeriu) „Inception“ – per daug snukdaužio, o „Interstellar“ – ištemptas ir žiojinčiomis nelyg kadaise Kauno gatvių duobės siužeto skylėmis (suprantu, kad dabar į mane nulėkė krūva akmenų, bet toks jau kritikų gyvenimas). Eidamas į „Diunkerką“ nežinojau net ko tikėtis ir net nebuvau skaitęs išsamių recenzijų, išskyrus vieno kito draugo tarstelėjimą, jog „gerai“, arba – blogiausias Nolano filmas!!!

Pritariu tiems, kurie sako, kad – gerai. Filmas minimalistinis (tarsi būtų filmavę lietuviai), ima ne mase (priešingai nei Spielbergo „Rajenas“, nors, nemeluosiu, kartais tos masės norėjosi, ypač filmuojant 400 tūkst. britų karių Diunkerko paplūdimiuose arba civilių ir kitų laivų flotilę, atskubėjusią jų išgabenti), o mažais, labai žmogiškais epizodais. Dialogų labai nedaug, pokšto – nei vieno, comic relief’o – jokio, viskas labai paprasta ir tikroviška: nežinia kodėl vien tik tylintis kareivukas, kontūziją patyręs ir nesusivaldantis Mr. Thomas Shelby (čia tas, iš „Peaky Blinders“ arba Cillian Murphy), senjoras britas – jachtos kapitonas, jo sūnus ir draugas, karininkai, nešūkaujantys patriotiškų frazių, keletas pilotų ore, besibaigiančiais kuro bakais. Gal tai – net ne filmas, gal tai – kino spektaklis ar mizanscenų rinkinys? Paskutinis „Spitfire“ skrydis virš paplūdimio, grupė kareivukų slepiasi laive, apšaudomame vokiečių, torpeda į jau besidžiaugiančių išsigelbėjimų kareivių pilną laivą, pilotas, nusileidęs į vandenį, užstrigusiu kabinos atsidarymu, Ju-87 (Štukos) pikiruojantis siluetas ir šimtai karių susigūžusių, bet nieko negalinčių padaryti – tik laukti, ar lemtis bus palanki. Paprasta mirtis, paprasta baimė, paprastas didvyriškumas, paprastas pareigos vykdymas, paprastas džiaugsmas išsigelbėjus.

Vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek kliuvo – tai tas menamas lengvumas, su kuriuo Heinkeliai (čia bombonešio rūšis) skandino britų eskadrinius minininkus. Nebuvo taip, kad vienas bombonešis kelis nuskandintų, kad kiekviena ataka baigtųsi sėkmingai, specialiai paskui pasižiūrėjau statistiką – gal čia tiesiog norėta sudaryti įspūdį, kad ne kariuomenė daugiau evakavo, o būtent pašaukti ir tam savo laivus ir laivelius suteikę žmonės. Iš tiesų tai buvo visuotinė operacija – tuo ir nepaprastai įdomi bei įkvepianti, bet laivynas evakavo didžiąją dalį karių pats (arba rekvizavę žmonių laivus), nei gali susidaryti įspūdis iš filmo. Dar vienas įdomus faktas, kaip skyrėsi vokiečių požiūris Vakarų fronte – per Diunkerko operaciją vokiečiai nuskandino tik vieną laivą-ligoninę iš 9 veikusių (t.y. laivus, kurių pulti pagal karo teisę negalima iš viso). Rytų fronte vokiečiai taip nesismulkino (įskaitant ir Lenkiją), sužeistųjų, ligonių ir belaisvių gailimasi nebuvo.

Apibendrinu – netipinis filmas apie žmogų kare: lėtas, ramus, įžvalgus, mažas vaizdu, gilus turiniu.

Paskelbta temoje Ginkluotas konfliktas, Istorija, Karas, kinas | Parašykite komentarą

Alma Mater atminti.

