Archyvas 2015: Jonas Jonasson. Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

‪#‎knygos‬

Paimkite Šveiką, išmeskite ilgus pasakojimus, bet palikite absurdeską. Paimkite šaukštą Tarantino kraujo. Paimkite Jaunojo Indianos Džounso kronikas. Paimkite bet kurį skandinavišką detektyvą. Viską gerai gerai suplakite.

Rezultatas: pradžia – nelabai, vidurys – labai smagu, pabaiga – nusibodo. Bent jau man geriausia – skandinaviško absurdiško detektyvo dalis. O rašyti apie Gulagą, Beriją, Staliną, socializmą ir Sovietų Sąjungą visgi reikia daugiau paskaityti istorinės literatūros, ar bent jau Anne Applebaum „Gulagą“. Nes sumuštiniai (!), nusipirkti Rusijos kaime, ūkininkai (!!!) Šiaurės Korėjoje, na, ir galiausiai Gulago lageris, panašus į paprastą kalėjimą po atviru dangumi… Oi, kokie tie vakariečiai nepataisomi ir nenutuokiantys naivuoliai, o dar autorius – žurnalistas… Aišku, iš Stalino – Brežnevo išsityčiota kapitaliai (kaip ir iš kitų įvairių didžiųjų politikų), labai tikiuosi, kad šią knygą išvertė ir į rusų kalbą. Įdomu, ar dar neuždrausta.

Rekomenduoju, bet nesitikėkite stebuklo. A, literatūrino krūvio – nerasta, tiesiog fastread.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Archyvas 2015: Mylimas vyras ir k**ės sūnus Sinickis

Pagaliau Apple Music įtraukė geriausią metų lietuvišką albumą (nes daugelio kitų irgi neklausiau, o apie vieno muzikos diplodoko tikrai norėčiau užmiršti), į savo paslaugą ir buvo galima ramiai kokius 4 kartus persukti*. Pamenu, kadaise Ramūnas Zilnys ironiškai rašė, jog (citata iš atminties) „tik lietuvius galima nustebinti tokiomis gitarinėmis grupėmis, kai jau prieš 10 metų grojo Oasis“. Ši frazė buvo skirta „Gravel“, bet neseniai atradau vienos „Gravel“ ir Sinickio fanės įrašą, kuriame ji rašė – „už ką mes mylime Sinickį? Žinome, už tekstus“. Štai čia reiktų ir dėti fullstopą ir dėl „MVSS“. Neabejotinai didžiausia vertybė – tai tekstai: brandžios ironijos bombikės. Gi muzika ar garso dizainas galėjo būti ir tiesiog akustinė gitara bei truputis stringų. Kitaip tariant – soundtrackas nei ką labai prideda, nei atima, na, nebent „Juokas pro ašaras“ nukentėtų. Ir aš, kaip ir daugelis, labai pasigedau aštrių Gravelių rifų, pasigedau žvyro, skambesys – per sterilus, per popsiškas, kažkoks zujus, o ne Sinickis. Gal tai irgi parodija ar ironija, bet tada ji nepakankamai užaštrinta. O šiaip, beniūnuodamas patį „Mylimas vyras ir sūnus“ staiga supratau, kad čia – ta pati „Foreign Policy“, tik kiek pakeistos struktūros. Ir išsigandau – o jeigu Tomas pasuks diplodoko keliu dar 40ies nesulaukęs? Tai būtų netektis, gal net dėdė Vidas persigalvotų.

* – klausiau ir daugiau, bet reikia palaikyti legendą. Garsas, aišku, taip pat nesisuka, nesikabinėkim prie žodžių.
** – pradžioje buvau prirašęs dar vieną žodį, bet pagalvojau, kad neKultūringa.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Archyvas 2015: Jamesas ir Spectre’as

Po pirmųjų atsiliepimų apie “Spectre” aš tikėjausi blogiausio – antrojo “Quantum of Solace”, kuris tik ką stebėtinai sėkmingai perkrautą Bondianą blokštelėjo žemyn. Ir, keista, “QS” nebuvo nieko blogo, visi reikalingi ingredientai vietoje (na, blogiukas gal nelabai įspūdingas), bet filmas tiesiog “neveikė”, nepagavo. Juk Bondo filmus matuoti labai paprasta: jeigu tu atsisėdi į kino teatro kėdę ir nė karto nepažiūri į laikrodį, ypač šiais išmaniųjų persekiojimo laikais, vadinasi, filmas geras. Paskui jau gali pradėti peikti siužetą, dialogus, vaidybą, bet žiūrėdamas to beveik nejauti. Tad – iš karto sakau – naujasis “Sp” egzaminą išlaiko. Ne, tai nėra didingas “Skyfall”, kuris irgi ne visiems patiko, bet tai ir nėra “QS” duobė.

