Estas – brukalo kišėjas, kelių psi desantininkų sunaikintas Vilnius, galiausiai – radioaktyvios Pabaltijo dykumos. Štai tokį požiūrį ir tokią šviesią ateitį mūsų mažiems kraštams savo įvairiose knygose piešia rusų fantastikos žvaigždė Sergej Lukjanenko. Čia tik tai, ką prisimenu trumpai – bet vos ne kiekvienoje jo knygoje pribaltai užkliūdavo. Kadaise dar, pamenu, savo tinklaraštyje kvietė bombarduoti ir Gruziją (gerokai iki Pietų Osetijos įvykių). Trumpai tariant – žmogus su fantazija.
Dabar jis atvyksta į Vilniaus knygų mugę. Nei kokia leidykla ar organizacija jį atveža, nei kokiu tikslu – neaišku.
Tačiau kyla klausimas – o mes taip sėdėsim ir tylėsim? Ar visgi bent jau ponui Sergejui pateiksime keletą nemalonių klausimų, ko jam čia prireikė? O gal ir kokį piketą prieš viešbučio, kur jis apsistos?
Gina Viliūnė. Karūna be karūnos: senojo Vilniaus trileris (Tyto alba, 2012).
Gerai, kad lietuvišką knygą nebijoma aiškiai pavadinti „trileriu“. Juolab, kad trileris dar ir istorinis. Aš visada buvau nuotykinių knygų mėgėjas, tad buvo įdomu susipažinti ir su šiuo kūriniu.
Nemeluosiu: įspūdis labai dviprasmiškas.
Viena vertus, parašyta tikrai sklandžiai ir daug nesicackinant nei prie meninių priemonių, nei prie herojų „vidinio gyvenimo“ – paprasta. Siužeto vyksmas greitas, sudėliota ir suraišiota normaliai, nors vėliau apgalvojant baltų siūlų rasti nesunku. Persiskaito lengvai, apie norą mesti šalin – vėliau. Iš karto prašosi palyginimas su D. Browno ir panašiais davinčio kodais: istoriniai paminklai, kiek mistifikuotos paslaptys, istorinės asmenybės, neaiškūs blogiečiai, slaptosios draugijos. Man labiausiai patiko istoriniai intarpai – ypač, pvz., apie Radvilas ar senąjį bibliotekininką. Truputį pasistengus, vien iš jų buvo galima išvežti kūrinį. Bendrai, susipažinti su kai kuriais istoriniais etapais ir asmenybėmis bei objektais be didesnių pastangų.
O trūkumai… Kadangi, kaip sakiau, parašyta paprastai, o tas paprastumas neretai liūdina. Visas veiksmas, vykstantis šiais laikais, man, fantastui (pabrėžiu), buvo klaikiai neįtikinamas. Gal filme tai atrodytų ir pusė velnio – toks lietuviškas Indiana Jones ir krištolo kaukolė variantas: kai herojui nuo mįslės iki sprendimo maždaug vienas objektas ir viena mįslė – tad knygoje kas antrą sceną šaukiau „netikiu“, nervinausi ir verčiau kitą puslapį. Veikėjai itin schematiški (darboholikė moteraitė ir moksliukas vyriškis, kadais anąją mokykloje mylėjęs, spėkite, kaip jiems viskas baigsis?), kai kur pabrėžtinai klišiški (blogietis su astmos inhaliatoriumi). Dialogai vietomis net vaikiški (bet pagarba už pasiryžimą ir ištkimybę gimtajai kalbai – mano veikėjai tokiose situacijose jau varo didžiąja galingąja). Neapleidžia įspūdis, kad autorė rašė pasidėjusi vadovėlį „kaip parašyti bestselerį„.
Ir vis dėlto, tai nepalyginamai geriau už tokias pretenzingas lit.nelaimes kaip V. Normano/R.J. Nabus „Nostradamo kapas“. Čia bent jau tavęs neapgaudinėja ir siužetą išrišia naiviai, bet sąžiningai. Žinoma, apie tunelį po Trinitorių bažnyčia – atskira kalba.
Reziumė: paaugliams kaip tik, prieš imantis, pvz., „Silva Rerum“, bent jau sužinos, kur kuri bažnyčia Vilniuje ir kokios asmenybės jas statė. Plačiajam skaitytojui – greitam skaitymui. Amato broliams – susipažinimui. Bet tobulėti dar tikrai yra kur.