Kažkada šiomis dienomis (gegužės mėn.) sueina 20 metų, kai baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Keistos buvo mūsų studijos, keista buvome (esame) karta – mokėmės dar iš tarybinių ir rusiškų vadovėlių (pirmieji Atviros Lietuvos fondo finansuoti vadovėliai pasirodė pačioje studijų pabaigoje, aš prie to irgi pridėjau savo dar ne plaukuotą ranką), zubrindavome ne tik kodeksus, bet ir po keletą jų projektų, daug seminarų neįvykdavo, nes dėstytojai neturėdavo kada ateiti (tokio verslo laikai!), o po trečio kurso dauguma seminarų ir paskaitų praleisdavome, nes jau dirbdavome, neturėjome krikštynų, nes studentų kolektyvinis gyvenimas (išskyrus cementovkes) buvo sustojęs, retas kuris sugebėdavo išvažiuoti pastudijuoti tolėliau. Visgi, dar spėjome paklausyti legendinio A. Cirtauto, S. Stačioko, J. Nociaus, V. Pakalniškio, Pavilonio, keletu paskaitų džiugino ir E. Kūris… Egzaminai – tik žodžiu (išskyrus berods Stačioką ir Kūrį), ir merginos žinodavo, pas kurį dėstytoją reikia eiti atsisegus viršutinę palaidinės sagutę (taip gražiau, ar ne?), o vyrukai – kam reikia paorganizuoti kavos su konjaku. Visiškai paprastos konvencijos, ilgametės tradicijos – niekam net į galvą nekildavo jų laužyti, kaip ir baimė įžengti į dekanatą – tą šventą olimpą, kur budėdavo garsiausioji cerberė iš V raidės – studente, palik viltį čia įeinantis! Būdavo ir taisyklės – su tuo nesiginčyti, niekada! Kartą užsiroviau – kaip visada, natūraliai, dar ir leptelėjau „bet jūs taip sakėte!“ Trečiame kurse laukdavo legendinė sesija: išlaikysi, arba krisi. Ją baigus – viskas, galima sakyti, kad baigei fakultetą. Po šios sesijos mano ir mano draugės vidurkiai buvo geriausi grupėje – tada įtikėjau, kad per atsitiktinumą pasirinktas teisininko kelias man irgi yra įmanomas, ir šiaip įtikėjau, kad galiu mokytis, nes apmaudžiausias studijų 6-etas gautas tada, kai mokiaus 8 (aštuonias, Kastyti!) dienas (dabar žinau, kad tas dėstytojas turi net savo vardo kalnelį prie universiteto). Baigiau baudžiamąją teisę, man, kaip žmogui be vertybinių nuostatų ((c) nesakysiu, pats žino, kas sakė), matyt, tai buvo svarbu ir įdomu, ir iš karto nukeliavau į tarptautinę baudžiamąją teisę, jau pirmą kryptinį kursinį rašiau apie genocidą (a, beje, ir buvau pirmasis antro kurso kursinį parašęs kompiuteriu – ChiWriter, ilgai žiūrėjo dėstytojas į atneštą darbą, labai ilgai). Žodžiu, tai buvo labai savarankiškos studijos, niekas su mumis nesicackino, daug ką darydavome apgraibomis (kaip cituoti? Ogi kažkaip…), bet kažkaip užaugome. O tada – kas kur: kas praktikos aukštumų, kas – į akademiją, taip pat ir kurti jaunosios teisės mokyklos Lietuvoje, dabar – MRU Teisės fakulteto… Tad, mieli kursiokai, ačiū už tą laiką, draugystes, alų ir kefyrą, pokalbius ant palangių, kortų partijas (niekada nemokėjau), ir tuos labai greitai prabėgusius penkerius metus.

Remigijau, Lyra, Algimantai, Vytautai, Jurga, Pauliau, Irmantai, Egidija, Audriau, Irmantai… Nežinau, kas dar iš jūsų čia lankosi, bet – gaudeamus 97-ųjų centurijai!