Bet, būkime ištikimi tautiniam charakteriui, kas gi naujame tome blogai? Siužetas trūkinėja per siūles, Monica Belucci gundo nepadoriai trumpai, maksiblogietis nespėja pakankamai pribloguoti, maždaug 20 minučių per daug trukmės (Back to London nelabai reikėjo), numušti sraigtasparnį Waltheriu-PPK? Oi, gerai, kad pasaka, bet ar ne per daug? Tačiau, mano galva, didžiausias filmo trūkumas – tai užvedus tiek daug žadantį šalutinį siužeto posūkį, kai susitinka – dėmesio – Voldemortas (Ralphas Fiennesas) ir Moriartis (Andrew Scottas) jį taip vangiai išrišti, tiksliau – numuilinti. Čia, drauge Semai Mendesai, kaip atvažiuoti poilsiauti į Druskininkus nemokamai, ir sužinoti, kad STT jau užantspaudavo patalpas. Visgi, mes visi žinome, ką reiškia “C”, ir tai tikrai nėra “Careless”. ] Beje, ir Moriartis čia niekuo nesiskiria nuo Sherlocko, ir tai nuvilia. Įvadinė daina – jeigu nebūtų titrų… Kas tas Sam Smith?

Kas gerai? Pirmiausia, man patiko filmo tempas. Ir tas tempas kažkuo primena senąją Bondianą, Connery laikus: veiksmas – tai veiksmas, bet kai atokvėpis, jis vyniojamas ramiai, su dėmesiu detalėms ir pan. Taip pat yra keletas malonių aiškių nuorodų į Connery laikus – kad ir muštynės traukinyje, bet taip pat yra ir apgaulė – jau, rodos, bus ne kartą matytas siužetas – kova lyno kelyje (čia paprastai susitikdavo Rogeris Mooras ir Jaws), bet – ajajaj – nenutiko. Šviesiaplaukė – žydraakė bestija Danielis Craigas – gerai, vaidmenį jis pabalnojęs patikimai, jis tiek tikroviškas, kiek gali būti tikroviška pasaka. Christopheris Waltzas kaip naujasis Dr. Blogis – nejaučiu šiam aktoriui jokių sentimentų, bet blogietis jis šiuolaikiškas ir ką jis gali turbūt pamatysime naujoje dalyje. Manyčiau, vien dėl to Craigas dar turėtų gauti 5 filmą – juk liekame be epilogo. Patiko ir vos subtilesnis požiūris į moteris – pirmiausia, Bondo damos jau seniai nustojo būti vištomis (čia Mooro laikotarpis – tiesiog baisus), ir pats Bondas dairosi stabilesnių santykių bei juos vertina! Visgi, antrasis gyvenimas pamoko. Naujasis Q – gerai, naujoji mergina – neblogai, tik visą laiką trikdė, kad ji labai panaši į vieną pažįstamą. Taip, Julyte (Julija Skapova Dux), čia apie tave  Ir man labai patiko Mr. White.

O pabaigai – komedija. Čia tiek būta kalbų apie “lietuvių aktorių Bondianoje”, apie A. Adomaitį. Išduosiu paslaptį: jis pasako keturis sakinius, o po ketvirto, ištarto ispaniškai, jam išspaudžiamos akys (o gal ne jam?). That’s it, folks. Beje, kas nors Felix Lighterį pamatėt?

Reziumuoju. Žiūrėti tikrai galima, gal netgi žiūrėčiau ir antrą sykį. O gal kas nors padarys “suspended version”, ir tada filmas bus dar geresnis.

Posted in kinas | Tagged , , | Leave a comment

Archyvas 2015: du koncertu

Vakar pabuvojau net dviejuose muzikiniuose renginiuose. Pirmasis – tai Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokio ansamblio 75-mečio koncertas, antrasis – tai Skylės naujo albumo „Vilko vartai“ pristatymo koncertas. Savaip ironiška, bet ir vieni, ir kiti save kildina iš liaudies muzikos tradicijų – tokie ansambliai gi ilgą laiką buvo viena iš nedaugelio legalių formų mylėti Lietuvą ir tautinę kultūrą, tuo tarpu Skylė dabar įžengusi į folkroko/neofolko mišką, ir lenda ten vis giliau.

Visgi, žiūrėdamas ansamblio pasirodymą, nors ir pats kažkada „liaudies instrumentu“ birbyne* baigiau muzikos mokyklą, nors grojau liaudies instrumentų orkestruose (su tuo pačiu Roku iš „Skylės“) ir tame pačiame VU ansamblyje, jaučiausi keistai. Nostalgija neapėmė nei akimirkai, kaip tik, žiūrėjau – ir jausmas buvo begalinis keistumas bei suvokimas, kiek neįtikėtinai dirbtinis konstruktas buvo šie „ansambliai“. Net ne ansambliai, o visa jų industrija, su sukurtais „liaudies“ instrumentais (tos pačios trijų tipų birbynės, išplėstų galimybių kanklės, skrabalai), aptarnaujančiais kompozitoriais (Švedas, Gaižauskas, Bražiūnas, t.t.), choreografais, muzikos mokyklų klasėmis, vaikų ansambliais, chorais… Ir tik dabar galutinai supratau, kodėl jų taip nemėgo tikrieji folkloristai. Juk jeigu folklorą palygintume su gyvu medžiu, tai šie ansambliai – baldai. Gyvybė juose užkonservuota, spontaniškumas paverstas sistema. Aišku, vis dar gali mėgautis atlikimo profesionalumu, techniškumu (ir šokio, ir muzikos), bet keistumo pojūtis neapleidžia. “Auski, auski, netingėti, negailėk rankelių – bernužėlis nemylės nedarbščios mergelės”…

* – birbynė paremta klarneto pagrindu, bet jos garsas yra švelnesnis.

