The voice and guitar of Pink Floyd, regis, tai viskas, ką reikia žinoti. Kaip bebūtų keista, Gilmouro voice, lyginant su jo bendraamžių, beveik nenusėdęs, nors aukštų natų ir kiek vengia, o viduriniame registre skamba taip pat galingai ir šviežiai (gal dėl to, kad pasitaupė, nerengdamas nuolatinių turų), o ką sakyti apie gitaras – ir dar tas vaizdas, kai kamera pritraukia gitaras, subraižytu ar suskilinėjusiu laku, grotas, ne žaisliukus. Man Gilmouras visada labiau patiko už Watersą – anas buvo(yra) visas ideologinis, idėjinis, walking on water vaikinas, o Gilmouras – paprastas, tarsi koks bardas. Ir iki šiol jis, net ir pasenęs, atrodo kaip kaimynas iš gretimo kiemo – tvirtas, dirbantis ant scenos it jautis juodas, kruopštus, tikslus, išjaučiantis kiekvieną picko užkabinimą – dailidė ar servisiuko meistras. Pompėjai? Nedaug čia jų – tik amfiteatras, amfiteatras iš aukštai, amfiteatras iš toli, amfiteatras, o fone – Vezuvijus, nieko panašaus į senąją Pinkų psichodeliką, galingas koncertas sename amfiteatre. Tik vėl kyla noras peržiūrėti senąjį filmą.
Žinoma, jausmas kine – daug geresnis nei namie, kad ir kaip televizoriai išdidėję. Susikaupi, pasineri, vos nepradedi ploti, apsidairai – o gal iš publikos, kaip ir tos, ekrane, kas nors bando filmuoti? Ir dar norėtųsi, kad ekranas būtų 3 kartus didesnis į plotį, kad vaizdas tave suptų.
Ir visiškai šalutinė mintis – įgavę garso ir vaizdo įrašus, mes pasispendėme sau spąstus. Bet kokį kitų tų pačių kūrinių atlikimą mes visada lyginsime su „originaliu“ atlikimu, ir kraipysim galvas – ne, čia – ne originalas. Bethoveno gerbėjams tokių problemų, paskutiniam jį girdėjusį gyvai iškeliavus pas Aukščiausiąjį, tokių problemų nekildavo.
O vat Black Sabbath kine jaučiu nesižiūrėtų.