P.S. Mūsų kurse buvo trys Pauliai. Netrukus liko: Dviratis, Irklas ir Juozukas :}

Paskelbta temoje Teisė, tinklaraštis | Parašykite komentarą

Dainos, kurias dainuojame

Publikuota žurnale „Verslo klasė“, 2014 02

Viskas prasidėjo nuo giminės baliaus. Jis nebuvo grandiozinis – stalas nuklotas šaltais, gresiantis gausus karštas, nebloga linksminančių gėrimų atsarga, ir, žinoma, baliaus muzikantas. Ir štai muzikantas užtraukia: „Kviečiame visus prie stalo… Užkąst ir padainuot“ Šios „kvietimo“ dainos nebuvau girdėjęs jau seniai, nors ir klausyti nelabai buvo ką: muzikantas dainavo ne itin jam patogioje tonacijoje, bylojo, kad ant stalo – degtinė ir užkandžiai… Tik staiga mano mintys pašėlo. Ne, ne dėl to, kad laukė pilvo džiaugsmai – tiesiog galvoje kažkas dzingsėjo – klaksėjo, jungėsi nenuspėjami neuronų ryšiai. Apstulbęs supratau, kad iš atminties gelmių pagal šią melodiją traukiu visiškai kitus žodžius…

[INFO: tekstas: „Kviečiame visus prie stalo, kviečiame visus prie stalo, kviečiame visus prie stalo užkąst ir padainuot. [Pr.:] Prie stalo, prie stalo, prie stalo, prie stalo mielieji svečiai, seniai jūsų laukia alutis, degtinė ir užkandžiai]

Pirmiausia, priedainio „prie stalo, prie stalo, prie stalo mielieji svečiai“ vietoje kažkodėl dainavosi… rusiškai: „vse vyše, vyše i vyše“ (lt. vis aukščiau, aukščiau ir aukščiau), o vietoje uždainio – angliškai: „glory, glory, hallelujah“ (lt. šlovė, šlovė, aleliuja!). Nieko keisto, kad sausokos vištienos krūtinėlės kąsnis strigo gerklėje, mėginant apčiuopti šios „dainos“ melodijos kilmę. Joje slypėjo kažkas nesuprantamo, kažkas prieštaringo. Iš kur gi rusiškas motyvas? Ir iš kur – angliškas?!

Grįžęs namo, panirau į pasaulinio žiniatinklio gelmes, ir jose radau patvirtinimą savo įtarimams. Taip ir yra! Ši „teminė“ užstalės daina sukurta iš dviejų, visiškai skirtingų dainų melodijų, iš skirtingų pasaulio pakraščių su skirtingais likimais.

Uždainis („kviečiame visus prie stalo“) – tai iš JAV atėjęs „Respublikos kovos himnas“. Jo melodiją dar 1856 m. parašė William‘as Steffe, ji pakeitė keletą tekstų, kol Julia Ward Howe 1861 m. sukūrė himno tekstą, dainuojamą iki šiol. Turinys – apie tai, kad Dievas eina kartu su kariais (JAV, žinoma). Priedainio („prie stalo, prie stalo, prie stalo brangieji svečiai“) istorija – ne mažiau neįtikėtina. Taip, jis iš rusiško, ir taip pat himno! Tik šįsyk – pilotų himno, sukurto dar Lenino laikais (1923 m., muzika – Julijaus Chajto, žodžiai – Pavlo Germano). Kurį laiką tai buvo SSRS karinių oro pajėgų himnas – apie tai, kaip sovietiniai pilotai kyla vis aukščiau, ir dėl to SSRS sienos vis saugesnės. Vėliau šį himną iš SSRS „pasiskolino“ ir perdarė naciai. Beveik neabejotina – Antrojo pasaulinio karo apkasuose jis skambėjo abiejų pusių kareivių lūpose.

Tad prie gausaus lietuviško vaišių stalo du kariniai himnai virto užstalės daina, kurią moka turbūt kiekvienas iš mūsų. Štai taip: nei Rytams, nei Vakarams, lietuviškas stalas – Lietuvos vaikams. (Amerikiečių ir rusų vietoje, aš už tokį pasityčiojimą į teismą paduočiau visus vestuvių muzikantus). Šis atvejis, tiesa, turbūt fantastiškiausias ir paradoksaliausias iš mano rastų, eilinį kartą nustebino, kokia jėga slypi melodijose. Tai ką, jos gali keisti turinį ir formą nelyg koks žvėrlakys?