“Skylės” koncerte keistumo irgi netrūko – pirmiausia, nesitikėjau, kad bus grojamas ištisai visas albumas. Nuo pirmos iki paskutinės (įskaitant ir dvi papildomas) dainos. Nata į natą, beveik taip, kaip albume. Tad – truputį užjaučiu tuos, kurie atėjo nepaklausę albumo, jiems turėjo būti sunkoka užverstiems 17 vilko vartų varčių (į antrą koncerto dalį pastebėjau, kad dalis publikos kažkur nuplaukė, kita vertus, buvo daug su mažais vaikais, o jie eidami miegoti neklausia – baigėsi jau koncertas, ar ne). Visas pasirodymas konceptualizuotas šviesomis, lazeriais, grimu, kostiumais (kodėl iš Roko padarytas “Katinas Bazilijus” man – paslaptis, bet dizainerių nesupaisysi) – žiūrint, klausant norom nenorom prašosi “tautinių pinkfloydų” pavadinimas. Stipriai skambėjo “Trečias brolis dangus”, “Mėnuo – katino vyzdys”, “Upelė”, patys “Vilko vartai”, jautri lyrika. Dvi elektrinės gitaros duoda jau ir hardrockinio skambesio (kursi man labai patinka). Bet vietomis jau norėjau prašyti – na, iškrėskite ką nors, padarykite ką nors netikėto, negirdėto, nematyto, bent dainų eilę pamėginkite sukeisti!!! Ne, daina po dainos, nata po natos – tarsi suktųsi plokštelė, bet aš ją ir taip jau moku mintinai… Gerai, kad bembačius Salvijus per atiduotą publikai duoklę su “Meilės duetu” išlindo tarsi skėčiu nešinas lėkšte, tad pagaliau buvo ne tik saldu, bet ir smagu. Kęstutis Drazdauskas (fleita) taip pat netilpo savo kailyje, raitydamas grimasą po grimasos, ir vos nuskambėjus paskutiniams “Svirplio ir žvaigždės”* akordams movęs nuo scenos. Ir, jeigu jau atvirai, nesiklijuoja man “Vilko vartų” medžiaga į aiškų albumą: dainų daug, jos geros, bet visuma byra į dalis. Bet tai – smulkmenos. O ne smulkmenos – tai, kad pašlemėko šlove paremtas uabas “SEL“ “pritraukė” visą Kauno areną, ir, kaip teisingai pastebėjo Ramūnas Zilnys, “Skylė” to turbūt nesugebėtų. Ir jai to visiškai nereikia. Man daug maloniau, kai namie iš vaikų, išbuvusių visą koncertą prie scenos, lūpų skamba: “Vėl, vėl, vėl – vėl prie vartų”.**

* – labai, labai keista daina. Ypatingai. Beveik kaip tie “dainų ir šokių ansambliai”.
** – choro – trūko. Bent jau taip mano koncerte buvę choristai. Ar bent keturi iš jų wink emoticon

Posted in Muzika | Tagged , | Leave a comment

„Žvaigždžių alėjai“ Vokiečių g. – ne vieta

projektas-cilinam-nariai-emesi-renginiu-verslo-5113dbf7e1973

Luko Balandžio nuotr. Žmonės.lt/15min.lt

„Žvaigždžių alėjos“ idėja nėra bloga, kaip ir apžvalgos rato Vilniuje – tačiau viskam yra sava vieta. Pavyzdžiui, būtų nusikaltimas apžvalgos ratą statyti Subačiaus regykloje. Pirmiausia, dėl to, kad jis užgožtų Misionierių – Vizitiečių bažnyčių ansamblį. Tačiau jis galėtų laisvai iškilti prie stoties, kas galbūt pagyvintų ir pagražintų stoties rajoną. O gal ir prie Baltojo tilto.

Vokiečių gatvė iš viso yra viena iš seniausių ir svarbiausių gatvių, žiauriai suniokota sovietmečiu, gatvė, palikta be atminties ir be supratimo, kokia tai gatvė. Tad geriausias mūsų laikotarpio įsiamžinimas būtų parodyti gatvei kuo daugiau pagarbos – kuo daugiau istorinių ženklų, kuo daugiau išmoningai pateiktų žinių, kuo daugiau supratimo, kad ši gatvė – tai pirmasis randas, likęs nuo dar didesnio niokojimo projekto, dėl kurio turėjo nelikti Šv. Kotrynos bažnyčios, Aušros vartų ir Rasų kapinių. Ne, gatvė neturi būti gedulo vieta, nes didžiausia pagarba išėjusiems ar išžudytiems rodoma ne tada, kai jų gedima, o kai švenčiamas jų buvimas. „Ir tie gulintys žemėj dar yra su tavim“, kaip dainuoja Domantas Razauskas.