P.S. Juokingas riktas: leidyklos puslapyje knygos viršelio failas vadinasi „karalius be karūnos“ 🙂
Paskelbta temojetinklaraštis|Komentarai įrašui Knygos apžvalga. Gina Viliūnė. Karūna be karūnos. yra išjungti
Borisas Akuninas ir jo kūryba* Lietuvoje turbūt žinoma tiktai tiems, kurie skaito rusiškai. Bandymas išleisti jo labai populiarius kūrinius lietuvių kalba, nors ėmėsi versti pats Sigitas Parulskis, kiek žinau, baigėsi nesėkme. O gaila – nes tai tikrai labai kokybiška lengvesnė literatūra. Daugiausia lietuvių tikriausiai bus matę kino filmą pagal romaną „Valstybės patarėjas“, kur vaidino pats Olegas Menšikovas, nors yra ir serialas „Azazelis“, ir kino filmas „Turkiškas gambitas“, ir neseniai pasirodęs (deja, nesėkmingai) „Romanas apie šnipus“.
O šis, kurį trumpai aptarsiu – tai B. Akunino detektyvų serijos „Provincijos detektyvas“ apie vienuolę – detektyvę Pelagiją pirmosios knygos ekranizavimas. Serialą, žinoma, kūrė rusų autoriai ir tai – ekranizacija, skirta televizijai. Turbūt suprantate, kad šie bruožai reiškia, jog neišvysime čia užmoju kažko panašaus į „Sostų žaidimą“, ir vis dėlto, tos aštuonios serijos su seserimi Pelagija, mano manymu, visai vertos jūsų dėmesio. Kodėl?
Pirmiausia, serialas turi savyje kažką jaukaus, kažką mielai senovinio. Jis nesistengia tavęs pritrenkti, bet elgiasi draugiškai ir nuoširdžiai. Tuo pačiu jis kamerinis, ekrane visą laiką sukasi tie patys veidai (nes masuotei turbūt nebuvo skirta lėšų), bet užtat kiekvienas gauna pakankamai laiko, kad paplėtotų veikėjo paveikslą: ar tai būtų policmeistreis Lagranžas, ar prokuroras Berdičevskis, ar gubernatorius, ką jau kalbėti apie pagrindinius veikėjus – Pelagiją ir Mitrofanijų. Kaip ir B. Akunino proza, taip ir režisieriaus žaidžia su rusų literatūros/kino klasikos įvaizdžiais ir vaizdais. Beje, kostiumai, kiek teko skaityti, tikrai istoriniai: pvz., tėvo Mitrofanijaus apranga svėrė 10 kilogramų! Filmavimo vietos – akivaizdžiai „etnografinės“, kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes – matosi, kad tai ne specialiai statytos „lokacijos“, o panaudojama, kas sena ir gera. Kartais net juokingai – pvz., pirmos serijos pradžioje parodoma Zavolžsko nuotrauka, kurioje… Vilniaus Rotušės aikštė!
Gal kai kam nepatiks, kad siužetas vyniojasi neskubėdamas, bet įdomumą vis dėlto išlaiko visą laiką. Tiesa, detektyvinės intrigos išrišimas nuvilia – spėju, kad taip yra dėl to, kad vizualiai sunkiau buvo užmaskuoti tai, kas tekste turėjo būti paprasčiau ir paslaptingiau. Patiko man ir aktoriai, skirtingai nuo lietuviškų televizinių serialų, visi įtikinami ir puikiai įsijautę į vaidmenis, ypač smagu buvo pamatyti Podžio vaidmens atlikėją – tą vyruką Maksimą Matvejevą, suvaidinusi visą kitą jaunimą užgožusį Fredą puikiosiose „Stiliagose“.
Trumpai tariant, patiks turbūt ne kiekvienam, bet mėgstantiems klasikinį detektyvą, klasikinį kiną ir B. Akuniną – turėtų tikti. Na, ir kaip čia be tradicinio pabėdavojimo: kodėl oi kodėl visokios BTV, užuot rodžiusios kriminalinę rusišką černuchą, nerodo štai tokių – bent kažką duodančių serialų.
* – beje, B. Akunino tikrasis vardas ir pavardė yra Grigorijus Čchartиšvilis, jis – gruzinas pagal kilmę, japonų kalbos specialistas pagal išsilavinimą, nuoširdus liberalas pagal pažiūras ir šiuo metu – vienas iš rimtų atvirų V. Putino režimo oponentų. Skaitantiems rusiškai labai rekomenduoju jo tinklaraštį http://borisakunin.livejournal.com.