Po šio „tyrimo“ vėl prisiminiau man seniai nedavusią ramybės temą – medžioti „lietuviškas“ dainas „nelietuviškomis“ melodijomis. Vaikystėje, važiuodamas su tėveliais į kaimą pas senelius, visa jėga traukdavau „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio“. Bet iš Keistuolių teatro TV filmo „Tamangai“ sužinojau, kad jos melodija – rusiško romanso „Po laukines Užbaikalės stepes“. Sąjūdžio mitinguose reikalavau: „Paduok, sesule, kardą!“, gi pasirodo, ši melodija lėkdavo per Ukrainos tolius, kai dainuodavo „Vaikšto po stepę jaunas kazokas“, tarptautinėje stovykloje norėjau pamokyti žaidimą „Užėjau karčiamėlėn žalio vyno išgert, išgirdau gegutėlę sukukuojant vienkart“ – ir tuoj pat atliepė austrai, irgi pasakojantys kažką apie kneipe ir kuckuck (gerai jau gerai, vokiškai nemokėjau, tikrųjų žodžių neatsimenu).

Tai kas gi čia vyksta? Gal lietuviškų melodijų praėjusio amžiaus dainose iš viso nebėra? Ir kas galėtų man rimčiau atsakyti į šį klausimą, nemeluosiu, sudavusiu smūgį mano tikėjimui išgryninta tautine tapatybe?

Bičiuliai patarė, kad atsakymo reiktų ieškoti… Lietuvių kalbos ir tautosakos institute. Ten, kur dirba žmonės, dainose matantys ne tik melodiją, ne tik tekstą – jie seka visą dainos kelią, jie gali paaiškinti, kodėl viena daina tapo tokia, o ne kitokia, ir, pagaliau, kodėl gi dainuojame patriotines dainas pagal priešų sukurtas melodijas?

Mano baisų susidomėjimą dainų keliais sutiko patenkinti dvi mokslininkės: Aušra Žičkienė ir Vita Ivanauskaitė – Šeibutienė, dirbančios prie lietuvių liaudies dainų dainyno – daugiatomės knygų serijos, kur rasime ir darbo, ir vaikų, ir karo, ir vaišių dainas, ir kitokias dainas, kurias traukė visokiausi lietuviai. Tad, įsiprašęs į dar brolių Vileišių laikus menantį kabinetą, pasiruošiau klausinėti ir klausyti. Nors pradžioje lyg ir galvojau kalbėtis būtent apie tas – užstalės, arba vaišių dainas – nuo kurių viskas prasidėjo, bet pokalbis pasuko į daug platesnes lankas.