O dėl tos „žvaigždžių alėjos“… Ponios ir ponai, net LRT (t.y. – padoraus transliuotojo) „Dainų dainos“ konkursą laimėjo Stano „Yra Lietuva“. Daina, staiga atėjusi iš niekur, į krepšio dugną sumetusi visus Raudonikius, Jagelavičius, Kulikauskus ir net „Juodąją orchidėją“, momento daina, raudanti apie tai, kaip ant Lietuvos sunku paprastam žmogui.  Štai ką jums pasiūlys visuomenė. Ne, tai – iš principo nieko blogo, tiesiog – labai laikina. Labai šiandien. Tuo tarpu gatvė – 700 metų istorijos. Atrinks komisija? Saugiklis neblogas, bet ar apskritai mūsų laikai turi teisę dėti savo pėdą šioje gatvėje? Ar mūsų laikas jau to nusipelnė? Ar, pvz., Andrius Mamontovas jau išlaikė laiko išbandymą? Ar Marcelijus Martinaitis turėtų būti įamžintas Vilniuje, ar kaip tik – jam reikėtų įžiebti žvaigždę nežinomame kaime?

Vokiečių gatvė – tiesiog ne mūsų laikas. Mūsų laikas – tai Konstitucijos prospektas, tai Neries krantinių betonas, ten ir palikime savo pėdsakus.

Kad jais neužgožtume kitų, ne mažiau mylėjusių ir gyvenusių nei mes.

Posted in Istorija, Visuomenė | 1 Comment

Žurnalistė išpasakoja savo nuodėmes! Sužinok kokias!

Aha, dar nesužinojai?

Continue reading

Posted in Knygos, Literatūra | Tagged , | Leave a comment

Games of Thrones 5 sezonas: blogas, bjaurus ir nieko gero.

iron_transformer

Game of Thrones 5-asis sezonas – neabejotinai prasčiausias iš visų. Iš dalies keista – ypač atsižvelgiant į tai, kad paskutinės dvi knygos, pagal kurias jis kurtas, nors ir be galo be krašto supainiojo pasakojimą, bet nieku būdu nebuvo blogos, ir pilnos meistriškų epizodų. Gi čia…

SPOILERIAI (liet. siužeto detalės)!

Absoliučiai kvaila Jaime ir Brono misija į Dorną (nors visgi – ačiū už Broną, jo kiekvienas pasirodymas – mažytė šventė), ir visiškai neįdomus Jaime, kai knygose jis ohoho ką išdarinėja (ne, ne su Cercei) ir ne, ne Dorne. Apie Sand Snake’ių linijos šlamštiškumą seriale net nekalbu – šitaip sudirbti pirmapradį šaltinį reikia sugebėti… Hardholmas ir visi zombuliai en masse man atrodo kaip iš viso ne iš tos knygos, gal čia pagal principą: kuo daugiau parodo, tuo prasčiau atrodo. Arijos linija nuskurdinta, bet daugiau mažiau išlaikyta. Sansos – gal vienas iš geresnių atvejų, kai prikurta savaip, išskyrus tą paskutinį šuolį. C’mon, ir nuo tokio aukščio jie abu nusileis sėkmingai?! Ant ko? Knygoje bent jau buvo “pusnys iki pat galerijų”… Stanio linija: vienas iš sveikiausių protų Vesterose ima ir pasimaišo. Kam to reikėjo matau tik vieną priežastį: užkniso rodyti liniją, tai imkim ir ją panaikinkim! Dzin, kad joje vienas iš fainiausių veikėjų Davosas (kur dabar jis dėsis – joins Night Watchą?), bet, matote, mums prireikė Red Lady grąžinti į Castle Black, tai mes tą padarykime su 100 proc. dramos iš serijos “Šokėja tamsoje”. O dar su kokiu aplombu buvo pristatytas Shireen sudeginimas, koks tobulas siužeto posūkis! Ir dar veskime Cercei per King’s Landingo minią siauromis gatvelėmis, su net 4 faith militantų apsauga. Keturių (ar šešių?), Karlai! Taigi ta minia ją suplėšiusi būtų 100 kartų. Gal  čia norima parodyti, koks didelis High Sparrow autoritetas? Seriale to autoriteto užaugimo visiškai nesimato – staiga ateina religinis fanatikas ir visus pastato ant ausų… Bet Johnataną Pryce’ą matyti visada šventė. Visada.

Daenerys – trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Ir knygoje linija kreiva šleiva, o seriale jau visiškai išsisėmus, dar vakar. O kokie prasti kariai yra Unsullied seriale tai tiesiog neįtikėtina, ir dar Missandei tauzija, kad be Unsulliedų miestas panirs į pilietinį karą? Tai kad tie Unsullied niekam sutrukdyti nesugeba, pjauna juos kaip kokius teliukus… O kas dar man pasakys, kaip ir kodėl po Daenerys išskridimo išsigelbėjo Mereeno triumviratas – tam medalis. Tyrionas, Varys ir Jorah bei jų kelionės – čia bent pusė velnio, bet pusė – geriausiu atveju. Gal visgi geriau Tyrionas būtų su savo cirku keliavęs…

Na, ir smurtas – kalnai, aisbergai, amazonės, nilai ir nemunai smurto. Susidaro įspūdis, kad kai nebepavyksta sukonstruoti įdomių linijų, tai serialo kūrėjai kompensuoja hack’n’slashu, perversijomis, graphic violence ir masinių kovos scenų renderinimu (oi, Stanis prie Winterfello, veido palmė, trijų aukštų – tai buvo mūšis…), o kadangi ir ankstesnėse serijose smurto buvo daug, tai čia – dar daugiau, ir dar daugiau. Ar toks tas kelias į žadėtąjį “didįjį finalą”?