Paskelbta temojekinas, serialai|Komentarai įrašui Serialas „Pelagija ir baltasis buldogas“ yra išjungti
…arba Iano Flemingo Džeimsas Bondas 007 filme „SKYFALL“
Nesuprantu, nesuprantu mūsų kino platintojų, kai imasi pervardinti filmus. Nežinau, kas tai daro ir kodėl, bet bent jau su Bondianos filmų pavadinimais antrą kartą prašauna pro šalį. Oficialiai lietuviškai kinuose šis filmas vadinasi “007 operacija Skyfall”. Nors matę filmą puikiai žino, kad Skyfall (tariasi „Skaifol“) – tai visai ne operacijos pavadinimas. Tačiau dėl visa ko užmečiau akį į internetus – gal ten rasiu atsakymą? Ir ką jūs manote? Ogi Rusijoje filmas vadinasi “007 koordinatės: Skyfall”. Tad iš motinos Rusijos glėbio įkvėpimo semiasi ne tik Darbo partijos balsų pirkliai, bet ir kino platintojai! Tik rusų pavadinimas gerokai logiškesnis siejant su filmo siužetu, o dėl mūsiškių… Gėda ir tiek. Prašauta pro šalį, kaip ir su „Pasveikink mirtį kitą dieną“, kaip ir verčiant „komandorą“ kaip „pareigūną“…
Bet tai ir viskas blogo, ką ruošiuosi pasakyti apie šį filmą. Nes visa kita – džiugina jausmus, protą ir seno Bondianos gerbėjo širdį. Savo begalinę meilę šiam reikalui esu išsakęs rašinyje „Pasakos niekada nemiršta“ (serija 1 ir serija 2). Tiesa, jis jau senokas – tuo metu laukėm „Paguodos kvanto“ premjeros, trečias rašinys irgi netrukus pasirodys viename prestižiniame itin geros tipografijos žurnale su kiškučiais 🙂
Prisipažinsiu – po kiek nuvylusio „Paguodos kvanto“ buvo šiek tiek abejonių, kaip gi čia toliau seksis „atnaujintai“ Bondo versijai. Juk D. Craig‘o agentas istoriją pradėjo nuo nulio, „Kazino „Rojal“ jis tik gauna teisę į „00“ statusą, „Paguodos kvante“ bando jį įtvirinti, o trečiajame turėtų galutinai įtikinti – taip, čia jis. Nepakeičiamas, nenugalimas Bondas, Džeimsas Bondas. Ir kai pasipylė teigiamos apžvalgos, titulai „geriausias Bondo filmas“, nenorėjau iš karto tuo patikėti: ko nepadarysi dėl reklamos ar „produkto siūlymo“. Tačiau kai dvi su viršum valandos prasėdėjau net negalvodamas žvilgtelėti į laikrodį, sakau tvirtai ir aiškiai: „Kazino „Rojal“ sėkmė pakartota, pažadas ištęsėtas. Perkrovimo sukrėsta Bondiana atgimė sutvirtėjusi – ant herojaus smokingo užtėkšta žvyro, bet šiems laikams tokio didvyrio ir reikia. Tad garsiausias pasaulio serialas toliau gali tęstis drąsiai.