Iš kur ateina liaudies daina

Pradėjau nuo paprasto klausimo – tai vis dėlto, kas gi yra toji liaudies daina? Tai yra – nuo kada mokslininkai ima vertinti tam tikrą kūrinį kaip liaudies dainą? Niekas turbūt nesiginčys, kad senosios sutartinės – tai liaudies dainos, bet, pavyzdžiui, „3 milijonai“ arba gitaros-prie-laužo klasika „Svajoklis“ – jau liaudies, ar dar ne? Abi pašnekovės patikino, kad labai tikslių kriterijų čia nėra, galima kalbėti tik apie tam tikrus dėsnius, būdingus folklorui kaip reiškiniui. Ir, turbūt teisingai supratau, pirmiausia yra svarbus ne šiaip dainos paplitimas, ne jos pamėgimas, o tai, kad ji turėtų daug atlikimo variantų. Kitaip sakant, folklorinis kūrinys kiekvieną kartą jį atliekant sukuriamas iš naujo, ir net tas pats dainuotojas tą pačią dainą kiekvieną kartą sudainuos skirtingai, net jeigu jis ir turi ją užsirašęs į sąsiuvinį. Pavyzdžiui, „Visi bajorai į Rygą jojo“ – turbūt daugiausia kartų užrašyta karo daina, tūkstančiai(!) jos variantų, skirtingos pradžios, stulpelių eiliškumas. Vienos, „tikrosios“, kieno nors autentifikuotos versijos – nerasite. (Paradoksas: rašydamas šį straipsnį rausiausi youtube dainų skrynelėje. Ir – sunku patikėti – šios dainos taip ir neradau, kol nesužinojau, kad kitas jos variantas vadinasi „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“!) Taip pat labai gausi variantų jau ir internetui žinoma „Alaus, alaus“, bet, kaip dievą myliu, tikrai nebūčiau įtaręs, kad tai – viena iš labiausiai paplitusių liaudies dainų. Ir, Aušros manymu, „3 milijonai“ turi prielaidų tapti liaudies daina. Be to – ne paslaptis – ne viena autorinė/literatūrinė daina yra tapusi liaudies daina ir „pametusi“ autorių. Anot pašnekovių, autorius gali būti pamestas labai, labai greitai (kiek iš jūsų žinote, kad „Svajoklis – yra Romo Lileikio daina, o ne kniaukiančios Gintarės Tinklinės-Kojinės?). Kai kurie kūrėjai ir mano, kad kūriniui nusimesti autorių ir nuplaukti į folklorą – tai didžiausia palaima. Justinas Marcinkevičiaus kadaise baisiai susigraudino, kai mokyklos vakare jo eilėmis sukurta „Oi, užkilokit vartelius“ buvo pristatyta kaip „liaudies daina“. Liudas Gira, pasakojo Vita, labai prakaitavo, kad jo folkloriniu stiliumi rašomas eiles pasigautų dainingieji – bet jam beveik nepavyko. Gal iš tos nuoskaudos vėliau jis ėmė rašyti apie vyrus, žengiančius Stalino keliais, bet ir tos nepasigavo… Gi pats Romas Lileikis, kiek teko girdėti, nėra itin patenkintas, kad jo kūriniai plinta „folkloriniais variantais“, tolstančiais nuo pradinio teksto ar muzikos, nors aš jo dainas jau mokiausi kaip liaudies (studentai – juk taip pat liaudis, ar ne?)… Apie dainas, nusimetančias autorius, Aušra papasakojo dar vieną naują trendą – dabar kieta kiekvienai bendruomenei susikurti sau po himną (arba „prisiskirti“ – pamenate, kaip „Žemėj Lietuvos“ virto Tėvynės Sąjungos himnu?). Tą daro patys įvairiausi sambūriai, o pirmiausia – himnų nori mokyklos. Ir tokie himnai tučtuojau netenka autorystės. Kūrinys paprastai skelbiamas per internetą, ne visada užrašomas autoriaus. Tad gal ta karta, kai himnas buvo sukurtas, dar autorių žinos, o kiti – jau ne. Ir toliau himnas jau gyvuoja kaip ritualinis kūrinys, jis pradedamas varijuoti ir virsta liaudies daina, folkloru. O folkloras mūsų kraujyje taip giliai, kad mes jo apraiškų net nereflektuojame, neapmąstome. Mes pasiduodame jo tėkmei ir ji mus nuneša.

Bet tada man parūpo: tai dainos, kilusios tiesiog „iš liaudies“ ir „literatūrinės“ – beveik tas pats, kai jas įsuka „folklorizavimo malūnas“? Anot pašnekovių, galiausiai lieka tik vienas skirtumas: grynoje liaudies dainoje tu visiškai negali surasti pradinio, tikrojo varianto. Literatūrinėje – tu turi aiškią pradžią, iš kurios išeina visos rodyklės. Ir čia suvokiau, kokie antifolkloriniai būdavo mano ir sesės ginčai, kai, dainuojant pakeliui į jau minėtą kaimą, aš nuolat ją taisydavau – tai ji ne tą žodį padainavo, tai ne taip melodiją nuvingiavo. Pasirodo, stovėjau folkloro kelyje it koks Kauno HESas ant Nemuno bėgimo, nors juk Maironis sakė, kad taip lengvai neužtvenksi…