Iš gausios kritikos, išsakytos šitam sezonui, nepritariu tik vienai: kai sakoma, kad per daug čia skriaudžiamos moterys ir per daug prievartavimo scenų. Taip, moterys čia skriaudžiamos ŽIAURIAI (nors, atkreipkite dėmesį, kokios romantiškos net ir pigių viešnamių vilionės ir jų gyventojos (prisiminkime vieno iš Unsullied istoriją)), bet, man regis, tai gan tiksliai iliustruoja laikus, kai moteris buvo niekas. Gal net būtybė be sielos. O tada prisiminkime, kas dedasi su prievartavimais Indijoje, ir suprasime, kad Vesterosas tik parodo, kaip toli nužengėme nuo tokio pasaulio, nors jis ir egzistuoja už kelių tūkstančių km.

Ką gi, serialas tikrai pasiekė knygas ir kai kur nuėjo toliau už knygų. Toliau jis eis savo keliu, bet 5-as sezonas kelia tiek įvairių minčių dėl krypties, kad šeštą sezoną baisu surasti kur nors Peru. Taip, žinoma, įdomu sužinoti, kuo prisikels Jonas, neneigsiu – kas gi čia iš mūsų tobulas, bet visa kita… Skaičiau, kad sezonas nuviliantis, bet kad tiek? Shame (dzinkt), shame (dzinkt), shame.

Posted in kinas, serialai | Leave a comment

Tinklaraščių savireklamos savaitė

Gerb. Rokiškis taip pat Rabinovičius mane paragino pasidalinti, kokius gi tinklaraščius seku? Tenka prisipažinti, kad dauguma mano „sekimų“ yra nuėję į „Facebook“ srautą, tad kas neturite transliacijos į tą pelkę – atsiprašau, aš jūsų nematau. Bet štai kas mano sraute vis malasi:

Keletas teminių blogų:

Istorijos įdomybės – pavadinimas viską ir pasako: trumpi įrašai apie pačius įvairiausius istorijos faktus: žinomus, nežinomus, rimtus, nerimtus.

Istorijos baikos – visiškai naujas mano bičiulio fantastikoje ir ne tik Gintauto K. Ivanicko* blogas, kuris taip pat skirtas istoriniams įvykiams, tik tiek, kad dauguma iš jų – arba komiški, arba tragikomiški.

* – Gintautas taip pat pirmojo Nepriklausomybės laikų lietuviško fantasy romano „Laumės mėnuo“ autorius.  Taip, ir iki Andriaus Tapino Lietuvoje fantastinė literatūra buvo 😉

Piknikas istorijos šalikelėje – dar vienas daugiausia istorinės medžiagos duodantis tinklaraštis, sakyčiau, vieno produktyviausio šių dienų Lietuvos istorijos publicisto, mažosios (ar palėpių) istorijos specialisto*, taip pat bičiulio fantastikoje ir ne tik. Tik čia ne tiek įdomybės, kiek nedideli tyrinėjimai. Taip pat aktyviai rašo G+.

* – Gediminas – nuolatinis žurnalų „Verslo klasė“ ir „Iliustruotoji istorija“ istorinių temų autorius,  kaip ir knygos „Apelsinų kontrabanda„. Fantastikos autorius irgi puikus, bet taip ir nesiėmęs stambesnės formos.

Skaityta.lt – kadaise buvęs knygų apžvalgos blogas dabar virtęs knygų apžvalgų blogų bendrinimo platforma. T.y. čia vienoje vietoje rasite tai, kas įvairiuose knygų bloguose rašoma apie knygas.

Daug garso ir šviesų – muzikos žurnalisto ir šiaip gero žmogaus Karolio Vyšniausko teminis muzikinis blogas. Tikrasis Lietuvos muzikos gyvenimas, grupės, dainuojančios burnomis ir grojančios tikrais instrumentais.

Asmenybės:

Aurelijus Katkevičius – žurnalų „Verslo klasė“ ir „Iliustruotasis mokslas“ redaktorius, vertėjas, poetas, žmogus, su gausia gyvenimo patirtimi. Paprastai lakoniškas, bet tikslus; ir dar nepataisomas optimistas. Rašo tik per G+.

Regimantas Dima – naujai iškeptas istorinės knygos su nerealizuota pretenzija į romaną „Vilniaus plovas“ autorius, įžvalgus gyvenimo stebėtojas, smulkios formos specialistas, legendinis internetuose ir Pasaulio olimpiados Lietuvos skyriuje. Gera nuotaika skaitant – garantuota.

Grumlinas – vienas iš tų senųjų interneto gyventojų, kuriam nebaisūs jokie vėjai, jokie jūrų sūkuriai. Kaip rašė, taip rašo, kaip fotografuoja, taip fotografavo, kaip surenka kalnus įdomios informacijos, taip ir surenka.