Gal tuo nereikėtų stebėtis – juk filmą režisavo pats Sam‘as Mendesas, „Amerikos grožybių“ autorius. Ir – matosi – Bondianą jis išmano, ja džiaugiasi, ją gerbia. Vien už scenelę su katapultavimo mygtuku ant bėgių rankenos galima ploti atsistojus! Filmas nuosekliai ir, svarbiausia, be jokio dirbtinumo D. Craigo Bondą po klajonių metų grąžina ten – į klasiką, tik purvinesnę ir realistiškesnę. „Kazino „Rojal“ Bondas pažeidžiamas, mylintis ir žmogiškas, „Paguodos kvante“ – viską užmiršęs dėl keršto, o „Skyfall“ – jau šaltas, dalykiškas, mirtinai ironiškas ir suprantantis, kad gyvens pareigai. Ir daugiau nemylės. Filmas gan tamsių tonų: bet humoro šiek tiek atsiranda, nemažai – kontekstinio (suprantamo „bondininkams“), ir nors veiksmo scenos gniaužia kvapą, bet jos neužgožia siužeto. Grįžta senieji veikėjai naujais amplua, pirmiausia – visiškai kitoks Q, ir grįžta netgi Aston Martin DB5! O ką jau kalbėti apie pačią finalinę sceną, bet jos interjerinius akcentus vėlgi supras tik žinovai…
Beje, apie siužetą. Žiūrint į filmą apie Bondą reikia turėti galvoje: šie filmai yra ne veiksmo filmai, ne detektyvai, ne dramos ir ne trileriai. Tai yra Bondiana: reiškinys su savo dėsniais, savo struktūra ir savo ypatybėmis. Todėl nesistebėkite, jeigu jums kas nors pasakos, kad siužetas – nuspėjamas (beje, man visko nuspėti nepavyko), o herojaus psichologinis portretas – neįtikinamas. Norite psichologinių portretų ir dramų – žiūrėkite I. Bergmaną ir F. Fellini, norite „mindfuck“ – žiūrėkite „Memento“, norite veiksmo – „Bad Boys“, norite detektyvo – „Los Andželas slaptai“. O Bondianos filmai yra modernios pasakos: čia herojus yra herojus, o blogietis yra blogietis, ir čia herojui reikia nugalėti blogietį (pakeliui dar nugalint jo padėjėją, pamylint dvi-tris moteris, pašaudant iš trijų – dešimt ginklų ir pavairuojant porą – trejetą superautomobilių). Beje, prisikėlimo iš mirusių motyvas kaip įvykio, pakeičiančio žmogų, jau net ne pasakų, o pirmykštės bendruomenės ritualų ir religijos tema! Čia jūsų nesistengs apgauti, čia ilgainiui taps daug kas pažįstama, ir atsikartos taip pat, bet vis kitaip: kova tarp kokių gyvūnų žmogėdrų, lenktynės gatvėmis, lošimas, paslaptinga blogiečio buveinė… Čia tokios žaidimo taisyklės. Nepatinka? Vadinasi, jūsų smėlio dėžė kitame kieme.
Taigi, filmas man labai patiko. Labai įdomu yra tai, kad naujasis „perkrovimas“ suteikė Bondui iki šiol nebūtą perspektyvą: anksčiau jis buvo herojus iš niekur, dabar mes jau žinome ir šiek tiek jo istorijos. D. Craig‘as, nors ir labai nenori likti vien Bondu, bet, bijau, kad to neišvengs – jo kuriamas veikėjas tiesiog puikus, nereikia dūsauti dėl jokių Connery, Moore‘ų ar Brosnanų, jų laikas kitas. Man buvo žiauriai liūdna, kad vienas iš mėgstamiausių post-šaltojo karo Bondianos veikėjų palieka sceną. Nesakysiu, kuris, bet gaila labai – tas personažas buvo nepakartojamas. Na, ir blogietis Silva, vaidinamas Javier Bardemo – su visais tikrųjų Bondo blogiečių bruožais: maniakiškas, šiurpus ir tikrai blogas, nors šįsyk – ne visai todėl, kad blogis – jo prigimtis. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai peržaista „Auksinės akies“ mintis, bet dar vieno ciklo uždarymas – suveikia, nors ašarą brauk. Bendrai – veikia viskas: nuo įvadinės scenos, nuo „larger than life“ Adele tematinės dainos ir labai gražios titrų sekos iki pat pakankamai netikėto finalinio išrišimo. Na, nebent blogiečio gražuolė truputėlį nesuveikė: labai jau ten greitai viskas prasidėjo ir pasibaigė. Užtat kokia barzdos skutimo scena – kas sakė, kad erotikai būtina nuogybė?! Labai neaišku, kas išaugs iš naujojo Q, kol kas jis šiek tiek bebruožis, bet viskas prieš akis. Pakeistas ir kompozitorius – nebe Davidas Arnoldas, o senas Samo Mendeso bendradarbis Thomas Newman’as. Ir naujajame takelyje man truputį klasikinės Bondianos trūko – nors garsiosios keturios natos naudotos išsamiai.
Liūdna tik viena – vėl dabar laukti keletą metų, kol Džeimsas Bondas sugrįš. Bet jis žadėjo sugrįžti, o jo žodis – tai tikra garantija.
Jau senokai (2012 kovo mėn.) žurnale „Verslo klasė“ spausdintas mano straipsnis apie naująją Vengrijos, kuri kai kuriems Lietuvoje atrodo kaip siektinas opozicijos Europos Sąjungai pavyzdys, konstituciją. Lietuvai tokios konstitucijos nenorėčiau. Priežastys irgi pateiktos.