Slinktis per epochą

Ir visgi, kol kas mažai šnekėta apie melodiją, o juk atklydau į Institutą būtent sudomintas melodijų… Ir čia manęs laukė nauji nustebimai. Aušra, sužibusiomis akimis (mat ji – muzikologė), puolė pasakoti, kad teksto ir melodijos istoriniai grafikai dažniausiai nesutampa, paprastai jie turi skirtingas istorijas. Tekstui būdinga tam tikrą laikotarpiui aktuali prasmė, kai laikas keičiasi – tekstas yra priderinamas. Tad dainos tekstą valdome mes patys, o melodija… Melodija valdo mus! Dažniau melodija ateina pas (prie?) tekstą, o ne mes pasirenkame. Ir tekstų visada yra daugiau nei melodijų. Pavyzdžiui, partizanų dainų istorijos liudija, kad dainos atsirasdavo per vieną naktį – ar sukursi per vieną naktį ir melodiją? Ne, dainos buvo guldomos ant mokėtų melodijų. Juolab, tarpukariu mėgta leisti „dainynėlius“, ir prie kai kurių tekstų rašydavo: „dainuoti kaip…“ Savavalės melodijos visada velkasi iš paskos maždaug per vieną epochą. Dabar dainuojamos dar XIX – XX a. melodijos, bet kartu su dabar aktualiais tekstais. Tačiau kodėl? Pašnekovės aiškino, kad taip yra dėl to, kad dainos melodijos perdavimas iki šiol gyvuoja klasikiniu folkloro perdavimo būdu – iš gerklės į ausį. Skirtingai nuo tekstų, melodijos nėra plačiai užrašinėjamos (tai daro tik folkloro tyrinėtojai ar jas harmonizuojantys kompozitoriai), melodijos tiesiog išmokstamos. Muzikinio rašto kultūra, melodijos užrašymas, taip ir liko profesionalų rankose net kai XIX a. įvyko rašto „sprogimas“, lėmęs dainų tekstų užrašymus. Reikalai kinta tik dabar, kai naujosios galimybės melodiją leidžia ne tik tuoj pat išsaugoti, bet ir nesunkiai susirasti originalą ar kokį nors variantą.

Melodija, kad ją pasigautų „folklorizavimo mechanizmas“ turi susigulėti, turi įeiti į sąmonę, žmogus ją turi atsiminti iš savo tėvų, iš savo patirties, kad galėtų pritaikyti jai žodžius. Ir – vėl mano komiška patirtis – šią vasarą nedideliame Žemaitijos miestuke išgirdau vaišių talalušką pagal… Ricchi e Poveri (italopop grupė) dainą „Piccolo amore“. Lietuviškai buvo dainuojama net fonetiškai tuo pačiu skambesiu: „Įkalam, įkalam, įkalam – jei nori!“ (plg. „Piccolo, piccolo, piccolo amore“!) Lietuvą ši daina pasiekė kokiais 1980… Tada man iš karto parūpo – kodėl, kodėl nėra nei vienos „vėlyvosios“ liaudies dainos tango ritmu (na, nebent „Paskutinį sekmadienį“), juk tango buvo toks populiarus anoje epochoje? Į tai man buvo atsakyta, kad tikrai neatmestina galimybė, kad po kažkiek metų tango taip pat gali išlįsti – tie dainų melodijų keliai sunkiai supaisomi. Štai kad ir viena iš melodijos istorijų, tiesą sakant, perspjovusį net maniškį karinių himnų užstalės kentaurą.

XIX a. pirmoje pusėje, Londone buvo pastatyta lengvoji opera „Clari, arba Milano mergelė“, kurioje būta dainos (ar arijos) „Home sweet home“ („Namai namučiai“). Melodiją jai parašė Seras Henry Bishopas, o tekstą – Johnas Howardas Payne‘as. Kūrinys tiek išpopuliarėjo, kad ją nusigriebė ir kompozitoriai, ir žmonės. Daina, nukeliavusi į JAV, guodė abiejų pusių kareivius per Pilietinį karą. Tuo tarpu patekusi į Vokietiją ir Austriją įgijo kitą tekstą – tapo liuteroniška religine giesme. Vėliau liuteronišką giesmę išsivertė lenkai, perdarė į katalikišką. Ir dabar, šiuo metu, kai tu, mielasis skaitytojau, skaitai šią istoriją, ši melodija kuriame nors Lietuvos kampelyje yra giedama kaip… laidotuvių giesmė (ar ne lietuviška, a?)!