— mane sugėdino! —

Tiesą sakant, senokai nebuvau užsukęs į Virginijaus Gasiliūno blogą! Bet gi toks yra, ir vienas iš rimčiausių – literatūrologas, intelektualas, ir dar gerai pakabintu liežuviu. Skaitykit!

Na, tarkim, tiek reklamos.

 

Posted in Istorija, Knygos, Literatūra, Muzika, tinklaraštis | 3 Comments

Dies Irae Tapinensis arba į Soborą įžengia žengiantis

Ilgą laiką jaučiausi bjauriai, nieko nerašydamas apie pirmąją Andriaus Tapino knygą, kuri, kaip visi pamename, vadinosi “Vilko valanda”. Ši pajauta nebuvo tiesiog, šiaip – mat Andrius apžvelgė mano “KGB vaikus”, bet aš niekaip nesiryžau rašyti apžvalgos jo knygai. Tam buvo keletas rimtų priežasčių: pirmoji, “VV” mane nuvylė. Ir nuvylė gan stipriai, nes nesitikėjau, kad Andrius gali taip susimauti: na, kur matyta, kad bičiulis fantastas rašytų taip, jog turėjau 5 kartus atidėti knygą į šalį, ir tik persiritus į antrą pusę, pagaliau atsirado noras pabaigti? Antroji priežastis – apie “VV” rašė visi, “VV” sukėlė furorą, “VV” tapo metų knyga; mano balsas tiesiog buvo nereikalingas – Lietuva kuriam laikui stympanktelėjo. Trečioji – nenorėjau, kad mano kritiška recenzija (o ji būtų buvusi kritiška) atrodytų kaip specialus konkurento peikimas (nors konkuruoti su Tapinu – tai tas pats, kaip stoti Nakties sargų broliu, neturinčiu valyriško kardo, prieš Baltažengį), kai tuo pačiu metu, deja, sukosi ir mano knyga.

Taigi, “Vilko valandos” taip ir neapžvelgiau. Dabar irgi prie jos daug neapsistosiu – tik pasakysiu, kad knygai kenkė nepaprastai ilga ekspozicija ir patrauklaus pagrindinio veikėjo trūkumas. Ironiška, bet Andriui puikiai sekėsi kurti visokius šalutinius tipažus, kad ir kriminalinio Vilniaus valdovą, bet tas Sidabras – vajė vajė, beveik negyvas vaikščiojo, it koks Stevenas Seagalas. Aišku, kai kurie epizodai net ir iš pirmosios, tos vangiosios pirmos knygos dalies, buvo puikūs – pavyzdžiui, dirižablio šturmas. Ir aš labai tikėjausi, kad Andrius padarys išvadas po “VV”, ir “Maro diena” bus kitokia.

Neapsirikau. “Maro diena” tikrai truputį kitokia, ir man, skirtingai nuo daugumos, ji labiau patinka už “Vilko valandą”. Kodėl? Pirmiausia, ji visą laiką išlaiko įtampą (na, nebent Stambule vaikomasi kiek per ilgai ir ilgokai užtrunka techninis paslapties atkodavimo išaiškinimas). Nuotykiniam romanui gebėjimas pririšti skaitytoją – didžiulis privalumas. Intriga taip pat išlaikoma labai vykusiai – nuo pačių pirmųjų puslapių, iki savotiškos viršūnės, kur kažkas paskelbia, kad jis “…Alive and in…”. Tad ekspozicija – trumpa, ryški, gerai sukaltos dviejų pagrindinių veikėjų linijos ir tvarkingas, kovingas finalas.

Daug geresnis balansas tarp “pasaulį seną išardysiu iš pamačių pačių ir tuo naujai pasaulį pastatysiu” ir to, kas šiame pasaulyje vyksta. Taip, “VV” vienas iš veikėjų buvo stympankinis Vilnius, daug ką būtent jis ir sužavėjo (vien navigatorių bokštas ir Viščigavo orlaivių uostas ko vertas). Čia stympankinio Kauno nėra (nepasisekė Kaunui…), yra stympankinis Stambulas, truputį stympankinio Londono, bet tam negaištamos tokios milžiniškos pastangos – ir, sakyčiau, netgi gerai, kad nepersistengiama. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir šioje, yra tiesiog savaime puikių epizodų, šįsyk – plaukimas iš Vilniaus į Kauną. Ir nors Andrius sakė, kad ši dalis – bene arčiausiai realybės, bet būtent tas kokteilis tarp tikrų Neries rėvų, vytinių, prietaringų valstiečių ir fantastinių baidyklų, mane veikė taip pat maloniai kaip “Žalios devynerios” + “Coca-cola” 1:3 (nereikia nei plakti, nei maišyti, tiesiog supilti).

Veikėjai irgi ūgtelėję: nors vargšas Sidabras, net ir po priešistorės gilinimo, nelabai įgavo spalvų, bet jo bičiuliai samdiniai, ypač – visa margaspalvė Kauno Respublikos gvardija – pakankamai žavi. O kam patinka istoriniai žaidimai, kaip “Basanavičius – alchemikas”, čia taip pat ras savų pyragėlių. Maras, gavęs daugiausia ekrano, t.y. – puslapių, laiko, taip pat nekliūva – jis jau protagonistas, su kuriuo norisi tapatintis; ir puiki Čiurlionio linija, ir pati jos mintis didinga, simfoniali tiesiog!