Justinas Žilinskas
DOVANOTOJI KONSTITUCIJA
Vengrija. Mano kartai ji asocijuojasi su TV serialu „Kapitonas Tenkešas“, jame narsusis vengrų kapitonas kaunasi su kvailais austrais. O gal – su Gezos Gardonyi storu nuotykiniu istoriniu romanu „Egero žvaigždės“ – ten vengrai kovoja su turkais.
Galiausiai – vengras Steponas Batoras, turbūt sėkmingiausiai valdęs Abiejų Tautų Respublikos karalius, kaip reikiant įkrėtęs Maskvai ir, žinoma, suteikęs privilegiją jėzuitams steigti Vilniuje universitetą. Apie 1956 m. įvykius ir Imre Nagy jau skaityta Sąjūdžio laikų jaunystėje, o apie tai, kad vengrai – ugrofinai, t. y. estų ir suomių giminės, tik nuklydę ten, kur moterys karštesnės tiesiogine prasme, susimąstyta gal dar vėliau.
Link Šv. Kalėdų turėtų pasirodyti mano nauja* beletristinė knyga – „KGB vaikai“. Tai – istorinis detektyvas su šiek tiek mistikos, kurio veiksmas vystosi 1996 metais ir vėlyvuoju sovietmečiu. Stilistinė orientacija – vyresnysis (vyriausias?!) mokyklinis amžius (N-16) ir toliau. Ją leis pamažu įsibėgėjanti leidykla „Aukso žuvys„.
Gal tai ir neįprasta, bet ji bus iliustruota. Ne, tai nebus „pieštinis romanas“, bet iliustracijos – pakankamai svarbios. Ir jeigu šią žinutę skaito talentingas žmogus(-ė), norintys išbandyti savo jėgas ir pateikti galimus iliustravimo pavyzdžius – maloniai prašau rašyti el.paštu: sigita@auksozuvys.lt. Iš ten jūs gausite konkurso sąlygas. Jei laimėsite – darbas nebus už ačiū.
Ir aš žiauriai nekantriai lauksiu galimybės pamatyti šiuos darbus!
* – tiems, kas žino knygos parašymo aplinkybes (prakeikta krizė…), visai nebūtina šaukti“nenauja!!!“, nes naujumas matuojamas įvairiai 😉
Mano tėvas Pranas Juozas Žilinskas savo tinklaraštyje http://polinomas.popo.lt publikuoja savo ir kitų autorių straipsnius apie pirmuosius lietuvių kolonistus Argentinoje bei jų likimus. Mano manymu, tai tikrai įdomi medžiaga. Siūlau paskaityti.
Mokslininkei ir pedagogei, doc. dr. Vidai (Augustinaitei) Žilinskienei tik ką sukako 70 metų. Nedidelė paslaptis, kad ji – mano mama. Ir galbūt kiek neįprasta, kad sūnus, o ne žurnalistas, kalbintų žmogų jubiliejaus proga. Bet vis dėlto – ryžausi. Nes spėju, kad pasakojimas apie jos gyvenimą gali būti įdomus ne tik man. Juk daugelis mano, kad kalbininkas ir matematika – tai kažkas neįmanomai prieštaringa. Tad ir norėjau, kad papasakotų, kaip mergaitė iš kaimo tapo inžiniere, kuri vėliau apgynė filologijos mokslų disertaciją, buvo vyr. moksline bendradarbe, docente ir pirmąja iš lietuvių kalbininkų, pradėjusią išsamius statistinius lietuvių kalbos tyrimus, sudariusią pirmuosius lietuvių kalbos dažninius žodynus.
Kaimo vaikas, buvusio pasiturinčio ūkininko dukra – kaip gi atėjo į galvą studijuoti Kauno politechnikos institute (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), juolab – radijo inžineriją? Kodėl ne žemės ūkis, kodėl ne kas kita?
Mokykloje matematika man sekėsi, matematikos mokytoja labai patiko, buvo griežta, labai reikli ir teisinga. Kalbų dalykai atrodė nelabai verti didesnio dėmesio, nereikalavo didesnių pastangų, o ypač prastai nuteikė vyresnių klasių lietuvių kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja, kuri daugiau laiko skyrė komjaunimo propagandai nei lietuvių kalbai. Sunkesnį uždavinį išspręsti – tai jau šis tas. Skaitykite toliau →
Ogi dėl to, kad esu visas prapuolęs „KGB vaikuose“ (žr. 