Melodija gali lengvai pakelti teksto kaitą, kai pastarajam tenka lenktis politinėms aktualijoms. Dar viena istorija: turbūt girdėjote dainą: „Prie ginklų, prie ginklų, prie ginklų – prie ginklų, aukštaičiai, prie ginklų, žemaičiai, prie ginklų visa Lietuva!“ – tai buvo maršas tarpukariu. Atėjo okupacijos, dainuoti apie ginklus grėsė Sibiru, tad daina… tapo užstalės valsu: „Išgerkim, išgerkim, išgerkim!“ O dabar, pasirodo, kažkokio miestelio poetė šios melodijos pagrindu sukūrė miestelio himną. Būna ir taip, kad melodija su liaudišku tekstu pasigauna ir literatūrinį. Radijo klausytojams ausis turbūt buvo išūžęs „Armonikos“ ansamblis – gal pamenate: „O pavasari malonus, o pavasari gražus…“ ir visą tą istoriją apie gėlę atlape, sužalotą žilvitį (gerai, kad nepamatė gamtos inspektoriai!) ir kitas Joninių kančias? O buvo taip: tarpukariu po Lietuvą klaidžiojo romansas „O pavasari malonus“. Kažkuriuo metu pasirodė J. Keliuočio eilėraštis „Tu neklausk, kam aš nešioju“ („Buvo naktys švento Jono“) – ir štai kažkurią akimirką, galbūt net per tą pačią Šv. Jono naktį, tam, neradusiam paparčio žiedo arba ne tą, apie kurį svajojo, romansas ir eilėraštis ėmė ir susijungė po ta pačia melodija. Dabar tai jau dainuojama kaip vientisas kūrinys.

Tad mano atradimai apie JAV ir sovietų maršus, susijungusius prie vaišių stalo, mokslininkių nenustebino – pasirodo, tai – tiesiog dėsningumas. Taip veikia „folklorizavimo mechanizmas“, tokia yra liaudies dainos prigimtis ir jos kelias.

Ir čia tenka tildyti dainas gimtoje Dzūkijoj, nes žurnalas – ne guminis, o redaktorius, švilpaudamas „La donna e mobile“ (arba „Širdys mergelių“), jau priekaištingai žiūri. Nors tai – tik nedidelė dalelė, ką spėjau išsiklausti, ką išgirdau. Ir kol kas už eilučių liko daug įdomybių: apie karo dainas tarpukariu (ir kovas su „svetimu elementu“ jose), apie vaišių dainas ir stiklelio ritinimą, apie..! Kitam kartui. Bet ir vėl supratau vieną nedžiuginantį dalyką: Lietuvos mokslo įstaigos pilnos žmonių, darančių nepaprastai įdomius tyrinėjimus – net ir, regis, tokioje kasdienėje srityje, kaip dainos. Bet apie juos mes tiesiog nežinome.

 

 

 

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarų: 1

Apie Pietinia Kronikas (kurias parašė Rimantas Kmita)

pietinia-kronikas-1

Karoče, autorius tipo pristato kaip „popromanas“, nors nifiga čia ne joks popromanas. Čia gan aiškus Bildungsromanas (jeigu taip rašosi, tingiu guglint – bet tai reiškia, kad maždaug romanas apie tai, kaip formuojasi bachūrs), jauno bachūro istorija apie ankstyvąją Nepriklausomybę, regbį, savęs ir panų paieškas. Paaiškėja, kad bachūriukas viduje ne tik ne marozas (nors pradžioje stumdo visokį fuflo), bet dar ir biškį inteligentas neformalas. Parašyta viskas gražia šiaulietiška tarme ir žargonu, iš serijos „žmonės kalba“, skaityti malonu, miela, prisiminimai tų laikų glosto širdį, meilė ir erotika irgi tokia graži, paprasta, juokinga ir be kvailų vykruntasų, sudomina netgi regbiu, tik biškį subiesina, kai gale ta Monika dingsta, ir fsio, ir tada herojus filosofuoja, filosofuoja. Puikus paminkliukas laikotarpiui, Šiauliams ir jaunam žmogui. Nuo kokių 16-os, sakyčiau, galėtų būti privalomas skaitinys. Ir dar labai keista ją skaityti pramaišiui su žiūrimu „Westworld“‘u, viskas ima pintis, Pietinis su Sweetwateriu, Monika su Dolores, karoče…

Ir dar labai juokingas, gerokai juokingesnis už Katlerį žmonėse.

„Kaip konkrečiai man liūdna? Ką aš žinau. Nu maždaug taip, kaip per Guns N’ Roses „November Rain“.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarų: 1