Bet visgi, yra vienas didelis šaukštas deguto, susijęs su begaline mano, kaip skaitytojo, nuoskauda: knygos anonsas skelbė, kad bus “erotinė scena virš debesų”. Dar daugiau (spoileris!) – erotinės scenos veikėja(s) – sukubas! (Nežinantiems: sukubas – Rytų mitologijoje kūniškai atkaklus, nepasotinamas demonas, su kuriuo neverta eiti nei obuliauti, nei į žvalgybą). Bet toji scena, nors ir virš debesų – toks pšššš, kad net “Emanuelė” atrodytų hardcore’as, o sadomazo iš “Vilniaus plovo” – iš viso, pornografinių daiktų platinimas (taip, LR baudžiamajame kodekse yra toks straipsnis!). Andriau, kaip tu nuvylei! Kaip galima taip sumenkinti sukubą, man tiesiog nesuvokiama…

Trumpai tariant, jeigu skaitydamas “Vilko valandą” aš niurzgėjau ir dūsavau, tai “Maro dieną” skaičiau pasimėgaudamas. Trečios knygos, kurios pavadinimą žinau (ir jį sužinos kiekvienas įdėmesnis skaitytojas), lauksiu taip pat.

Ščiaaaaa!

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Sprangus „Vilniaus plovas“

Rašyti apie pažįstamo, net jeigu toji pažintis tik virtuali, knygą ar kūrinį – visada sudėtinga. Iš karto norisi kažką atleisti, kažką nutylėti, neversti žmogaus jaustis nemaloniai, ir pačiam nesijausti nemaloniai, kai turi rašyti nemalonius dalykus. Aišku, šįsyk rašysiu apie priešininką, bent jau pastaruosius du sezonus, kuris labai nori matuotis viskuo – nuo intelekto iki puslapių. Kitaip tariant – Regimantai, peiksiu. Ir peiksiu žiauriai. Kol kas tamstą tik atsargiai pakritikavo Gintautas Ivanickas, kiek aiškiau pasisakė pristatymo metu Rimvydas Valatka ir net Haroldas Mackevičius, viską vilkęs į humorą. Aš gi išjungsiu stabdžius – kiekviena knyga privalo turėti sudirbančią recenziją, o ši tokia ir bus. Bet, kaip ir dera džentelmenui, be to, jaunesniam pagal žilę, pradėsiu nuo pagyrų.

Giriamoji dalis

Surinkta, išstudijuota ir apibendrinta daug istorinės medžiagos, kuri plačiajai visuomenei (taip pat ir man) nebuvo žinoma. Yra keletas vykusių beletristinių epizodų, įdomių pastebėjimų.

Peikiamoji dalis.

Na, o dabar ženkime prie svarbiausio. Kaltė čia pasiskirto įvairiai – kai kur pats tamsta esate kaltas, kai kur – leidykla, čia jau atsirinksite patys. Pradėsime nuo to, kad knyga pozicionuojama trijų apgavysčių pagrindu: romanas, Diuma, Vilnius.

