Ievos Narkutės Album Noir

Viršelis Ieva Narkutė (ne Norkutė, kiek galima kartoti!) ėmė ir link Kalėdų išleido antrą albumą, pridalino interviu apie apdaužytą širdį ir ją klijuojančias dainas, mezgimus ir miegą po 12 valandų, ir baigia pristatymo koncertų ciklą. Prisiminus, kad pirmas albumas “Vienas” pasirodė ne taip seniai – atlikėja tempą pavaro. Pavadinimas – paslaptingai goslus (“Švelnesnis žvėris”, mmhrrr!), 5000 pilkų atspalvių dizainas daug mielesnis nei TrueType standart “Vieno” šriftas. (Vis dėlto, tipografija – tai vienas iš malonumų, kurių nepatirsi su elektroninėmis versijos (o jos ir nėra, ir neieškokite,)). Tad, žinoma, baisiai rūpi, kas viduje.

ieva_dainos

Kaip taip gali būt, kad ne dangus, o tik vienatvė / visą laiką jungė mus, o mes, o mes nematėm?
(„Kaip taip gali būt?“)

O viduje – vien tik naujos dainos. Jokių “Raudonų vakarų”, jokių partizanų dainų, kurias Ieva dainavo V.V. Landsbergio filme “Trispalvis”. Ir visos naujos dainos apie meilę – tarsi 19 šimtų naktų būtų imtos ir apdainuotos paeiliui. Tik, deja, visose dainose ta meilė baigiasi – gražiau ar ne taip gražiai, bet baigiasi, baigiasi ir dar 11 kartų baigiasi (tiek albume dainų), o kokį 1 kartą neprasideda ar neįsibėgėja (nes 1 takelis dar ir paslėptas). Dainos blaškosi tarp “Švelnesnio žvėries” ar “Baikim žaisti” intymumo, vos juntamos “Nedaryk kavos” ironijos arba veik koučerinės “Gerai, gerai” (kirčiuoti a) ir vos ne dainų šventės atsisveikinimo himno “Paskutinis kartas”. Nei daugiau nei mažiau – jausmų dainų romanas. Kiekviena daina – neilga istorija be “ir gyveno jie kartu ilgai ir laimingai”.

Ne, ir vyno ne – nes eisim šokti išgėrę /  o aš žinau kaip judi – įspūdingai” (“Nedaryk kavos”)

Labai vylinga Ieva

Mano galva, visa albumo jungiamoji medžiaga, jo pagrindinis svoris – tekstai. Ieva moka prisibelsti į ausis ir širdis žodžiu, o kai tą žodį išvinguriuoja jos balsas – efektas multiplikuojasi ir pacientas įsimyli terapeutę (žr. foto aukščiau). Taip, albumas – terapinis visiems, kenčiantiems nuo išsiskyrimo(-ų). Dėl to, manau, net jeigu jis neišpopuliarės kaip radijo grojamas kūrinys, nesusirinks mamų ar tėčių apdovanojimų, jis taps kultinis tarp jaunų žmonių.

Ir, rodos, viskas pro šalį eis / ir, rodos, niekas manęs negeis”.
(„Gerai, gerai“)

Muzika… Albumas atsidaro Jieva par excellance – balsas, klavišai. Po to instrumentų daugėja, kartais netgi aštresnės elektrinės gitaros įsijungia (“Gerai, gerai”, “Skaidrės”), o ką jau kalbėti apie tą “Paskutinį kartą” su stringais*… Man labai patiko vos girdimas, bet labai tinkamas akordeonas “Nedaryk kavos”. Aranžuotės įvairuoja, bet niekad, niekad neužgožia dainos kaip pasakojimo. Muzikos atlikimas čia vis dėlto kaip priedas, kaip fiksažas nuotraukai – negali jos pavadinti ypatingai išraiškinga, ir nėra taip, kad tuoj pat įsimintum kiekvieną dainą, bet, pamėginau tiesiog paskaityti tekstus ir supratau – ne, be muzikos jie taip gerai neskamba. Ir ačiū Dievui, kad Stanislavas Stavickis – Stano, vėl prodiusavęs ir programavęs ir šį Ievos albumą, nepersistengė, nors tas pabaigos himnas… Ok, kiekvienas turi savo skonį.

* – stringai – tai sintezatorinė styginių imitacija.

ieva_metrika1

Ieva viename interviu pasakė, kad ji dabar dainuoja popsą. Tebūnie, tik tiek, kad jos dainuojamas popsas – kaip Leon Somov ir Jazzu ar – hm – dabartinių “Biplan” – nėra įžeidimas muzikai ir dainai. Tai – Katie Melua, Norah Jones ar Suzanne Vega popsas.

Reziumė? Labai maloniai besiklausantis albumas. Tas atvejis, kai net ir kažkiek pažįstamam žmogui vertindamas nedarai asmeniškumo nuolaidų ir labai džiaugiesi jo sėkme.

Tekstai cituoti iš atminties (kai atsinešiu iš automobilio viršelį – pataisysiu).. “Tad baikim žaisti, baikim žaisti, mane tuoj kvies namo, man turbūt jau laikas”.

https://www.youtube.com/watch?v=n75yQx0RD5E

https://www.youtube.com/watch?v=glSgqgO-qow

Posted in Muzika, tinklaraštis | Tagged , , , , , , , , | Leave a comment

Neil Gaiman. Odas ir šerkšno milžinai

Neil Gaiman

Odas ir šerkšno milžinai

Bonus animus, 2014

Kam reikia pristatinėti Neilą Gaimaną? Fantastikos mėgėjams – ne. Vaikų literatūros mėgėjams – galbūt. Plačiajai skaitytojų masei… gal taip pat. Juk daugumą Gaimano knygų Lietuvoje išleido maža, nelabai ryški (kalbu apie viršelius) leidyklėlė „Bonus animus“. O juk Gaimanas yra vienas iš šiuolaikinių autorių autorių! „Amerikos dievai“, „Koralaina“, „Žvaigždžių dulkės“, „Neverwhere“, „Kapinių knyga“, „Anansio vaikai“, „Sandman“ – pagerbti, apdovanoti, taip toliau…

Gaimanas yra pašauktasis pasakorius, ir pasakos dvelksmas jo kūriniuose – labai stiprus. Bet dabar jis yra pasukęs ir į klasikinių pasakų perkūrimą – neseniai pasirodė vėl su susižavėjimo šūksniais sutikta… „Jonukas ir Grytutė“! Bet grįžkime pas Odą.

Pagaliau, pagaliau „Bonus animus“ išleido taip, kaip dera – su gražiu, patraukliu viršeliu, ir su puikiomis originaliomis iliustracijomis. Vien tuo galima pasidžiaugti dėl „Odo“. Pats pasakojimas – pamenate, Odiną iš „Amerikos dievų“? Čia jis irgi yra – tik kitoks. Daugiau veikia Lokis ir Toras. Taip – tai ir vėl Skandinavų dievų istorija, tiesa – trumpa, ir ne visagalių, o kaip tik – įkliuvusių į bėdą.

Perskaitęs knygelę (120 p.) net nesupratau – patiko, nepatiko? Meistro ranka jaučiasi – tai neabejotina, tekstas plaukia ir gurga kaip upelis pavasarį. Bet didingo užmojo – tarsi ir pritrūko. Viskas greitai prasidėjo, greitai ir pasibaigė, o kur tas koks nors antras sluoksnis, ar dar kokia paslaptis, ir gal šiek tiek daugiau humoro, kurį Gaimanas oi kaip moka sukurti? Kita vertus, gi sakiau, Gaimanas – pasakorius, o ne visoms pasakoms reikia itin didingo užmojo, gal užtenka ir tiesiog gero papasakojimo? O štai vaikams knyga labai patiko. Ir dabar galvoju – o maniškis čia po šitos knygos pradėjo šypsotis tokia kartais tiesiog siutinančia šypsena, ar kaip? Be to – neblogas supažindinimas su vikingų buitimi, jų vargais ir rūpesčiais ir gyvenimais po egle, jų panteonu. Ir – teks perskaityti dar kartą. Kažkaip norisi. Nes vienas klausimas tikrai kankina – ar ten buvo nuoroda į „Pink Floyd“, ar ne?

Posted in Knygos, Literatūra | 1 Comment

„Hallelujah“. Iš „Šreko“.

Dainą „Hallelujah“ „iš „Šreko““ žino visi, kas žiūrėjo „Šreką“. Ir dar visi, kurie girdėjo Jeff Buckley, ištraukusią ją susipažinti jaunajai kartai ir vėliau pasigautą kitų „verksnių“ (Rufus Wainwright, Damien Rice, etc.). Ir matė youtubėje kunigą, ją dainuojančią. Ir girdėjo dar aibę jos perdainavimų. Net lietuviškai ją buvo pirmas „Chorų karų“ sezonas išsivertęs.

Gal atsiras net tokių, kurie žino, kad šią dainą kadaise parašė toks Leonardas Cohenas. Bet turbūt mažai kas žino, kad šiai dainai jis parašė 80 posmų, tačiau į pasaulį išėjo dvi pagrindinės versijos, maždaug 8 posmai. Įdomiausia – jos yra tiek skirtingos, kad sutampa tik paskutiniai posmai. Gi daugelis perdainuotojų (ir lyrics’ų internete šifruotojų) tuos posmus visus suvelia, ir tada daina tampa šiek tiek jovalu. Kodėl? Todėl, kad L. Cohenas yra baladžių rašytojas, o baladė – siužetinis kūrinys, pasakojimas, ir, kas jau kas, bet šitas kūrėjas apgalvoja ir kiekvieną žodį, ir struktūrą. Nėra taip, kad prasidėtų posmas, o kitame posme staiga vėl istorija iš naujo. Todėl štai jums du teksto variantai – albuminis, ir gyvas. Perskaitykite, ir pamatysite, kad jie – skirtingi. Juos suveliant į vieną baladė prarandama, arba velti reikia taip, kad istorija neprasidėtų kelis kartus iš naujo. O Buckley variante kaip tik ir yra dvi pradžios. Tad – tiesiog susipažinimui, kokia ši daina turtinga. Ir kokia skirtinga. Ir paskutinis posmas yra labai, labai svarbus, jo „nusukti“ tiesiog negalima.

Hallelujah 1985 (album “Various positions”) 

Now I’ve heard there was a secret chord
That David played, and it pleased the Lord
But you don’t really care for music, do you?

It goes like this
The fourth, the fifth
The minor fall, the major lift
The baffled king composing Hallelujah

Hallelujah… 

Your faith was strong but you needed proof
You saw her bathing on the roof
Her beauty and the moonlight overthrew you
She tied you
To a kitchen chair
She broke your throne, and she cut your hair
And from your lips she drew the Hallelujah

Hallelujah…

You say I took the name in vain
I don’t even know the name
But if I did, well really, what’s it to you?
There’s a blaze of light
In every word
It doesn’t matter which you heard
The holy or the broken Hallelujah

Hallelujah…

I did my best, it wasn’t much
I couldn’t feel, so I tried to touch
I’ve told the truth, I didn’t come to fool you
And even though
It all went wrong
I’ll stand before the Lord of Song
With nothing on my tongue but Hallelujah

Hallelujah…

Hallelujah 1988 (album „Cohen live“)

 Baby, I’ve been here before.
I know this room, I’ve walked this floor.
I used to live alone before I knew you.

I’ve seen your flag on the marble arch,
But listen, love is not some kind of victory march,
No it’s a cold and it’s a very broken 
Hallelujah

Hallelujah…

There was a time you let me know
What’s really going on below,
Ah but now you never show it to me, do you?
But I remember, when I moved in you,
And the holy dove, she was moving too,
Yes every single breath that we drew was Hallelujah.

Hallelujah…

Maybe there’s a God above,
As for me, all I’ve ever seemed to learn from love
Is how to shoot at someone who outdrew you.
But it’s not a complaint that you hear tonight,
It’s not the laughter of someone who claims to have seen the light
No it’s a cold and it’s a very lonely Hallelujah.

Hallelujah…

I did my best, it wasn’t much.
I couldn’t feel, so I learned to touch.
I’ve told the truth, I didn’t come all this way to fool you.

And even though it all went wrong
I’ll stand right here before the Lord of Song
With nothing on my tongue but Hallelujah.

Hallelujah…

„Šrekas“

Maestro:

Buckley

Kažin kokie suomiai:

K.D.Lang

Toliau susirasite patys.

Posted in Muzika | Leave a comment

3 filmos, 3 pastraipos

“Nine” (rež. Rob Marshall). Cha cha, štai man, miuziklo šiokiam tokiam mėgėjui, mazgotė per nosį – nežinojau apie šios filmos egzistavimą iki „Auksinio balso“ ir ten išgirsto „Be Italian“. Suklusau – kaip kaip?! Ajajai, nagi kokį reikalą būsiu pražiopsojęs! Pasirodo, amerikėnai, kuriems nešventas net Fellinis, jo „81/2“ siužetą pervarė per miuziklą. Ir, pasakysiu, gerai pervarė – viena vertus, moterų įvairumo ne mažiau nei „8 moteryse“, antra, visos tikros, nežaislinės žvaigždės, trečia, nėra skysta. Žodžiu, jeigu mėgstate gerą modernų miuziklą – vejate vaikus nuo ekrano ir žiūrite. Beje, Danielio Day Lewiso net nepažinau!

„Star Trek Into Darkness“. Hm… Visada galvojau, kad „Star Trek“ – tai rimtesnė mokslinė fantastika, o ne space opera. Bent jau taip atrodė kažkada, kai dar sukosi videakai. Čia gi – aišku, kodėl J.J.Abramsas daro naujus „Star Wars“, nes iš Treko jis būtent tai ir padarė. Didžiausias filmos privalumas, žinoma, Sherlockas Kahno vaidmenyje. Visa kita – turbūt mėgėjui, arba paaugliui, o kadangi nepriklausau nei vienam, nei kitam, tai truputį lėkšta, truputį per marga, truputį per seklu, ir truputį per daug muštynių.

„Grand Budapest Hotel“. Wes Andersons vėl smogia ir vėl pataiko. Pusantros valandos nevalingo kikenimo, žavėjimosi didesniais ir mažesniais grandų vaidmenimis (hm, kaip aš sugebėjau Liamą Neesoną su Ralphu Fiennesu sumaišyti, a?), smagi ironija, fantasmagorija, išsityčiojimas iš klišių ir egzistencinių smigtelėjimų. Labai patiko. Beveik taip pat gerai kaip ir „Royal Tenenbaums“. Rekomenduoju.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Ir vėl apie fantastiką… Nes apie ką gi daugiau su ufonautais kalbėtis?

Vilija Baublytė pasikvietė į „Laisvąją bangą“ panaktinėti ir pakalbėti ta egzotiška tema „fantastika“. Na, kas čia kaip ir kodėl?

„Maumas – tai didysis kažkas, su kuo vaikas pirmiausia susikuria. Kitas didysis aš, su kuriuo vaikas susitinka jau vėliau, tai – Dievas“ – čia laisvai cituojant laidos vedąją, kuri cituoja Gintarą Beresnevičių. 

Malonaus klausymosi. Spauskite ant paveikslėlio.

naktigone

 

 

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

8 vasaros knygos

Dabar populiaru iššūkiauti. Tai ir aš, pradėdamas pilnakraujes atostogas, išsikėliau sau iššūkį: 8 knygos per 8 dienas! Bet specialaus parinkimo, tiesiog susipylęs skaityklėn kokią 20 ar net daugiau, bei nutverdamas padėtas ant stalo, jei popierinės. Žinoma, pliko laiko skaitymui buvo gerokai mažiau – juk reikėjo ir maudytis, ir valgyti, ir bendrauti, ir žvejoti… Galiausiai, prireikė ne 8, o 16 dienų, nes iššūkis nusitęsė į nebe tokias atostogas, kur prie kliuvinių dar prisidėjo namų darbai ir panašūs rūpesčiai. Bet užteks apie asmeniškumus, pereikime prie knygų.

Continue reading

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

BG ir Akvarium Vilniuje 2014 05 07

Setlist 2014 05 07: Vilnius

Visus albumus ir dainas, išskyrus * galima rasti aquarium.kroogi.com.

Daina Albumas Pastabos
Губернатор Праздник урожая во дворце труда Singlas
Праздник урожая во дворце труда Праздник урожая во дворце труда  
Не было такой и не будет Праздник урожая во дворце труда  
Любовь во время войны* Neišleista  
Пришел пить воду Singlas  
Огонь Вавилона Архангельск  
Истребитель Снежный лев  
Фикус религиозный Навигатор  
     
Елизавета Русский альбом  
Из Хрустального Захолустья Аквариум +  
Гарсон No.2 Навигатор  
Навигатор Навигатор  
Палёное виски и толчёный мел* Neišleista  
     
В Подобную ночь Синий альбом  
10 стрел Акустика  
Лошадь белая Лошадь белая  
Анютины глазки Лошадь белая  
Джунгли Феодализм  
Моей звезде Акустика  
Звездочка Кострома Mon Amour  
Неизяснимо Лошадь белая  
Аригато Лошадь белая  
Почему не падает небо Акустика  
Комната Лишенная зеркал Ихтиология  
Минута на пути Песни А. Вертинского  
На ход ноги Архангельск  
Марш Священных Коров Архангельск  
Стаканы Беспечный русский бродяга  
Вавилон / Аристократ Электричество, Табу  
212-85-06 Дети декабря  
     
Рок-н-ролл мертв Радио Африка  
Последний день августа Лилит  
Отец Яблок Любимые песни Рамзеса IV  
Сокол Лошадь белая  
День Радости Пушкинская 10  

 

Posted in Muzika | Leave a comment

Rein Raud „Brolis“

Apostrofa, 2014

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė

Koks geriausias receptas tokį skaitytoją kaip aš suvilioti knyga? Ogi paprastas – pasakyti, jog tai – tarsi „spagetti versternas*“. Dzinkt. Čia pat dar viena žavi literatūrologė  pasakys – nežinau, ar čia vesternas, čia kažkoks „ažūrinis detektyvas“. Dzinkt. O kas yra ažūrinis detektyvas? Na, toks su nutylėjimais, neišspręstas, paliktomis užuominomis… Dzinkt. Parašė Reinas Raud’as, taip, tas pats, kurio tėvas kadaise parašė „Cypliuką“. Dzinkt. Knyga laimėjo estišką Eduardo Vilde’s literatūros premiją. Nieko apie jį nežinau, bet irgi – dzinkt.

Ir štai knyga jau mano kuprinėje, ir jau prie lovos. Ir jau vakare atsiverčiu pirmus puslapius. Aha… Į kažkokį bevardį miestelį atvyksta kažkoks bevardis Brolis, kuris nori padėti seseriai (su vardu). Dzinkt! Trys blogiukai – notaras, advokatas, bankininkas. Dzinkt! Globėjas antikvaras. Dzinkt! Femme fatale. Dzinkt! Samdomas žudikas. Dzinkt!

Tai štai – skaitai ir dzingsi. Nes taip supintų aliuzijų, lengvų intertekstų  (norite dar vieno dzingt – ogi tokio italų rašytojo tokia knyga apie tokį audeklą, kurios Lietuvoje gal 5 leidimai išėję), ir tiesiog švelnaus, elegantiško stiliaus raštą labai malonu skaityti. Blogiečiams ima nesisekti. Broliui sekasi viskas. Seseriai galiausiai irgi pasiseka. Sakysite, nuobodu? Ne. Lengva ir labai gražu. Bet ar tai – spagetti vesternas? Ne. Nes kraujas – už kadro. Stambūs planai – taip pat. Tad – tebūnie „ažūrinis detektyvas“ (c) Jūratė Čerškutė.

Tiesa, teksto – tik 115 psl. Lyg ir skaitei, lyg ir neskaitei. Bet gal labiau skaitei. Nepatiks tiems, kurie laukia, kad 114 puslapyje viskas bus aiškutėliai aišku.

Beje, iš vertėjo kiek pasijuoksiu. Sakote, „šovinys pistoleto rankenoje“? Na na… Ar čia reiktų juoktis iš autoriaus? Tikėsimės, kad ne.

- O dabar – paklausė advokatas
- Luktelėkim, – atsakė bankininkas, – jis gerose rankose.
- Mes nusamdėme?.. – pasidomėjo notaras.
- Menininkę, – užbaigė bankininkas. 

Dviejų vakarų malonumas

* – spagetti vesternai – italų kino režisieriaus Sergio Leone sukurtas tradicinio vesterno permąstymas su daug kraujo, stipriais charakteriais, stambiais planais ir, svarbiausia, Clintu Eastwoodu. Arba kitu žmogumi be veido. Taip pat neatsiejamas nuo italų kompozitoriaus Ennio Morricone. Rekomenduoju „The Good, the Bad and the Ugly“.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Tautos balsas į dangų (n)eina arba ar reikia Vilniuje uždaryti įvažiavimą į Senamiestį?

Kaip suprasite iš teksto, rašinys – senokas. (Verslo klasė, 2012 m., Nr. 10, „Negi tautos balsas į dangų eina“), bet ir vėl aktualus. 

Jau netrukus rinksime naująjį Seimą. Ir ne tik – po ilgos pertraukos Lietuvos rinkėjai bus pakviesti ir į referendumą. Vieną iš retų atvejų Lietuvoje, kai tiesiogiai prašoma jų nuomonės – nors ir šįsyk tik konsultacinės.

Atrodo, paskutinį kartą tokią nuomonę reiškėme prieš stodami į Europos Sąjungą, taigi, aštuoneri metai prabėgo… Bet pastaruoju metu apie referendumus kalbama vis daugiau – štai viena partija nori referendumo, kad sumažintų Seimo narių skaičių, kita – kad nestatytume naujos atominės elektrinės, dar neseniai svarstyta apie referendumą dėl šeimos sampratos…  Neabejoju – referendumų iniciatyvų atsirastų.

Continue reading

Posted in Teisė, tinklaraštis, Visuomenė | Tagged , | Leave a comment

Yra visur Skylė

1390626_10151940138993540_1460668569_n(Koncerto apžvalga)

Kiekvieną kartą garsiai ištaręs ir apmąstęs pavadinimą “Skylė” susiraukiu – neskamba. Ir šiaip – kas gero gali būti skylėje? Ką vadiname “skylėmis” gal net nepradėsiu vardinti. Todėl tas kognityvinis disonansas tarp pavadinimo ir to, ką daro “Skylė”, yra nuolatinis. Jeigu būčiau grupės vadas, tikrai keisčiau pavadinimą. Ne, tikrai ne į “Skylutė” (nors jų dainų knygelę “Karalaitė Garbanėlė” ir parėmė supermama.lt), bet gal į “Zylė”, pavyzdžiui – skambesys juk panašus? Ar grupė nuo to prarastų gerbėjų? Nemanau. “Skylė” skambėjo gerai kažkokiam bard-pank-folk kolektyvui, dabar gi galima būtų ką nors solidesnio, ar ne? Na, bent jau “Gili tuštuma” ar “Tarpeklis”. Ir tam yra priežasčių.

Continue reading

Posted in Muzika, tinklaraštis | Tagged , , , , , , | Leave a comment