ROMANAS. “Vilniaus plovas” – joks romanas. Ilgai sukau galvą, su kuo palyginti šią knygą, ir pagaliau, vakar naktį atėjo mintis: mūsų sovietinėje praeityje buvo tokia serija “Siluetai”, kurioje leistos grožinės visokiausių žymių veikėjų biografijos. Kai kurios – tokios truputį beletristinės, su grožinės literatūros užuominomis (pvz., apie Michelangello). True Flax tamstos knygą pavadino “labai ilgu “Verslo klasės” straipsniu”, irgi tinka: žodžiu, iiiiilga dokumentinė apybraiža su beletristikos elementais. Tai, kas galėjo būti romanu, t.y. – Sigito linija, liko neišplėtota, o pabaigoje iš viso numeditavo į mentalinį astralą. Ne tik aš likau nesupratęs – KAM to reikėjo, jeigu taip buvo suvedžiota ir pamesta, ko tuo siekta? Jau nekalbėsime apie tai, kad šioje linijoje tamsta panaudojote šiek tiek medžiagos iš “Gyventojo stebėtojo memuarų”. Kodėl gi Vitkevičiaus istorija ne romanas? Ogi dėl to, kad ten, išskyrus porą erotinių scenų ir keletą caro valdininkų pasikalbėjimų, daugiau nėra nieko romaniško, nesvarbu, kad kiek kartų tvirtinsite, kad rašote “rimtą istorinį romaną”. Paimkite bet kurį istorinį romaną: Dickensą (nelaimei, kaip tik prieš “Vilniaus plovą” pabaigiau skaityti “Pasakojimą apie du miestus”, tad ėmiausi tamstos knygos su tikro romano skoniu mintyse), Mitchell, Waltari, Tolstojų, Bulgakovą, Akuniną ar net Vienuolį. Romane, net ir panaikinus istorines aplinkybes, lieka dar kažkas – žmogiškieji santykiai, veikėjai, kokios nors dramos. Lieka pasakojimas apie gyvus žmones. Tamstos knygoje (atmetus Sigito liniją) viso to nėra. Veikėjų nėra – tik anketos. Neįmanoma su jais susitapatinti, neįmanoma įsijausti, neįmanoma už juos sirgti. Sakysite – tai čia reikia būti tikru vyru, kad tokius suprastum. Nė velnio – Bondas, kad ir kiek jis būtų “svetimas” savo licence to kill būdu kai kuriems (pvz., tokiems žolėdžiams, kaip aš), vis tiek įtraukia, pagauna, sudomina, už jį sergi. Sergi už riterį Griežę. Sergi už Tyrioną. Sergi už d’Artanjaną. Sergi už Skarlet. Už Vitkevičių – ne. Apie Zaną iš viso tyliu, nes jo nėra. Jo knygoje tiesiog nėra, beviltiškai nėra (o vis lauki – na, kada pasirodys, na, kada, kada, kur ta šnipų romano įtampa, kur tas sąmokslas, kur?!?). Tiesą sakant, kai veikėją rado nužudytą (iš tiesų, nesijaučiu niekuo nusikaltęs spoilindamas, tai – irgi simptonas), aš ne tik nepajaučiau nieko – aš net nemačiau ėjimo į dramatinę akimirką, nuo kurios kažkiek šiurptum, kurią nujaustum, bet to nenorėtum, ir galiausiai sunkiai atsidustum – et… Ne, man buvo visiškai dzin, man nusibodo tas Herato šturmas ir vėliau grįžimas į Peterburgą. Booooooring. Užvažiavote ant “stympunkerio” – tačiau jo stympankas yra gerokai gyvesnis nei tamstos istorinė publicistika (nors su veikėjais anas irgi turėjo problemų, bet apie tai – kitur ir kitą kartą). Siužeto, išskyrus “judėjo iš taško A į tašką B”, tamstos knygoje, galima sakyti, taip pat nėra – pilnaverčio, sodraus siužeto. Man kartais skaitant norėjosi graužti nagus, kiek išvaistėte puikių minčių (na, kad ir tokia – paralelinti pasakojimą su A. Mickevičiaus “Konradu Valenrodu”, kuri būtų sąmokslą pakylėjusi į visai kitą lygį! “Kaip jis su Vytautu slapčia derėjos – man pranešė šnipai kiekvieną žingsnį jojo!”)…

DIUMA. Nemėgstu, kai leidykla nori skaitytoją apgauti. Šiuo atveju apgavystė yra įžūli ir visiškai neadekvati. Dima nėra Diuma net 10 procentų, dar suprasčiau, jeigu jis būtų rinkodarinamas kaip “unikalus autorius, vaikščiojanti istorinė enciklopedija” arba kokia nors “antisabaliauskaitė” (down with rafinuotas seilėjimasis!). Dabar gi – vargas tam Diumą skaitytojui, kuris atsivers Dimą, ir ten ieškos Diumos, net su žiburiu. Diuma visgi rašė romanus. Dima kol kas romanų nerašo, Dima verda plovą.

VILNIUS. Knygoje apie Vilnių kaip miestą, išskyrus nuolat kartojamą Vilniaus universiteto šlovę (šlovė jam, ir tegul taip bus per amžius – čia rimtai), išugdžiusią tokius vyrus, kurie moterį maunasi kaip pirštinę (tiesiogine fiziologine prasme, tai – autoriaus metafora), nėra daugiau nieko. Tad doras pavadinimas būtų bent jau “Vilniečių plovas”, nors Vitkevičius gi iš viso – Pašiaušė ir Kražiai. Dabar gi – aliuzija turbūt į Gavelį, dar vienas rinkodaros ėjimas, po kurio skaitytojas jaučiasi paprasčiausiai apgautas. “Gyvenimo stebėtojo memuaruose” Vilniaus buvo daug daugiau. Dabar Vilnius – net ne scenografija, tik aidas, kurio jeigu prievarta nekartotumėte – nebūtų; ir niekas jo nepasigestų.

Sakėte, kad parašėte knygą per pusmetį – tai labai matosi. Ji neišnešiota, ji gimusi anksčiau laiko. Labiausiai man įsiminė keli pasamprotavimai bei gastronominių produktų aprašymai. Taip, trumpų formų tekstai tamstai sekasi puikiai, tačiau kol kas tik jiems demonstruojate talentą. Stambiai formai – ne.

Ar rekomenduoju skaityti knygą kitiems? Taip, galima, tačiau – tik tinkamai nusiteikus, nesitikint grožinės literatūros, nesitikint romano bei intrigos. Net tai, kas galėjo užgimti kaip romanas buvo užmušta pačiame tekste. Bet – taip – sužinosite daug vardų, pavardžių, kas yra štuceris (jeigu neskaitėte “Vinetu”), truputį apie Aziją, jos istoriją, papročius bei Rusijos imperijos pretenzijas į ją.

(O dabar lauksiu padėkų – nes po tokios recenzijos jūs skaitysite knygą nusiteikę blogiausiam, o toks skaitymas, kaip žinia, visada atneša ką nors geresnio, nei skaitant su dideliais lūkesčiais).

NeRomanas. NeDiuma. NeVilnius.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment